Naujausios
Šventumas – tai senas lietuviškas žodis. Prisiminkime legendinį lietuvių kunigaikštį Šventaragį, Lietuvoje teka dvi Šventosios upės, yra Šventežerių, šventųjų giraičių, šventų akmenų, o ir ugnis šventoji, vanduo šventas. Dažnai iš knygų lentynos traukiu prancūzų autoriaus Renė Laurentino knygelę „Bernadetos gyvenimas“, kurią šviesios atminties rašytojas Gintaras Beresnevičius pavadino knyga – iššūkiu, knyga – smūgiu.
Bernadeta Subiru – keturiolikmetė mergaitė, kuriai 1858 metais Lurdo mieste Prancūzijos pietuose pasirodė Jėzaus motina Marija. Bernadeta Mariją regėjusi ir su ja bendravusi net 18 kartų. Marija paraginusi Bernadetą tam tikroje vietoje kasti žemę, kur ištryškusio šaltinio vanduo išgydys daugybę ligonių. Iki šiol maldininkai traukia į Lurdą, kur pastatyta didelė puošni bazilika. O Bernadeta Subiru tapo vienuole. Mirė 1879 metais, būdama tik 35-erių. 1933 metais Popiežius Pijus XI paskelbė ją šventąja.
Kiekvienas pamąstys, jog knyga apie tokią mergaitę ir Lurdo įvykius turi būti prikimšta stebuklų aprašymų. Bet Renė Laurentino knygoje to visiškai nerasime. Knyga pritaikyta mūsų visuomenei – racionaliai, tik faktus pripažįstančiai. Panašu į žurnalistinį tyrimą. Bet būtent toks įvykių pristatymas pataiko sielon. Knygoje gausu policijos apklausų protokolų, Bernardeta atsilaiko prieš mokytų teologų peršamą dogminę-ikonografinę nuorodą (girdi, Marija turi atrodyti taip, o ne kitaip). Ir štai tos tiesos paprastume imi ir viskuo patiki, nors šiaip jau stebuklais nėra lengva tikėti. Toks ir šventumas turėtų būti – atskirtas nuo demonstratyvaus šventumo.
Man šventumo pavyzdžiu išliks pirmas ir vienintelis mano klebonas prelatas Kazimieras Pukėnas. „Kokias tu pareigas eini, mažasis vabalėli?“ – šias poeto Stasio Santvaro eilutes ypač mėgo prelatas.
Kai susipažinau su juo atvykęs vikarauti į Vilniaus rajone ant Neries kranto besidriekiančią Nemenčinės parapiją, jis dar buvo klebonas, vėliau jam buvo suteiktas prelato titulas ir, tarsi, tiktų jį vadinti monsinjoru, bet kažkaip, dar jam gyvam esant buvo prigiję į jį kreiptis prelatu, kaip jis pats šmaikštavo, kad nesupainiotų jo su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku.
Abu buvo panašūs kaip du vandens lašai, simboliškai nešiojantys tą patį mūsų tautos vienintelio šventojo Kazimiero vardą. Tai buvo kunigai asmenybės, išsiskiriantys tikrumu, kurių žodžiuose nebuvo dviprasmybių. Iškart pastebėjau, jog prelatas K. Pukėnas apsišvietęs, nepaprastai aukšto ir subtilaus intelekto kunigas. Be abejo, tai lėmė jo sociologijos studijos Liuvene, Belgijoje, kelių kalbų mokėjimas. Daug skaitė prancūziškai. Iki sovietams atimant Vilniaus katedrą, buvo jos klebonu.
Kai atvykau į Nemenčinę, klebono neradau, buvo išvykęs į kuriją. Šeimininkė, pani Juzefa, žinojusi apie mano atvykimą, parodė kambarėlį, kuriame gyvensiu. Susidėjau atsivežtą mantą ir ant suolelio šalia klebonijos laukiau grįžtančio klebono. Kai jis grįžo, tik tada jį pirmą kartą ir pamačiau. Štai koks jis, legendinis kunigas K. Pukėnas. Aukštas ir tiesus, metų ir tremties kančių naštos, atrodo, nepaveiktas. Prisistačiau. Klebonas neatsakė nei į katalikišką pasisveikinimą, nei „labas“ nepratarė, tik iškart paklausė: „Rožinį turi?“ Atsakiau, jog turiu. „Parodyk“ – paliepė.
Prelatas ypač gerbė visų išėjusių atminimą, ypač gyvenimo šviesulių, palikusių čia, žemėje, savo kūrybos ir kitų nuopelnų. Nemenčinės kapinėse buvo palaidotas buvęs Nemenčinės klebonas, M. Valančiaus talkininkas spaudos reikaluose, A. Strazdo giesmės „Pulkim ant kelių“ į lenkų kalbą vertėjas, himnų antologijos autorius Antanas Kikutis-Kitkevičius. Ar metų ir drėgmės paveiktas, ar vandalų pastumtas, pakrypo jam statytas paminklinis akmuo. Dar kiek būtų gal ir visiškai nuvirtęs. Tai pamatėme su į svečius pas mane atvykusiais draugais inžinieriais, vaikščiodami po kapines. Atsinešėme laužtuvus, kibome ir paminklą ištiesinome. Sugrįžus į kleboniją, atsidėkodamas už pagalbą, prelatas būtinai panoro pats mano svečius pavaišinti. Šeimininkė padengė stalą, o prelatas pakėlęs rankas ir žvilgsnį į dangų, kreipėsi: „Brangus kunige Antanai Kikuti-Kitkevičiau, buvai tu šviesus ir išsilavinęs žmogus. Kas šiandien tavo paminklą atstatė? Irgi mokslo žmonės – inžinieriai. Ilsėkis tad toliau ramybėje!“
Keturiolika metų išbuvome drauge su prelatu. Septynerius metus teko Nemenčinėje vikarauti, po to tiek pat klebonauti, nes buvau, kas labai reta, toje parapijoje, kur ir vikaravau, paskirtas klebonu. Prelatas tapo altarista, bet kurijoje paprašiau jam garbės klebono titulo. O kai man prasidėjo bėdos, po kelių mėnesių jis mirė, sulaukęs 92-ų. Atsiprašau. O jam skiriu šią istoriją.
Vieną vėlų vakarą grįždamas iš turgaus neturtingas ūkininkas prisiminė, kad pamiršo savo maldaknygę. Pačiam girios vidury sulūžo jo vežimo ratas ir nusiminė žmogus, kad ši diena taip ir praeis nepasimeldus:
– Aš taip kvailai pasielgiau, Viešpatie. Šįryt iškeliavau iš namų be maldaknygės, o mano atmintis tokia trumpa, kad be raštų nė vienos maldos neprisimenu. Tai štai ką aš padarysiu: penkis kartus labai lėtai pakartosiu abėcėlę ir Tu, kuriam visos maldos gerai žinomos, galėsi iš raidžių susidėti tas, kurių neįstengiu prisiminti.
Ir tarė Viešpats angelams:
– Iš visų šiandien girdėtų maldų šita tikrai pati geriausia ir gražiausia, nes ištryško iš paprastos ir geros širdies.
