Gyvenimas buvo toks. Kiekviena kolekcija turi savo pradžią

A. Samuolis „Saulėgrąžos“.
Paveikslus pradėjau kolekcionuoti prieš keturiasdešimt metų. Paskambino Maišiagalos parapijos klebonas, šviesi asmenybė, kunigas prelatas Juzefas Obremskis. Labai gerbiau prieškario kunigus, stebėjausi jų inteligencija, taktu, žiniomis. Pavydėjau ir stengiausi iš jų mokytis. Prelatas Obremskis buvo vienas tokių. Apsidžiaugiau, kad jis nori su manim susitikti.

Prelatas papasakojo turintis keletą savo asmeninių paveikslų, kuriuos buvo gavęs dovanų. Religine tematika jam mieli ir nori toliau turėti, o štai vienas – kažkokios pilies griuvėsiai, jam neprigula. Šį paveikslą jam palikęs senas kunigas – irgi prelatas, inteligentas, meno žinovas – sakė, jog paveikslas vertingas. Kunigas Juzefas nori jį parduoti ir pinigus panaudoti bažnyčios remontui. Išgyrė mane, jog daug kuo domiuosi ir paprašė, ar negalėčiau įvertinti šio paveikslo.

Pradėjau aiškintis. Buvo dailininko parašas – Kazimierz Stabrowski. Paprašiau kelių jaunų dailininkų pagalbos. Apie paveikslo autorių jie nieko nežinojo, tik pripažino, kad potėpiai ne eilinio dailininko. Paklausinėjęs senos kartos dailininkų, sužinojau, jog tai lenkų tapytojas, Peterburgo menų akademijos auklėtinis, Varšuvos dailės akademijos direktorius, vienas didžiausių Rytų Europos simbolistų, o kas mums svarbiausia – M. K. Čiurlionio mokytojas.

Radau verslininką, kuris už nemenką sumą iš prelato šį darbą įsigijo. Nuo tada ir pradėjau domėtis daile. Įsigijau kelis lietuvių dailininkų paveikslus, po to dar kelis, kol galiausiai jų turėjau dešimt. Kodėl tiek? Todėl, kad buvau skaitęs, jog jei turi dešimt paveikslų, tai jau galima vadinti kolekcija.

Ilgainiui kolekcija plėtėsi. Jos pagrindą sudarė pamėgti dailininkai A. Gudaitis, J. Švažas, A. Martinaitis, V. Antanavičius, A. Petrulis, P. R. Vaitiekūnas, A. Kuras ir kt. Galiausiai pavyko ją papildyti puikiu A. Samuolio darbu „Saulėgrąžos“. Pergyvenau, kad pats iš to kunigo neįsigijau K. Stabrovskio paveikslo. Tai matydamas draugas verslininkas, kuris mano prirodymu buvo šį paveikslą nusipirkęs, ėmė ir jį man padovanojo.

Dailės žinios plėtėsi bendraujant su dailininkais, menotyrininkais, meno knygų skaitymas. Supratau, jog kai vienas dailininkais apie kolegos nutapytą paveikslą sako, jog tai šūdas, reiškia kolegai pavyko nutapyti puikų kūrinį. Labiausiai dailės žinios plėtėsi sėdint su dailininkais prie taurelės.

Įsiminė dailės aukcionas vykęs Sopote, prabangaus viešbučio ant jūros kranto Grand Hotel salėje. Vaikų globos organizacija „Rodzina nadziei“ („Vilties šeima“), kurios globėja buvo pirmoji Lenkijos ponia Danutą Valensova, visas lėšas gautas aukcione skyrė vaikų su negalia atostogoms. Renginys buvo prašmatnus, tarp svečių buvo ir tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Valensa. Mūsų delegacija iš Lietuvos nuvežėm į aukcioną Algirdo Petrulio paveikslą – mielą Lietuvos peizažą.

Šį paveikslą, gal iš mandagumo mums kaip kaimynams, aukciono rengėjai įstatė pirmuoju. Pradinė kaina buvo 10 tūkst. zlotų. Kaina gan greitai kilo, vedantysis vos spėjo mojuoti plaktuku. Paveikslas buvo nupirktas už 160 tūkst. zlotų. Tuomet eurų dar nebuvo, jei nesuklysiu, tai 40 tūkst. JAV dolerių.

Džiaugiamės, kad nemaža suma galėjome prisidėti prie pagalbos vaikams. Lietuvoje apie tokias kainas tuomet niekas net pagalvoti negalėjo. O varžėsi dėl šio paveikslo ir jį įsigijo turtinga lenkų ponia, tuo metu gyvenusi JAV, kurios vyras augino žirgus ir vertėsi jų prekyba. Vyro nebuvo, moteris buvo su dviem frakuotais vyriškiais, kurie tarsi buvo jos draugai, tarsi apsauginiai. Bet įdomiausia, kad paveikslo ponia net nepasiėmė, paliko aukcioną tuščiomis rankomis. Aišku, paveikslą turėjo nešti tie vyrukai, bet ir jie nieko nenešė. Iš ponios ir tų vyruko elgesio, supratau, kad ponia turėjo tik norą pasirodyti, nors gal drauge ir gražų tikslą – paremti vaikus, o paveikslas buvęs nebuvęs. Ir dar įdomu, jog kiti paveikslai aukcione buvo parduoti už ženkliai mažesnes sumas, mat ponia po pirmojo pirkinio išvyko.

Jei apie mūsų metrą Algirdą Petrulį – tai dar viena istorija. Vienas verslininkas paklausė manęs, kur investuoti pinigus. Pasiūliau į paveikslus. Jis sutiko ir paprašė jam pagelbėti, kad žinotų, ką įsigyti. Pasiūliau Algirdo Petrulio drobes ir paaiškinau, jog tapytojas dar gyvas, kuria, bet jau drąsiai jį galima vadinti mūsų dailės klasiku.

Nuvykome. Verslininkas įsigijo dvi drobes. Po kurio laiko man skambina ir sako jas svetainėje pasikabinęs, bet norėtų, kad aš ir dailininkas pasižiūrėtume ar tinkamas aukštis, ar nereikia jas sukeisti vietomis. Dailininką jis pažadėjo iš namų atsivežti ir vėl namo parvežti, be to, pažadėjo vaišes. Dailininkas sutiko, juo labiau, kad jį atsiveža ir parveža.

Taigi sėdim, vaišinamės. Šeimininkas pila po taurelę konjako ir giria, jog tai labai puikus konjakas. Pamenu, tai buvo Courvoisier. Šeimininkas pila antrą taurelę ir vėl aiškina konjako gerumą. Trečią – vėl tas pat. Pagaliau dailininkas įsiterpė: „Kokie pirkiniai, tokios ir vaišės“.