Gyvenimas buvo toks. Lietus krypsta į kairę

Apsilankęs Šiauliuose bičiulis paklausė, ką dar be Kryžių kalno ir Frenkelio vilos mieste jam parodyčiau. Atsakiau, jog vesčiaus jį į geležinkelio stotį ir parodyčiau traukinių tvarkaraštį.

Baigęs vidurinę mokyklą ir išvykdamas iš Šiaulių, tėvams pasakiau: daugiau niekad į šitą miestą aš negrįšiu.

Man atrodo, kad jausmas, įvažiuojant į gimtąjį miestą, turėtų būti toks, koks būna besileidžiančio lėktuvo ratams paliečiant žemę. Mielas jausmas.

Dar prisiminiau, kaip kartą viena moteris paklausė, kas man būtų maloniau: kad aš mylėčiau, ar kad mane mylėtų. Aišku, geriausiai būtų abipusė meilė, bet, jei tokios nėra, nepamelavau ir pasakiau: kad mane mylėtų. Regis, ne koks aš žmogus.

Likimas, deja, pašaipūnas. 1999 m., po trisdešimties metų, teko grįžti ir dar džiaugtis, kad miestas priėmė. Tad Šiauliuose turėjau du gyvenimo etapus: iki 1969 m. ir nuo 1999 m.

Mėgstu pažįstamų paklausti, ką jie šiuo metu skaito. Jei nugirstu pavadinimą knygos, kurios nesu skaitęs, tuoj jos ieškau. Štai vis dar visų skaitomuose Juozo Baltušio dienoraščiuose („Vietoj dienoraščio“) ieškau, ką skaitė šis rašytojas. Jis pasakoja apie A.Venclovos jam rekomenduotą Viljamo Somerseto Moemo romaną „Suvedant rezultatus“. Galvoju, paskaitysiu ir aš. Žinau šio didaus britų rašytojo romanus „Mėnulis ir skatikas“ apie Gogeną, „Teatras“, kurį šauniai pateikė latvių kinematografininkai su puikia aktore V.Artmane, bet šio nesu girdėjęs. Ieškau ir nerandu. Pagaliau susivokiu, kad naujai jis perleistas kitokiu lietuvišku pavadinimu – „Viską sudėjus“. Nežinau ar tas pavadinimo patobulinimas vykęs, nes man labiau glunda „Suvedant rezultatus“. Pavadinimas – gyvenimo reziumė.

Tėvai buvo tikintys, tad patarnaudavau mišioms, buvau taip vadinamu klapčiuku. Rasdavosi progų atsidurti ne tik bažnyčioje, bet ir klebonijoje, nes mama bažnytinių švenčių metu buvo kviečiama padėti klebonijos šeimininkei. Šiaulių Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje (tuomet dar bažnyčia, o ne katedra) kunigavęs vikaras Algis Andrišiūnas sakydavo gan audringus pamokslus, ypač pasišaipydavo iš ateistų. O Šiauliuose tuo metu kultūros namuose vykdavo ateistiniai ketvirtadieniai. Vedančiojo tuos „ketvirtadienius“ pavardę irgi prisimenu, bet tiek to. Tiesa, tai buvo irgi mielas žmogelis.

Kunigui pranešdavo ketvirtadienio pokalbio temą ir sekmadienio pamoksle jis ją užginčydavo. Tai sužinojęs „ketvirtadienių“ vedėjas irgi ėmė siųsti bažnyčion savo žmones, tie įrašinėdavo pamokslą ir parnešdavo vedėjui, kuris per paskaitą atsakydavo kunigui. Šis sekmadienį tęsdavo diskusiją.

Žmonėms tai patiko. Ketvirtadieniais kultūros namų salė būdavo pilnutėlė, bažnyčioje irgi žmonių pagausėjo. Viskas būtų gal taip besitęsią, bet kunigas pats ėmė lankytis ateistiniuose ketvirtadieniuose ir gyvai uždavinėdavo vedančiajam klausimus. Tai kažkam jau pasirodė per daug ir kunigą iškėlė į kitą parapiją toliau nuo Šiaulių, o ateistinius ketvirtadienius pradėjo vesti kitas ateistinės minties puoselėtojas.

Ketvirtadieniais kultūros namų salėje beliko keletas žmogelių, bažnyčioje irgi lankytojų sumažėjo.

Šiauliai man atrodė kažkoks komunistuojantis miestas. Net nežinau, ar kur kitur vykdavo tokie ateistiniai ketvirtadieniai. Atrodė, kad čia net lietus krypsta į kairę.

Tad buvo netikėta, kai kunigas Algis man paskolino paskaityti R. M. Rilkės eilėraščių knygutę. Ji buvo spausdinta rašomąja mašinėle, nuo švietimo per kalkę pajuodusiais puslapiais.

Gyvenime labai svarbu, kas tau įteikia pirmąją knygą. Tiesa, kunigo knyga man nebuvo pirmoji, o pačią pirmąją, V. Haufo pasakas „Špecarto smuklė“, man įteikė tėčio brolis – man didžiulis autoritetas. Jo namai buvo pilni knygų ir paveikslų. Vaikščiojo po namus, vilkėdamas blizgantį chalatą. Tuomet tai buvo reta. Pabeldi į duris, atidaro jas vyriškis su maike ir triusikais, ir iškart supranti, kad – darbo klasės atstovas.

Skaitydamas „Špecarto smuklę“, tarsi pats atsidurdavau smuklėje, kur vyrai pasakoja savas istorijas apie piratų laivą, šaltąją širdį... Gaila, kad ši pasakų knyga kažkur pasimetė. Ieškau jos. Būtent to leidimo, kuris man buvo įteiktas – su Dorė iliustracijomis. Tarsi ieškočiau savo vaikystės ar jaunystės.

Dar vieni namai pilni knygų ir paveikslų – dailininko Antano Krištopaičio nedidukas butelis. Kiek čia rinkdavosi miesto meno žmonių, inteligentijos. Turbūt mano gyvenimas būtų kitoks, jei nebūčiau čia lankęsis ir yra kitoks, kadangi čia lankiausi. Bet tam reikia viso prisiminimų skyriaus.

(Tęsinys – kitą šeštadienį)