Gyvenimas buvo toks. Istorija apie karaliaus Mindaugo puodelį

Kartą su kolegomis kunigais nuvykome į Kernavę aplankyti ten klebonavusio originalaus kunigo Nikodemo Švogžlio. Traukė ir istorinis miestelis ir jo klebonas, veik 2 metrų ūgio stiprus vyriškis, sako, pakeldavęs rastus ir didžiulius akmenis, tad net pramintas buvo Milžinu. Kernavės klebonijos pastatas buvo ilgas medinis, kurio vienoje pusėje gyveno klebonas, o kitoje buvo įkūręs Kernavės muziejų. Sovietmečiu tai buvo drąsu, nes didingai Lietuvos istorijai tuomet nebuvo skiriamas deramas dėmesys. Tiesa, oficialiai šis muziejus neveikė ir jokio užrašo apie tai nebuvo, bet artimiausiems svečiams šeimininkas tą muziejų aprodydavo.

Aprodė jį ir mums. Besižvalgydami išvydome netikėta eksponatą – puodelį, šalia kurio buvo užrašas „Naudotas Mindaugo“. Tarpusavyje pasijuokėme, klebonui, aišku, nieko nesakėme, tačiau tą puodelį iš lentynos įsikišome į savo maišelį, na, tarkime, pavogėme. Praėjo diena, kita, klebonas neskambina, reiškia puodelio nepasigedo. Bet patiems neramu ant širdies. Nutarėme vėl vykti į Kernavę. Sutarėm kas užkalbins kleboną, o kas, jam nematant, pastatys puodelį į buvusią vietą, šalia kitų eksponatų.

Kalbiname kleboną, žvalgomės po ekspoziciją, tuoj trauksime iš savo lagaminėlio puodelį, kad pastačius jį buvusion vieton ir nustembame – kur stovėjo anas puodelis, stovi kitas, o šalia tas pats užrašas: „Naudotas Mindaugo“.

O šiaip kunigas Nikodemas buvo nuostabaus gerumo žmogus. Visiems nusidėjėliams rasdavo pateisinimų, o ir kiekvienam įvykiui ieškodavo prasmių. Pradėjęs vikarauti Nemenčinėje iššniukštinėjau visą bažnyčią. Pastogėje radau Murillo paveikslo kopiją – Švč. Mergelė Marija stovi ant žemės rutulio pamynusi žaltį. Sakiau klebonui, atrestauruojam ir pakabinsim bažnyčioje. Klebonas pritarė, paveikslas atsidūrė bažnyčioje ir kartą apsilankius Kernavės klebonui Nikodemui Švogžliui, iš savo klebono sulaukiau pagyrų, girdi, Ričardas išgelbėjo paveikslą, o mėtėsi jis palėpėje. Čia svečias manąjį kleboną geranoriškai pataisė: „Taip sakant, buvo archyve padėtas“.

Daugiausiai mano prisiminimų tekstų bus apie Nemenčinę, nes ten mano pagrindiniai kunigystės metai, žlugimas, gėda ir bausmė. Bet viskas prasidėjo ne tenai. Viso pradžia Tbilisyje. Po šventimų teko vykti į Gruzijos sostinę, nes tuomet visoje SSSR buvo tik dvi katalikų kunigų seminarijos, Kaune ir Rygoje, tad tekdavo kažkam vykti į Maskvą, tuometinį Leningradą ir kitus miestus, kuriuose veikė katalikų bažnyčios.

„Prasideda skrydžio Vilnius Tbilisis bilietų registracija“, – išgirstu girgždantį balsą, griebiu nešulius ir pirmyn. Tablo sukasi raidės, kol galiausiai pasirodo užrašas „Tbilisis“. Šalia vingiuoja eilutė skrendančių į Palangą ir aš prisimenu kaip kažkada su muzikologu Liudu Šalteniu skridome Palangon. Liudas, pamatęs užrašą „Tbilisis“, pajuokavo: „gal einam ten“. Sovietų Sąjungoje ir į Tbilisį skristi buvo ne taip jau blogai, todėl aš, eilinis studentėlis, tik pamaniau, jog ne man. Dabar, deja, jau ne taip noriai, pats laukiu skrydžio į Užkaukazę. Ne taip noriai, nes toli nuo namų ir nežinia kuriam laikui.

Gruzijoje vyskupo nėra. Tad teko susirasti kultų reikalų įgaliotinį. Nuvykau pas jį, įteikiau dovanų iš Lietuvos: albumą „Atgimę paminklai“ ir ar tai „Suktinio“, ar „Malūnininko“ butelį, jau gerai ir nebepamenu. Jutau, jog įgaliotiniui patikau, ir jis man sako, girdi, Gruzijoje yra katalikiškų kaimų, o kadangi sekmadieniais Tbilisio bažnyčioje tik vienos Mišios – dvyliktą valandą, galėčiau po jų važiuoti į kurį nors kaimą, kiekvieną sekmadienį vis į kitą, šitaip surinkčiau nemažai pinigų ir jei su juo pasidalinčiau, draugiškai gyventume. Žiūriu, už jo Lenino portretas kabo, valdžia, reiškia, ta pati. Bet daug kas kitaip.

Tbilisio senamiestyje man buvo skirtas trijų kambarių butas. Nors, tiesa, toks ten butas: kambariai trys, tačiau vonia, tualetas, virtuvė koridoriaus gale, bendri penkiems butams. Bet ne tai svarbiausia. Kokia sena jų kultūra, jau trečiame amžiuje Šv. Nina jiems krikščionybę atnešė, o kaip seniai „Karžygys tigro kailiu“ Rustavelio parašytas, bet štai vaikštau to paties Rustavelio prospektu ir mąstau apie gimtinę, kaip savo kultūra Lietuva juos aplenkusi, ir verkti norisi – taip traukia namo. Tiesa, ir patys gruzinai jau tada Lietuvą gerbė kaip tikrą Europą.

Tbilisio katalikų bažnyčią visi tiesiog vadino – polskij kostiol (lenkų bažnyčia). Ir poterius vaikai mokėsi lenkiškai, net gruzinų vaikai, nors pastarųjų buvo tik keli. Paklausiau vieno ar jis moka juos gruziniškai. Berniukas atsakė, jog moka. „Tai ir sakyk gruziniškai“, – paprašiau. Vienu ypu atpylė. Nieko nesupratau, bet pagyriau.

Bažnyčioje žmogelių susirinkdavo nedaug. Sekmadieniais gal vos šimtas. Daugiausiai lenkų, dar gruzinų, abchazų, vokiečių, atkakusių nuo Pavolgio. Vėliau, jau gyvenant Nemenčinėje, kai tik kas iš mano buvusių Gruzijos parapijiečių viešėdavo Lietuvoje, būtinai mane aplankydavo

O šiaip Gruzijoje vyrauja stačiatikiai. Bet nuo visų atsiskyrę, tokie vienišiai, tiesa, turi nedidukę seminariją. Aplankiau juos. Jie buvo nustebę, nes anksčiau katalikų kunigai su jais nebendravo. Taip susibičiuliavome, kad net per savo skelbimus, pradėjo pranešinėti ir Mišių laiką katalikų bažnyčioje.