Gyvenimas buvo toks. Kaip su vokiečiais taiką gynėme

Praėjusiame tekste prisiminiau taikos gynimo komitetą ir patį taikos gynimą, kuris nei vienam šio komiteto atstovui rūpėti nerūpėjo. Tęsiant šią temą, tai vakariečiai taikos gynėjai, mūsų kolegos, buvo dar labiau savotiškesni nei mes. Ypač vokiečiai. Dažniausiai gyvendavom viešbučiuose, bet kartą buvo nuspręsta, jog gyvensime Vakarų Vokietijos taikos gynėjų šeimose, o jie, atvykę pas mus, apsistos mūsų namuose. Atseit, taip stiprės tarpusavio draugystė.

Mane apgyvendino 1944 metais iš Lietuvos išvykusio lietuvio ir jo žmonos vokietės šeimoje. Tiesa, tas lietuvis save vadino grynu vokiečiu ir su Lietuva, sakė, nieko bendro turėti nenorįs. Toks primityvus ir apgailėtinas žmogeliukas jis man pasirodė. Ypač kai vieną vakarą pakvietė į restoraną ir paprašė kalbėti lietuviškai kuo tyliau, kad niekas nesuprastų, jog mes ne vokiečiai ir neapturėtume gėdos.

Vakarai įkyrėdavo nuo jo pasakojimų. O kalbėdavo jis apie NSO. Buvo prisikarpęs straipsnių, nuotraukų, žinojo begalę, kaip jis sakė, tikrų įvykių apie ateivių pasirodymus. Buvo viena paguoda, kad bepasakodamas jis taurėn įpildavo šlakelį viskio. Bet nelaikė butelio ant stalo, o, įpylęs, vis padėdavo jį į barą ir net užrakindavo. Tarpas tarp pilstymų buvo ilgas. Pastebėjau, kad tai vykdavo kas 45 minutes. Ir gan tiksliai – naujas šlakelis po akademinės valandos.

Vieną vakarą, kai visiškai buvau tų pasakojimų priveiktas, nutariau paironizuoti ir paklausiau, ar jis žino, jog tie aplink Saturną skraidantys palydovai yra oro uostuose dingę keleivių lagaminai. Jis sukluso. Truko ilgoka pauzė. Ar jis suprato, kad aš ironizuoju, ar pagalvojo, jog gal tai gali būti ir tiesa, nors greičiausiai nusprendė, jog aš durnius. Tą vakarą anksti susiruošėme miegoti. Man buvo skirtas namo gale buvęs kambarys, šalia kurio buvo atskiras koridorėlis, tualetas ir dušas, žodžiu, tarsi atskiras butelis, o šeimininkas dar buvo prisakęs tik į tą man skirtą tualetą vaikščioti. Tą vakarą išgirdau, jog šeimininkas mane tame butelyje užrakino.

Antra vertus, tai buvo geraširdis žmogelis. Kadangi neseniai pirko naują automobilį, tai dovanojo man savo senąjį – „Ford Granada“. Buvo pravažiavęs 60 tūkst. kilometrų. Tiesa, kai atėjo laikas jį pasiimti, prisiminė, jog neseniai jam keitęs naujus ratus, tai paklausė, ar galėčiau už juos susimokėti. Kai susimokėjau, dar prisiminė, jog radijo imtuvėlį neseniai naują įstatęs. Irgi susimokėjau. Tad, galima sakyti, gavau dovanų automobilį be ratų ir be radijo imtuvėlio, nes ar galima vadinti dovana tai už ką pats sumoki.

Po pusmečio sulaukiau šios šeimos Lietuvoje. Kadangi klebonijos neturėjome ir pats Nemenčinėje gyvenau nuomotame bute, paprašiau mano svečius priimti vieno gan turtingo draugo, turėjusio namą Turniškėse. Šis mielai sutiko.

Jau pirmą viešnagės vakarą, vėlokai, svečias man paskambino ir paprašė atvažiuoti. Iš jo virpančio balso supratau, jog kažkas negero įvykę. Nulėkiau. O pasirodo, svečiai iš Vokietijos buvo susijaudinę ar net sukrėsti, nes matė, kad šeimininkų sūnus buvo jų tualete.

Ką darysi, pakalbėjau su šeimininku, tas už sūnų atsiprašė ir pažadėjo, jog daugiau taip nebus. Nepatogu buvo prieš dosnų geranorišką šeimininką, nors dėl tualeto gal ir vokiečiai teisūs, nes mūsų mąstymas anuomet buvo pakankamai sovietinis, o juk apie žmogų geriausiai spręsti po jo apsilankymo tualete.

Šią istoriją su tualetu vis prisimenu šiomis dienomis lydėdamas ekskursijas. Tiesa, pakelės benzino kolonėlių tualetai švarėja, bet dar visko pasitaiko. Ypatingai nepatogu išeiti iš pridergto tualeto, nors jau tau ten įėjus jis buvo nešvarus. Yra buvę, kad nusiplėšęs popieriaus tualeto dangtį esu pavalęs ir po to plovęs rankas, bet kai daugiau pridergta nejau viską išvalysi. Kartą išeinant iš tokio netvarkingo tualeto, o veikė tik vienintelis tualetas, žvilgsniu susidūriau su moterimi turiste, kuri pirmoji laukė eilėje. Po to ekskursijos metu, kai mūsų žvilgsniai susitikdavo, tarsi išskaitydavau jos veide priekaištą, jog pasakoju apie Krokuvos architektūros grožį, o tualete elgtis nemoku.

Berods 1993-aisiais, vienais paskutinių Taikos gynimo komiteto gyvenimo metų, dar lankėmės Stokholme ir vienas garbingo amžiaus jų taikos gynėjas manęs paklausė, kas Lietuvos prezidentas. Atsakiau, jog Brazauskas. „Ne, Landsbergis“, – paprieštaravo jis man. Dar pridūrė, jog Landsbergis dažnai atvykstąs pas jį pažaisti golfo. Nežinau kiek tame tiesos, nes mano pašnekovas tikrai buvo garbingo amžiaus.

Šiaip Vakarų senjorai daug keliauja, sportuoja, juda, viskuo domisi. Aišku, visko pasitaiko. Šnekučiavosi grupelė pagyvenusių vokiečių. Vienam kažkas atsitiko ir jis virto, tai dar tris apvertė.

Ar nesinorėjo likti užsienyje? Vienos išvykos Vakarų Vokietijon metu mus lydėjęs KGB darbuotojas pasiprašė politinio prieglobsčio. Sėdime vieni likę Niurnberge ant fontano krašto ir sprendžiame ką daryti – grįžti ar likti?