Gyvenimas buvo toks. Nakties tyloje išgirsti dunksintį traukinį

Vilmanto Dambrausko nuotr.
Ričardas Jakutis.

Atrodo, apie Taikos gynimo komitetą ir jo žmones viską aprašiau, bet dar prisiminimų randasi. Menu keliones vienų pas kitus. Kad ir susitikimus su žmonėmis iš Rusijos gilumos. Sovietmečiu, pamatę mūsų parduotuves jie tuoj imdavo piktintis, kad iš jų viskas išvežama į Lietuvą.

Pamenu su vienu tokiu yra tekę diskutuoti ir man. Kai jis ėmė burbėti, kad lietuviai tarpsta ant jų gėrio, nusprendžiau pajuokauti. Prisiminęs, kad prieškaryje Lietuvoje buvo prievolė pirkti žąsis, papasakojau tai svečiui. Piktinausi mums uždėta žąsų pirkimo prievole. Kodėl šitaip? Ar pas juos to nėra? Svečias nustebęs atsakė, jog ne. Paklausiau ar turi giminių, draugų kaime. Atsakė, turįs. Pasiteiravau, ar daug kas iš jų augina žąsis. Ilgai galvojęs atsakė, jog niekas neaugina. Tuomet prašiau jo grįžus bent rasti ką nors iš auginančių ir pakalbėti su jais, kad augintų žąsis tik sau, o mus jomis neužverstų. Gal ieškodami pas save auginamų žąsų susiprotės. Nors vargu.

Suvenyrų iš užsienio veik neparsiveždavom, o tik praktinius daiktus: džinsus, kitą aprangą, buitinę techniką... Gerbdavau tuos, kurie veždavosi kažką netipinio. Ne vienas, ypač moterys, iš Danijos vis parsiveža po keletą alavinių kareivėlių. Bičiulis iš Amsterdamo parsiveždavo mažus namelius (vienas namelis degtukų dėžutės dydžio) ir susistatydavo Amsterdamo gatvę, gal tiksliau vadinti kanalo pakrantę. Namus keisdavo pagal savo architektūrines fantazijas ir grožėdavosi mažo mastelio Amsterdamo dalele. Aš rinkau pypkes. Nerūkiau niekad (tik šios vienos blogybės ir neturiu, visos kitos, deja, man nesvetimos), bet jos man buvo tarsi nuostabių formų skulptūros.

Ko anuomet labiausiai pasimokydavom Vakarų pasaulyje? Labintis ir šypsotis. Jau šiais laikais, kai lydėdavau ekskursijas į Lvovą, pamokydavau keliaujančius keletą ukrainietiškų posakių. Ryte viešbutyje sveikinkimės, paragindavau: „Dobrovo ranku“. Visi taip su šypsenomis ir darėme. Kas pamiršdavo ukrainietiškai, pasisveikindavo angliškai. Išgirdau viešbučio administratores tarpusavyje kalbančias: „Štai kaip žmonės gyvena, tai ne mes“.

Prie P. Višinskio bibliotekos kartais matau pasivaikščioti išeinantį vienišą vyriškį. Kai pirmą kartą jį pamačiau, jo akys man pasirodė labai liūdnos. Tariau jam „laba diena“, spręsdamas, jog gal daug draugų jis neturi ir tas palabinimas bus jam malonus. Vyriškis pasižiūrėjo į mane, bet nieko neatsakė. Ėmiau jį sveikinti. Taip gal pusmetį. O gal ir dar ilgiau. Galvoju, kada pagaliau jis man atsakys. Deja.

Prieš kelias dienas vėl jį pamačiau toje pat vietoje, be to, pastebėjau, jog jis mane iš tolo stebi. Na, galvoju dabar tai jis į mano „labas“ tikrai atsakys, o gal net pats pirmasis pasilabins. Priartėjau, sveikinuos, bet vėl tyla. Galvoju, kodėl taip, tai juk jis mane iš tolo stebėjo, tarsi laukė. Kol toptelėjo mintis, taigi jis mąstė: „O, ir vėl tas durnius ateina“.

Kartais vienas kito paklausiame: „Ar tu laimingas?“ Kai to paklausia manęs net nežinau ką atsakyti. Atsakau pamąstymu: „Jei būčiau laimingas, tai juk žinočiau“.

Nors vienas mano didžiulis noras išsipildė. Kaip ir M. Bulgakovo herojus svajojau aplankyti visą žemės rutulį. Kaip ir tam herojui, matyt, tai padaryti nelemta, bet kažkiek pakeliavau. Todėl nuo jaunystės mieliausi pastatai buvo geležinkelio ar autobusų stotys, vėliau oro uostai.

Šiandien klajodamas po Šiaulius dažnai užsuku į senutį geležinkelio stoties pastatą. Rašau senutį, nes nuo mano jaunystės metų jis veik nepasikeitęs. Būtent iš čia daugiausiai prisiminimų. Ko labiausiai šiandien pasigendu geležinkelio stotyje. Be abejo, masės keleivių ir dažniau pravažiuojančių traukinių. O svarbiausia nelikę svarbiausio sovietmečio geležinkelio stočių elemento – restorano. Apie jį jau rašiau, bet, atrodo, dar ne viską pasakiau.

Jei į Šiaulių geležinkelio stotį įeidavai iš dešinės, kur ir dabar įėjimas, reikdavo praeiti pro kasas, pereiti laukiamojo salę, didžiulį holą ir tik tuomet patekdavai į restoraną. Jis buvo šviesus, nes salėje daug didelių langų, kurie buvo ir miesto, ir perono pusėse. Mes dažniausiai mėgdavom sėsti pastarojoje. Pastebėjau, jog ir daugelis. Norėjosi matyti pravažiuojančius traukinius ir atrodė, jog ir pats kažkur važiuosi. Svajojai, gal net iš Sovietų sąjungos pavyks ištrūkti.

Net niekur nevažiuodami čion užklysdavom, pirmiausia dėl skanaus maisto, tiesa, kiek rieboko, antra, čia galėdavai sutikti daug bičiulių. Pamenu, ne vieną pasisėdėjimą su puikiu būgnininku Algiu Kontvainiu ar dainininkais Sauliu Lileikiu ir Adolfo Jaruliu. Su Algiu dažniausiai kalbėdavom apie jo kumyrą būgnininką Buddy Rich, su Sauliumi ir Adolfu apie Tomą Džonsą.

Visų jų jau nebėra. Pirmiausiai išėjo Algis, nors buvo visų jauniausias, prieš keletą metų Adolfas, o ne taip seniai ir Saulius. Pamenu, 1972-aisiais Saulių iš čia lydėjom į konkursą „Vilniaus bokštai“, kur jis dainavo savo mylimiausią „Laumės juostą“. Nors šiaip išvažiuojant retai čia užsukdavom, nes karčioje praktikoje buvo įvykių, kai prie stalelio užsisėdėję apie kelionę pamiršdavom, pradingdavo ir bilietai bei duždavo visi planai.

Rašau apie geležinkelio stotį, nes ji kiekviename mieste tarsi viltis, bylojanti, kad gyvenimas nesustojęs. Gyvenantys netoliese geležinkelio, o ir tolėliau, naktį girdi pravažiuojančius traukinius. Viena senjora man sakė, jog jai pats mieliausias jausmas nakties tyloje išgirsti dunksintį traukinį – reiškia, yra dar gyvų.