Naujausios
Tarp senų popierių radau 1970 m. liepos 10 d. Šiaulių laikraštį „Raudonoji vėliava“. Numeris prasideda rubrika „TSKP CK liepos Plenumo nutarimus į gyvenimą“. Tai temai skirta keletą straipsnių. Vienas jų „Statybų šiandiena ir ateitis“ su blokinių penkiaaukščių nuotraukomis. Yra ir straipsnis ateistine tematika „Bažnytinė aritmetika“, skirtas Švč.Trejybės šventei. Jei Velykos vėlyvos, tai Švč. Trejybė švenčiama liepos pradžioje. Regis ateistinės temos miesto laikraštyje koja į koją sekė bažnytines šventes. Straipsnyje, aišku, buvo aiškinama, jog Švč. Trejybės negali būti, nes 1 yra 1 ir negali būti 3, o 3 yra 3 ir negali būti 1.
Šiauliuose tais metais liepą gastroliavo Panevėžio dramos teatras. A. Strindbergo „Mirties šokis“ dar nebuvo pastatytas, bet jau buvo V. Borcherto „Lauke, už durų“, tačiau panevėžiečiai šio spektaklio nerodė, o atvežė lengvesnes pjeses, kaip V. Miliūno „Karuselė“ ir panašias. Na, manau, ne Šiaulių žiūrovas tuo buvo negerbiamas, o tiesiog lengviau gastroliuoti ir tiek.
Vasarą ano meto teatrai tapdavo panašūs į dabartinį teatrą „Domino“. Tačiau Šiaulių žiūrovą gerbti jau reikėjo, nes miesto teatras miestiečiams rodė daug puikių pjesių, ir mūsų žiūrovas jau buvo palepintas puikia dramaturgija. Į teatrą buvo įsiliejęs visas naujas konservatorijos kursas su puikiais aktoriais, tarp kurių V. Mainelytė, P. Piaulokas, G. Ūzas, V. Baranauskas, G. Girdvainis... Iš visos šios laidos tik du aktoriai liko ištikimi Šiauliams – Pranas Piaulokas ir Vladas Baranauskas. Pranui išėjus, Vladas liko vienintelis.
Iš anų metų labiausiai Vladas man įsiminė kaip Artašekas Z. Chalapiano pjesėje „Lopšinė“. Ši pjesė – tai armėniškas Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir Keruako „Kelyje“ variantas. Anuomet jaunimui tai buvo gaivaus oro gurkšnis, kaip ir Artašekas kiekvienas turėjome savo šventovę Garni (šventovė Armėnijoje) į kurią norėjome nuvykti. Kad ir kaip besilenkčiau aktoriaus Valentino Masalskio talentui ir jo Artašekui, kurį aktorius toje Z. Chalapiano pjesėje kūrė Kaune, visgi Vlado herojus man įstrigo labiau. Gal kad pirmesnis. O ir Šiauliuose Vlado garbiam jubiliejui skirtoje A. Nikolaji pjesėje „Rudens istorija“ kalbama apie pabėgimą nuo kasdienės rutinos, apie išvykimą kur traukia širdis. „Rudens istorijos“ herojus Libero – tai tas pats Artašekas, tiesa, jau su kita metų našta, tačiau toks pat neramuolis, nesitaikantis su „tokiu gyvenimu“ kaip kiti. Ne veltui pjesės originalus pavadinimas – „Geležiniai žmonės“.
Žvalgausi, kas vyko 1970 m. liepos mėnesio muzikiniame Šiaulių gyvenime. Kamerinės muzikos koncertų nė vieno. Tik vieninteliai Lietuvos filharmonijos estradinio ansamblio „Estradinės melodijos“ (vad. – J. Tiškus) koncertai. Estrados gerbėjų, reikia suprasti, mieste buvo daug, nes ansamblis koncertavo penkias dienas, o keletą dienų koncertai vyko net keturis kartus: 12, 15, 18 ir 21 val. Keturi solistai, kurių trys šiauliečiai – N. Ščiukaitė, A. Jarulis, J. Žukauskas. Tik D. Neimontaitė – kėdainietė.
Estradininkai kartais iškrėsdavo „pokštų“. Pavyzdžiui, mėgdavo sceną apšviesti trijų spalvų prožektoriais – geltonu, žaliu ir raudonu, būtinai įtraukdavo į programą dainų apie Lietuvą.
Visi bent kiek brazdinantys gitaromis vasarą rinkdavosi Palangoje. Čia ypač mėgiama buvo netoliese tilto esanti šachmatinė. Prisimenu, kad mums ten nedavė kavos, nes buvome basi. Sakėme, jog batus palikome palapinėje ir prašėme paaiškinti, kam reikalingi batai geriant kavą.
Anuomet, man atrodo, spaudoje per mažai būdavo tekstų apie moteris ir merginas. Iš anų laikų, pamenu, Šiaulių moterims terasdavau tik vieną pastebėjimą – jų tašės, mano galva, per didelės. Dabar kiek sumažėjo. Šiaip jau moterys ir merginos mūsų mieste gražios. Ir tada, ir dabar. Gal net pačios gražiausios Lietuvoje. Norisi ne vienai pasakyti: „Tu pernelyg graži, kad turėtum draugių“. Jei moteris turi tris drauges ir visos keturios jos susitinka, neturi apie ką kalbėti. O šiaip vyrams reikia turėti įžvalgumo. Jei moteris klausia: „Ar tau graži kitoje gatvės pusėje einanti moteris?“, teisingu atsakymu nepavadinsi: „Ne“. Tokiu atveju, manau, geriausias atsakymas: „Kur?“
Daug laiko anuo metu praleisdavom prie televizoriaus. Apie daug laidų, kurių gausu šiandien, net pasvajoti nebuvo galima. Pavyzdžiui, nebuvo laidų apie kulinariją. Parduotuvėse daug ko trūko, tad tokiuose laidose buvo sunku vardinti visus komponentus reikalingus vienam ar kitam produktui pagaminti, nes nebuvo galima nurodyti, kur tų produktų įsigyti. Kavą irgi nebuvo skatinama gerti, nes ji asocijavo su salonais, ponyste, kas anuomet nebuvo priimtina. Darbo liaudis labiau mėgo arbatą (čai). Aišku, su šių dienų arbatomis anoji nieko bendro neturi.
Mėgdavom anekdotus. Bet buvo jų įgrisusių iki gyvo kaulo. Pavyzdžiui, pasakotas prieš penkiasdešimt metų, pasakojamas ir šiandien:
„Kalbasi du katalikų kunigai. „Kas žino, ar dar būsime gyvi, kai panaikins celibatą?“ „Mes gal ne, tačiau mūsų vaikai...“
Daugelis yra įsitikinę, jog aš to anekdoto nežinau ir jį būtina man papasakoti.
