Gyvenimas buvo toks. Kaip Didžiojo teatro balerina Stokholme kojines pavogė

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuo­tr.
Šiauliai. 1986 metai.
Manau, niekas nemėgsta melo ir meluojančių. Nemėgstu ir aš, nors pats esu ne kartą pamelavęs. Todėl šį tekstą noriu skirti tiesos sakymui. Pradėsiu prisiminimu.

Kunigų seminarijon buvo priimami tik armijoje atitarnavę jaunuoliai arba dėl sveikatos priežasčių nuo jos atleisti. Vieni būdavo atleisti neterminuotai, kiti tik kažkuriam laikui. Tad vienam ar tai antrakursiui, ar trečiakursiui tas atleidimo laikas baigėsi ir reikėjo tikrintis sveikatą, o pasitikrinus paaiškėjo – gali tarnauti. Tad teko iškeliauti, aišku, viliantis, kad po tarnystės metų galės grįžti į tą patį kursą.

Nuvežus į dalinį, vieną iš pirmųjų dienų visus naujokus išrikiavo ir paklausė, ar jų tarpe nėra tikinčių Dievu. Seminaristas suprato, kad niekur nepasislėpsi, reikia sakyti tiesą ir drąsiai atsakė tikįs. Įdomu, jog lietuvaičiai ėmė jo šalintis, kai kitų tautų vaikinai ėmė žvelgti į jį pagarbiai.

Po kelių dienų, kai visus vedė pratybom ar tiesiog atlikti vienokius ar kitokius darbus, prisipažinusį pakvietė į kambarį, kurį visi vadino raudonuoju kampeliu. Ten jo jau laukė lektorius ir ėmė skaityti paskaitą apie tai, jog Dievo nėra. Taip kiekvieną dieną – visus į pratybas ar darbus, o jį į tą kambarėlį ir tas pats ar naujas lektorius, jie dažnai keitėsi, laukdavo su ateistine paskaita. Taip jis ir atitarnavo armijoje.

Visas sovietmetis buvo paremtas melu. Turbūt nebuvo ir gal nebebus tokio laikotarpio, kuriame taip buvo išviešėjęs melas. Priklausiau Taikos gynimo komitetui. Atseit komitetas, kuris kovoja už taiką, rūpinasi taika, o iš tikro jokia taika komiteto nariams net nerūpėjo. Ir man, todėl ta naryste tikrai nesigiriu. Visiems rūpėjo kaip išvykti į užsienį, nes kartas nuo karto komiteto nariai turėdavo tokią galimybę. Komitetui priklausė įvairių profesijų žmonės: darbininkai, inteligentijos atstovai, įmonių vadovai, daug meno žmonių, visų konfesijų dvasininkai. Bet vienas žmogus man pasirodė įsitikinęs SSSR taikos siekiais. Tai komiteto pirmininkas rašytojas Juozas Baltušis. Kartą komiteto narių susirinkimo metu jis pasakojo apie tą rūpestį taika ir pasakojo taip įtikinamai, kad nusprendžiau – štai kur įtikėjęs kovotojas už taiką.

Ir niekas tos mano nuomonės nebūtų pakeitęs, jei ne pats Baltušis, kuris neseniai pasirodžiusiuose savo prisiminimuose „Vietoj dienoraščio“ šaiposi iš to komiteto ir rašo jo veikloje dalyvavęs tik dėl galimybės išvykti Vakarų pasaulin. Patikėti sunku. Prisimenu, kaip tuomet jis įtikinamai komiteto veiklą gyrė.

O pats tas komitetas buvo labai įdomus. Jei Lietuvos skyriui vadovavo Juozas Baltušis, vėliau Vaclovas Reimeris, dar vėliau, vienam paskui kitą mirinėjant sovietiniams CK sekretoriams ir komitetui merdint, akademikas Algirdas Gaižutis, tai visam komitetui Genadij Borovyk, rusų tarptautinis apžvalgininkas, dirbęs žurnaluose „Ogoniok“ ir „Inostranaja literatura“. Užkietėjęs komunistas, Ernesto Hemingvėjaus draugas, bet vėliau patekęs didžiulėn generolo Aleksejaus Epiševo nemalonėn dėl pasisakymų apie karą Afganistane.

Prieš kiekvieną kelionę užsienin išvakarėse tekdavo vykti Maskvon, kur Taikos gynimo komiteto rūmuose sėkmingos kelionės palinkėdavo Genadijus Borovyk, o po to tokia instruktorė su nubėgusiom kojinių akim ir didžiule chemija mokydavo, kaip elgtis Vakarų pasaulyje. „Tik nieko nevokit parduotuvėse“, – kelis kart kartodavo ji. Iš mūsų delegacijos, berods aktorius Arnas Rosenas pastebėjo, jog vykstantieji pagrinde kultūros darbuotojai ir nieks nieko nevogs. Instruktorė pratrūko – pradėjo keiksmažodžiais ir baigė, jog gerai pažįstanti tuos kultūros darbuotojus, štai paskutinį kartą Didžiojo teatro balerina parduotuvėje Stokholme pavogė kojines, tai rusų ambasada daug nemalonumų turėjusi.

Galiausiai permiegoję, dažniausiai viešbutyje „Rosija“, ryte vykdavom į Šeremetjevo – 2 ir per kelias valandas atsidurdavom Helsinki, Stokholme, Kopenhagoje, Frankfurte prie Maino ar dar kur kitur. Stokholme nutarėme įsigyti plokštelių. Tuomet karaliavo vinilas. Ilgai rinkomės. Išsitraukiam iš lentynos vieną, apžiūrim, dedam atgal, ieškom kitos. Mat turėjom ribotą pinigų sumą, o norėjosi daug, tad teko gan įdėmiai rinktis.

Taip besirinkdami atkreipėme pardavėjų dėmesį. Jie pasiteiravo ir kur mes. Kai sužinojo, net po kelias plokšteles gavom dovanų. Užjausdavo SSSR piliečius, ypač okupuotus lietuvius, kuriems, pastebėjau, visas pasaulis jautė gailestį. Kai viešbutyje ryte savo lagaminan įsidėdavom muilą, laukdami atnešant naujo, pradėjo net po dešimt plytelių vonioje padėti. Sunkiausiai buvo su „Playboy“ žurnalais. Prideda kambarių tvarkytojos tau jų ant stalelio ir nebežinai kaip elgtis, norisi pasiimti, bet toji instruktorė galvon įkalusi, jog šiukštu negalima.

Galėjau tokių kelionių metu išmokti užsienio kalbų, deja, prie mūsų visad būdavo pristatyti vertėjai. Jei, pavyzdžiui, moki vokiškai, tavęs neišleis Vokietijon. Tad net operos ir baleto teatro dirigentams, ne kartą stačiusiems spektaklius Vokietijos teatruose, tekdavo apsimesti, kad vokiškai nemoka. Suprantama kodėl – kad ko nereikiamo nepasakytume.

O linksmiausias nuotykis buvo Frankfurte prie Maino. Atsisveikinimo vakarą, vokiečių kovotojai už taiką mus vaišino, o mes, kadangi buvo ne vienas operos solistas, nutarėm jiems padainuoti. Nusprendėm, jog reiktų kažko vokiško. Tai užtraukėm „Oi Zuzana širdis mana koks gyvenimas gražus“. Ten toks skambus priedainis buvo, gal prigalvotas: „Kliuku, kliuku, iš to mažo buteliuko“ ir t.t. Dar panašių dainų radosi. Žiūrim, vokiečiai sėdi kaip numirę. Pasirodo mėgiamiausias Hitlerio dainas sudainavom.