Gyvenimas buvo toks. Istorija apie kailinę kepurę

Antanas Krištopaitis ir sulaukęs garbingo amžiaus liko žvalus.
Jeigu jūs – pokario vaikas, prisiminkite, jog tuo metu Šiauliuose, kaip ir kitur, reikšmingiausia vieta buvo jūsų pačių ar jūsų draugų nediduki buteliai. Ankšti, prastai apšviesti, užtat, nes kitokių neturėjome, šilti ir jaukūs.

Toks mano jaunystės butelis buvo dailininko Antano Krištopaičio kambarėlis, kuriame rinkdavosi visa Šiaulių meno ir ne tik inteligentija. Man tai tapo tarsi intelektualaus gyvenimo šventykla, kur mes, jauniausieji, klausydavomės legendinio profesoriaus Vytenio Rimkaus, aktoriaus Prano Piauloko, kuris, visi stebėjosi, būdamas toks jaunas, įtikinamai suvaidino gyvenimo naštos laužiamą Krušną V. Mykolaičio-Putino „Valdove“. O kur dar visa ano meto aktorių karta, kurie galėjo papasakoti apie režisierių Josifą Šeiną, Šiauliuose pastačiusi savo legendinius spektaklius ir patyrusį likimą, kurį panašų jau vėliau patyrė Jonas Jurašas.

Pagaliau – pats šeimininkas dailininkas Antanas, Sibiro tremtinys, negalėdamas grįžti į gimtinę, ilgus metus dirbęs viename iš didžiausių Sovietų sąjungos Ulan Udė operos ir baleto teatre, kur susipažino su scenos žvaigždėmis, dažnai gastroliuojančiais šiame teatre, o turėjęs ir dar daug draugų meno pasaulio įžymybių, kad ir Vladimirą Vysockį.

Buvo sakoma, jog Lionginas Šepetys studiją „Modernizmo metmenys“, kritikuodamas užsienio modernųjį meną, išleido vien todėl, kad su už geležinės uždangos populiariu menu lietuvius supažindinus. Be abejo, L.Šepečio knyga įspūdį paliko, tačiau visa tai ir dar daugiau, džiaugiausi, galėdamas rasti Antano Krištopaičio namuose, kur lentynose buvo surikiuoti viso pasaulio dailininkų ar Vakarų miestų architektūros albumai, kuriuos jam atsiųsdavo draugai iš užsienio ar pats juos įsigydavo Maskvoje ar tuometiniame Leningrade užsienio šalių knygynuose.

Vartydamas tuos albumus patekdavau į stebuklingąjį meno pasaulį ir susitikdavau visus garbinamus herojus: Van Gogą, Renuarą, Goją, S. Dalį, P.Pikasą... Antanas Krištopaitis labiausiai mylėjo Ispanijos miestus, turėjo veik visų pagrindinių šios šalies miestų albumus. Varto jis albumą ir pasakoja, tarsi vaikščiodamas, tarkime, Toledo gatvelėmis. Kai vėliau lankiausi šiame mieste, nustebau – viskas kaip jo pasakota. Tas miestų pažinimas stebino juo labiau, kad niekur dailininkui neteko pabuvoti, net į Lenkiją jo neišleido. Keliavo jis kur galėjo. Viliojo Kaukazo kalnai.

Žavėjo Antano darbštumas. Nuliejo per 600 bažnyčių, per 200 malūnų ir taip pat per 200 retų Lietuvos medžių akvarelių. Kartą pamačiau jį piešiant Šiaulių Šv.Jurgio bažnyčią (tą, kuri netoliese geležinkelio stoties). Šnektelėjom. Pamatęs šventoriuje žmones, prie mūsų priėjo klebonas. Antaną jis pažinojo, todėl pasakė rytoj vykstąs į vieno Šiaulių krašto miestelio klebono laidotuves ir pakvietė vykti kartu, kad dailininkas galėtų nusipiešti ir to miestelio bažnyčią. Dailininkas paprašė, jog gal galėtų paimti ir mane. Klebonas mane irgi pažinojo, todėl iškart sutiko.

