Naujausios
Vasara nori nenori prisiminimuose pagalvoju apie Palangą. Sako, Palanga atgimsta. Nežinau, ar ji buvo mirusi, bet šiais metais, pasakojama, joje dar judriau. Viskas šiame kurorte pabrangę, bet verslininkai godoja, jog taip sunku jiems dar niekad nėra buvę. Tą patį jie sakė ir prieš dešimtmetį, tą patį ir prieš trisdešimt metų. O dar anksčiau? O dar anksčiau buvo sovietmetis.
Prisimenu pirmą apsilankymą Palangoje, nors tuomet man buvo gal tik šešeri, na, gal septyneri. Vyko mamos darbo kolektyvas, tai ji pasiėmė ir mane. Vykome sunkvežimiu, kurio atvirame kėbule buvo suolai ir mes ten kopetėlėmis sulipome. Viskam vadovavo mamos bendradarbė, kurią visos kitos darbuotojos, taip pat ir mama, girdėjau tai jų pokalbiuose, vadino „pliotkininke“.
Kai visi sulipome, toji „pliotkininkė“ įsitaisė kabinoje ir pajudėjome. Kai pravažiavome Telšius, atrodė, jog įveikėme jau daug kelio, bet, deja, dar ilgai teko kratytis. Ypač, pamenu, man pasirodė ilga kelio atkarpa nuo Plungės iki Kretingos.
Šiandien galima paironizuoti, jog Šiauliai vos ne kurortinis miestas – 143 km iki Palangos ir lygiai tiek pat iki Jūrmalos. Dvi valandos ir tu jau maudaisi jūroje. Šiandien kaip mat, žiūrėk, praleki Telšius (tiesa, Kuršėnuose mėgstu važiuoti per centrą, nes man graži naujai sutvarkyta centrinė miesto aikštė), už Telšių kairėje, neilgam stabtelėjimui, kavinukė, už jos tuoj Plungė, gal tik toji kelio atkarpa nuo Plungės iki Kretingos, atrodo, ilgesnė, turbūt neišdildomi pirmosios kelionės prisiminimai.
Net nežinau, ką šiandien atrasčiau iš savo jaunystės Palangos? Be abejo, bažnyčią su išsiskiriančia bokšto smaile ir Basanavičiaus gatvę. Hipių „basankės“ vardu pavadinta gatvė tapo mūsų gyvenimo vitrina. Daktaras Jonas Basanavičius, manau, slepiasi dangaus kamputyje, kai Jonas Vileišis, Jonas Vailokaitis, Mykolas Biržiška ir kiti signatarai šaiposi kuo virto jo vardo gatvė.
Girdėjau, kad tebeveikia senoji vaistinė ir kviečia Vytauto gatvės 33 name praverti jos duris ir atsidurti neįtikėtame pasaulyje. Mielas vaistažolių ir medžio kvapas (kvapas – stiprus jausminis poveikis), nusikeli į 1827 metus, kai vokietis Griuningas šią vaistinę įkūrė ir būtent čia, mažai kas ir žino, pirmą kartą Lietuvoje pagamintos „Trejos devynerios“. Dar Vytauto gatvėje prisimenu skaityklą. Bet jos, berods, nebėra, nes kas skaitys laikraščius ir žurnalus interneto laikais. Nors gal klystu, gal yra.
Irgi Vytauto gatvėje, beveik priešais skaityklą buvo toks apvalus, keistos architektūros telefoninių pokalbių pastatas – pilnas telefoninių kabinų. Iš Palangos visad yra kam skambinti. Įeini į kurią kabiną, įmeti į telefoną automatą 15 kapeikų ir gali kalbėtis su kitu miestu. 15 kapeikų kainuodavo 1 minutė, tad jai besibaigiant reikėdavo vėl mesti monetą ar iškart sumesti jų daugiau (jei tiek neprakalbėdavai, automatas buvo sąžiningas – pinigus grąžindavo).
Buvau išsirinkęs kabiną ir jei tik ji būdavo laisva, iškart jon žengdavau. Šį statinį, telekomui pardavinėjant nereikalingus pastatus, nusipirko mano draugas Jonas. Pradžioje buvo įrengęs restoraną, bet galiausiai nusprendė pats jame apsigyventi. Tad būdamas pas jį svečiuose ir vaišinamas vis prašau Jono susėsti toje vietoje, kur buvo mano numylėta kabina. Šeimininkas mielai sutinka, ačiū jam už suteiktą mielą jausmą vaišintis telefono kabinoje.
Visai netoliese Jono namų – vasaros estrada. Dabar tai didelis modernus pastatas, o aš prisimenu dar pirmąjį. Tiesa, visas statinys tuomet buvo tik dengta scena, o žiūrovai sėdėdavo po dangumi. Štai tada Voznesenskis parašė eilėraštį apie lietų Palangoje („Palauk – značit podoždi, Palanga – značit idut doždi“). Vėliau buvo pastatyta estrada su stogu ir atviromis sienomis, tad matydavai pušų viršūnes ir nepamiršdavai esąs kurorte. Čia pirmąkart išgirdau su Nele Paltiniene ir Eugenijum Ivanausku dainuojantį Edmundą Kučinską. Jokių „meilės laiptų“ ar „rožių glėbių“ dar nebuvo ir traukė jis „Alionušką“ („Ja tebia svojej Alionuškoj zovu“). Dabartinė Palangos koncertų salė statyta vienu metu kaip ir Liepojoje. Atsiprašau Palangos, bet Liepojos bent man mielesnė.
Ir galiausiai – klubas „Anapilis“. Kaip Širvio eilėraštis apie degtukus ir Gorbulskio peruką „Neringoje“, taip iš lūpų į lūpas persiduoda ir istorija apie sūnelį, kuris Palangos gatvėje sutiktų giminaičių paklaustas: „Kur tėveliai“, atsakė, jog išėjo „Anapilin“. „Anapilis“ – bohemos namai, todėl apie čia padauginusius alkoholio, rusiškai sakydavo: „А напились“. Džiugu, kad „Anapilis“, girdėjau, gyvas ir šiandien.
Mūsų senieji inteligentai prisimena, kad Palangą puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapnios arbatos, tylios, svajingos pučiamųjų muzikos. Ano meto laikraščiai rašė, kad vasaros mėnesiais Palanga garsėjo kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamas galimybes romantiškiems nuotykiams. Tad, baigdamas šį tekstą, prisiminiau Margaritos Diuras žodžius iš „Meilužio“: „Kaip greitai mano gyvenime viskas tapo per vėlu“.
