Naujausios
Todėl tuos, kurie pasiguodžia neprisiverčiantys rašyti dienoraščio, noriu paskatinti prisiversti. Ką gali žinoti, kas iš tų jūsų užrašų gali išsirutulioti? Kai Pikaso paklausė, kas lėmė jo paveikslų populiarumą, jis atsakė: „Mano daltonizmas, žvairumas, Parkinsono liga, švento Vito šokis ir pagirių sindromas.“ Jei didžiulio romano „nesukaltume“, tai dienoraštis pats tas.
Bent aš skaityčiau dienoraštį vien todėl, kad prisiminčiau gerus žmones. O jų sutikta daug. Pirmiausiai mokytojai mokykloje, draugai, kolegos... Kunigų seminarijoje įsiminė dabar jau šviesios atminties lotynų kalbos dėstytojas vyskupas Vladas Michelevičius (aktorės Dalios Michelevičiūtės dėdė). Dėstytojas disciplinos, kurios labiausiai nemėgome. Mat tuo metu viso pasaulio bažnyčios tolo nuo apeigų lotynų kalba, o ėmė naudoti savąją. Lietuvos bažnyčia vėlavo. Todėl jaunieji kunigai ragino žengti su pasauliu ir imti aukoti mišias lietuviškai, tuo pačiu, protesto vardan, nebenorėjo mokytis lotynų kalbos. O pirmame kurse kiekvieną dieną pirmoji paskaita visad būdavo lotynų, kad „šviežia galva“ lengviau būtų tą kalbą įsisavinti. Dėstytojas stengėsi, kad nuo tos kalbos būsimieji kunigai nenutoltų. Mokėjo jis auklėtinius patraukti, sudominti, be to, turėjo puikų humoro jausmą.
Prisimenu vieną klieriką, kuris dabar sėkmingai kunigauja, yra žmonių labai mylimas, bet štai mokslai jam nesisekdavo. Kartą jau turėjo dvi skolas ir laikė trečiąjį egzaminą. Buvo aišku, jei jo neišlaikys, turės palikti seminariją. O dar taip sutapo, kad tas trečias egzaminas buvo lotynų kalbos. Nelabai ir čia jam pasisekė, bet dėstytojas Michelevičius pasigailėjo, įvertino jį patenkinamai, tik tarstelėjo: „Na va, baigsi seminariją ir niekas net neįtars, kad lotynų kalbą mokeisi.“
O dėl kalbos – kaip tuomet aš buvau didžiulis kovotojas už apeigas bažnyčioje gimtąja, tai yra lietuvių kalba, dabar kovočiau, kad būtų grįžta prie lotynų kalbos.
Puikus buvo mūsų kursas. Gaila, jau yra išėjusių. Aišku, tam tikra prasme išėjęs ir aš. O stojančių buvo 57. Leido priimti tik 10. Tad kai klausdavo, kiek į jūsų kursą stojo, galėdavau atsakyti, jog 57, bet pagal kitas aukštąsias mokyklas tai nebuvo didelis skaičius, tad atsakydavau – 6 į vieną vietą. Visi nustebdavo – kiek daug. Dabar pagalvoju, jog giliu sovietmečiu 57 tikrai buvo daug, kai dabar į visas 3 seminarijas, tiek jų yra Lietuvoje, stoja 4, 3 ar net 2 jaunuoliai.
„Ieškok grožio paprastume“, – sako menotyrininkai. „Ieškok gerumo žmoguje“ – norisi pasakyti, nes kur daugiau jo rasi. „Įsitikinti žmonių gerumu, reikia daug laiko“ – tarstelėjo draugas. Aš manau, jog visaip būna. Neseniai, šnekučiuojantis apie vieną bičiulį, nustebino jo įvertinimas: „Padorus.“ „Padorus“ – kažkas labai seno ir didingo, kažkur girdėta, bet šiandien nevartojama, na, kaip kažkas palygino, tarsi žirgų traukiama karieta. Supratau, kad pasakyti „padorus“, vadinasi, pasakyti viską. Nieko daugiau nepriduriant.
Nors mane labiausiai traukia nuoširdumas. Kartą Klaipėdoje, „Neringos“ restorane, sutikau tik iš jūros grįžusį kapitoną. Kai Nelė Paltinienė uždainavo „Kapitono tango“, jis apsiverkė. Man, pasirodė, labai nuoširdžiai.
Dar vienas gan „šviežias“ prisiminimas. Vieną sekmadienio popietę, 16 val., Joniškio Raudonojoje sinagogoje atidarinėjome tapytojo Ričardo Bartkevičiaus parodą. Nuvykome anksčiau. Parodos autorius sukinėjosi tarp savo paveikslų, o aš, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas tapytojas Gintaras Palemonas Janonis ir menininkas iš Latvijos dailės profesorius Aldis Klavinš nusprendėme išgerti po bokalą alaus. Bet nei vienas restoranas ar eilinis baras neveikė. Pasirodo, sekmadieniais jie Joniškyje uždaryti, turbūt trūkstant klientų.
Gatvėje pastebėjome vyruką, kurio išvaizda bylojo, kad jis turėtų žinoti kur šiame miestelyje nusipirkti alaus ir to jo paklausėme. Jis patvirtino, kad restoranai sekmadieniais neveikia, o parduotuvėje po 15 val. irgi alaus nebenusipirksime. Nužvelgęs mus, meno žmonių apranga kukloka, jis ištraukė iš maišelio „bambalį“ alaus ir atkišo mums: „Imkite vyrai, aš prieš 15 valandą spėjau nusipirkti, jums gal labiau reikia“. Aišku, neėmėm mes to alaus, bet vargu ar gyvenime aš esu sutikęs nuoširdesnį žmogų už šį joniškietį.
Kolektyvas šventė savo įstaigos jubiliejų. Buvo pakviesti ir anksčiau čia dirbę žmonės. Bet du buvę kolegos liko nepakviesti. Vienas jų buvo nuostabios širdies žmogus, kolektyve draugiškas, visiems skubėdavo į pagalbą, užjausdavo. Kitas, priešingai, tik ir žiūrėdavo, kaip čia kam pakenkus, ką vyresnybei įskundus. Susitiko jie jubiliejaus vakarą ir guodžiasi. Pirmasis, tas geros širdies, liūdnai sako:
– Nepakvietė, pamiršo.
Antrasis pritaria:
– Nepakvietė, nepamiršo.