Tuo metu buvo pradėtos siūti puošnios kailinės kepurės. Vyriška kainavo 150 rublių. Buvo žiema, todėl klebonas ją dėvėjo. Prieš laidotuves apsilankėme klebonijoje, kur gyveno mirusysis. Čia sukosi ir mirusio kunigo giminaičiai, kurie dalinosi velionio daiktus.

Kai reikėjo eiti bažnyčion, kur buvo pašarvotas velionis, mūsų klebonas tos kepurės pasigedo, o buvo palikęs klebonijos prieškambaryje ant lentynėlės. Kadangi jis buvo paprašytas sakyti laidotuvių pamokslą, tai jo metu kreipėsi į mirusiojo gimines: „Mieli giminės, malonu ir gražu, kad jūs norite prisiminimui turėti mirusio dėdės baldų ir kitokių daiktų, bet ta prieškambaryje palikta kailinė kepurė buvo mano, gal galėtumėte grąžinti“.

Niekas tos kepurės negrąžino, tad Antanas nupiešė klebono portretą su kailine kepure rankoje, kad bent tuo jį paguodus. O išvažiuojant palikome tuščią kleboniją, nebebuvo jokių buvusio klebono daiktų, tekabėjo tik vienas jo portretas, kurį giminės pamiršo.

A.Krištopaitis nutapė ir Šiaulių Šv.Jurgio bažnyčios gaisrą. Kai jam pranešė, kad ji dega, iškart nubėgo. Tas gaisras man įsiminė, kad vienas gaisrininkas jo metu nušalo kojas (buvo ankstyvas pavasaris). O Antano piešiniai ir nulietos akvarelės liko kaip to gaisro dokumentas. Tik tie visi degančios bažnyčios piešiniai iš Antano aplanko kažkaip dingo. Jis nepamena, ar kam paskolinęs, ar kas iš to jo aplanko kažkuriuo metu ištraukęs. Kai buvo leidžiama A.Krištopaičio akvarelių knyga „Lietuvos bažnyčios“, teko pasinaudoti ne tikromis akvarelėmis, o bažnyčios gaisro akvarelių nuotraukomis, kurias, laimei, dailininkas buvo nufotografavęs.

Kartą Antanas pakvietė mane nuvykti į miškelį tarp Bubių ir Kurtuvėnų pasižiūrėti ten pastatytų kryžių. Dailininkas pasakojo, jog matęs gal 30 kryžių, ant vieno jų radęs išgraviruotus skaičius 1812, todėl sprendžiąs, kad čia buvo palaidoti Napoleono kariai. Tiesa, vietinė gyventoja Antanui papasakojo, jog šioje vietoje buvo pakarti 1863 metų sukilėliai ir jų atminimui pastatyti kryžiai.

Deja, mums atvykus, o keliuką sunkiai radome, testovėjo tik keli pasvirę kryžiai, nebuvo ir paties didžiausio, apie kurį Antanas taip gražiai pasakojo ir būtinai norėjo parodyti.

Man gyvenant Nemenčinėje, Antanas ne kartą buvo atvykęs, permiegodavo, o iš pat ryto vykdavom į Gudiją ieškoti Mickevičiaus Marilės kapo ir pasivaikščioti Naugarduko, Nesvyžiaus, Miro ir kitų miestelių gatvelėmis.Sudarinėjant apie Antaną Krištopaitį knygą, sumaniau ją pavadinti „Gyvenimas netelpantis į vieną“. Jis pajuokavo, jog Viena jam mielas miestas, tačiau labiau norėtų netilpti į Madridą ar kurį kitą Ispanijos miestą. Pervadinau „Į vieną gyvenimą netelpantis“.