Naujausios
Tiesa, buvo laikmetis, kada apie Kūčias ir Kalėdas viešai nebuvo galima net užsiminti, tad tekdavo jas pažymėti slapta ir tyliai. Tai ne dabar, kai visi, ir buvę komunistai, Kūčių vakarą su kitais tikinčiaisiais susirinkę bažnyčiose traukia: „Tyli naktis, šventa naktis!“
1970 m. Kūčių vakarą mes, studentai, tuomet studijavau hidromelioracijos fakultete žemės ūkio akademijoje, ne pas tėvus galėjome važiuoti, o Kauno dramos teatre turėjome žiūrėti M. Šatrovo pjesę „Bolševikai“. Vargom ir mes, ir aktoriai.
Tas pats ir su Velykomis. Gal 1990-aisiais, gal kiek vėliau, kai visi prisiminė esantys katalikai, bičiulis, buvęs komunistinio fronto darbuotojas, pasakojo apie apsilankymą bažnyčioje Velykų ryto Mišiose. Prisipažino, jog žmona jį ištempė. Priešais, netoliese, išvydo pažįstamą buvusį komjaunimo sekretorių.
Bičiulis pasakojo: „Ričardai, tu žinai, aš nesu tikintis, bet stoviu bažnyčioje tyliai, ramiai, pagarbiai, o tas išsitraukė užrašų knygutę ir varto puslapius. Pagalvojau, valandą pagarbiai išbūti negali. Geriau įsižiūrėjau – ten ne užrašų knygutė, o maldaknygė. Koks aršus komunistas buvo, yra sakęs, jog ne jis bus, jei netaps CK sekretoriumi, o čia maldaknygė. Prasidėjo „Tėve mūsų“, mes visi stovime kaip žmonės, o tas iškėlė rankas į viršų. Kunigas prie altoriaus ir jis rankas iškėlę“.
O grįžtant prie švenčių, tai jaunystėje labai laukdavau Moters dienos šventimo. Mat klasėje, o studijų metais, kurse buvau atsakingas už merginų sveikinimą. Pamenu, mokykloje berniukai susidėdavom po keletą kapeikų ir vienais metais pirkome joms dovanų po lapės statulėlę, kitais metais – po vėduoklę.
Pagrindiniai moterų sveikinimai vyko televizijoje. Moterims dainuodavo Muslimas Magomajevas, Eduardas Chilis, Josifas Kobzonas. Iš mūsiškių Romanas Marijošius ir Edmundas Kuodis su Jonu Girijotu. Pasirodydavo jau ir Stasys Povilaitis, bet tuomet jis dar nebuvo populiarus, nes nebuvo sudainavęs savo hito „Vėl švieski“, o dainuodavo tik apie liūdintį Čipoliną. Bandžiau išskirti, kokia daina dažniausiai skambėdavo moterims. Atrodo, nesuklysiu, jog tai „Vien tik mums“ iš „Nerijos“ repertuaro su įsimintinom eilutėm: „Tu ateini lyg aušrinė“.
Tai čia užsienio kompozitorių, o iš lietuvių nenugalima ir dar vis nenugalėta – Algimanto Raudonikio „Lauksiu tavęs ateinant“, žinoma pavadinimu „Skinsiu raudoną rožę“. Pirmąkart ją padainavo šiauliečių Nijolės Ščiukaitės ir Jurgio Žukausko duetas. Jei kompozitorius būtų parašęs tik šią vieną dainą, jau dėl jos būtų populiarus ir aprūpintas, ypač šiomis dienomis, kai autorinių teisių agentūros prižiūri, kad kompozitoriai gautų atlygį už jų dainų atlikimą ir įrašus.
Anuomet Moters dienos šventimas prasidėdavo darbe, kažkur nuo pietų, nors kartais dar anksčiau. Be baimės darbe keliamos šampano ar net stipresnio gėrimo taurės. Nebijojai jokių kontrolierių, tikrintojų, nes sveikinti moteris būdavo šventa. Jei kas kokiais priekaištais, kodėl darbo metu švenčiama, būtų veržęsis į biurą, kaip mat būtų išjuoktas ir spyriu į užpakalį išgrūstas pro duris. Tiesa, iš stipresnių gėrimų buvo geriama ne degtinė, bet konjakas, nes degtinę visi laikė vyrišku gėrimu ir jų buvo geriama tik vyrų kompanijoje, o, esant ir moterims, reikėjo kažko švelnesnio. Viskis iki mūsų tuomet veik neatkeliaudavo, nes jis buvo laikomas JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų panašių šalių buržujų gėrimu.
Bet štai, kai Andropovo ir Gorbačiovo laikais prasidėjo blaivybės puoselėjimas, viešo alkoholio gėrimo darbe nebeliko. Teko gerti slapta. Konjakas būdavo supilamas į termosą ir iš jo pilamas į kavos puodelius. Keistai atrodė, kai išgėrę tokios kavos vyrai, o ir moterys susiraukdavo ir griebdavo užkasti silkės.
Buvo laikai, kai už motociklo vairo dažniau galėdavai išvysti mešką, nei moterį už automobilio vairo. Aišku, tos meškos važinėjo tik cirke, bet cirkų su meškomis buvo daug. Nors kai kada moteris buvo artinama vyrui. Pavyzdžiui, tokiam apvaliam cirko pastate, panašiam į didžiulį kubilą, kurio sienomis buvo važinėjama motociklais. Į Šiaulius atvykstančiuose tokiuose cirkuose važinėdavo du motociklininkai vyrai ir viena moteris. Žiūrovai sulipę į to kubilo viršuje įrengtą aikštelę iš viršaus stebėdavo tą važinėjimą ir labiausiai plodavo motociklininkei.
Tarybų Lietuvoje pirmoji iš moterų išsilaikė vairuotojo teises ir už automobilio vairo sėdo garsi smuikininkė Kornalija Kalinauskaitė. Tai buvo, berods, 1946 m. Na, metais galiu suklysti, bet pirmoji pokaryje. Apie tai tuomet didingai aprašė žurnalas „Tarybinė moteris“.
Pasitikdamas 2022-uosius sugalvojau grįžti keturiasdešimčiai metų atgal. Nusprendžiau, kad tam labiausiai tiks Toto Cutugno „La shate mi cantare“ („Leiskite man dainuoti“) ir radau seną jo plokštelę. Prisipirkau silkės ir mandarinų. Tas marazmas, aišku, tik todėl, kad senstu ir norisi grįžti jaunystėn, bet jokiu būdu ne duoklė anam laikmečiui. Sulaukiau 70-ties. Tenka pripažinti – jau senatvė. Bet jei dabar mirčiau, sakytų: „Mirė jaunas“.
