Naujausios
Kuo toliau, tuo mano tikėjimas stiprėjo. Jei tiki Dievu, Dievas tau padeda, jei netiki – irgi. Pažįstama moteris sakė tikėti ar netikėti pernelyg nesvarsto, o tiesiog tiki. Anot jos, kalbant apie tikėjimą Dievu reikia kalbėti apie transcendenciją, o tai jau kita opera. Kažkodėl aš irgi manau, kad ten nėra metrų, kilometrų, gramų, kilogramų, minučių, valandų, dienų, mėnesių, metų, o visai kiti matai.
Su kokiais tik dalykais nesusiduri kunigaudamas. Štai atėjo šeima. Ji Nemenčinėje gyvenusi Lietuvos lenkaitė, jos jaunasis vyras iš vieno Lietuvos šiaurės miestelio. Sukūrę šeimą, jie tame miestelyje apsigyveno, nors Nemenčinėje lankosi dažnai. Tikinti šeima būdama žmonos tėviškėje, niekada neaplenkę bažnyčios. Tą kartą aplankė ir mane, nes sakė nori patarimo. Papasakojo, jog miestelio, kuriame jie gyveno, mokykloje buvo energinga mokytoja, arši ateistė, įrengusi mokykloje dargi ateistinį kambarį. Net nežinau daugiau mokyklų, kuriuose tokie kambariai būtų buvę. Bažnytinių švenčių dienomis ji stovėdavo prie bažnyčios ir žymėdavo vaikus, kurie joje lankosi. Bet štai, prasidėjus ir savo pozicijas išsikovojusiam Atgimimui, ateizmo kambarį ji pavertė tikėjimo pamokų klase ir pati tapo tikybos dėstytoja. „Ar leisti vaikus į šią pamokas, ar ne?“ – klausė svečiai. Ką galėjau atsakyti, pasiūliau visgi kreiptis į anos parapijos kleboną, nes jam iš arčiau tikrai geriau matosi.
1922 metais Paryžiaus laikraštis „L’Intransigeant“ sudėliojo tokią situaciją: „Amerikiečių mokslininkai skelbia, kad ateina pasaulio pabaiga arba didelę dalį Europos žemyno ištiks katastrofa, tokia staigi, kad mirties neišvengs šimtai milijonų žmonių. Jei ši pranašystė išsipildytų, kaip jūs įsivaizduojate žmonių reakciją nuo tos akimirkos, kai jie tiksliai sužinos apie neišvengiamą katastrofą, iki pačios katastrofos? Ir ką pats darytumėte paskutinę valandą?“
Vieni rinkosi bažnyčią, kiti – ištvirkavimus, kai kas gražiai pasakojo, jog kops į kalnus, kad pasigėrėtų Alpių vaizdais bei augmenija... O štai Marselis Prustas atsakė taip: „Aš manau, kad jei mums visiems iškiltų pavojus žūti taip, kaip jūs sakote, gyvenimas staiga pasirodytų labai nuostabus. Tik pagalvokite, kiek užmačių, kelionių, meilės intrigų, studijų jis – mūsų gyvenimas – nuo mūsų slepia, dengia mūsų tingumu, kuriuo, būdami įsitikinę ateitimi, be paliovos jas gožiame. Bet jei šis slaptumas amžiams pasidarytų nebeįmanomas, koks gražus vėl taptų gyvenimas! O! Jei tik šį kartą katastrofa aplenks, mes būtinai aplankysime naują Luvro galeriją, pulsime panelei X po kojų, nukeliausime į Indiją... Katastrofa praeina pro šalį, bet mes nedarome to, ką ketinome daryti, nes vėl pasijuntame apgauti normalaus gyvenimo, kuriame troškimus slopina aplaidumas.“
Nemenčinės žmonės buvo paprasti, bet savo vidumi geri ir dori. Kreipdavosi ne tik bažnytiniais klausimais, bet ir skųsdavosi ligomis. Kiek galėdamas paguosdavau, bet tik tiek. O juk šioje žemėje nuo pačių seniausių laikų išlikę viena – nerami siela ir ligos. Sergame daug. Palangoje kažkadais buvo viena vaistinė, dabar jų – 15. O gal ir dar daugiau, visų net nebesuskaičiuoju. Šiauliuose, mano jaunystės laikais, pamenu, buvo keturios vaistinės. Kur „Valerijonas“, dar kita Vilniaus g. turgaus link, šalia „Eglės“ ir pakeliui į geležinkelio stotį. Nors gal ne visas pamenu, o pietinio rajono tuomet dar nebuvo. O kiek jų dabar?
„Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana“, – Senojo Testamento Siracido knyga 38, 1–2. Pacientai neserga vien tik fiziškai – dažniausiai jiems būdingi ir fiziniai, ir emociniai negalavimai. Ir anuomet šitaip buvo ir dabar tas pat.
Kalbant apie gydytojus pastebėjau tik vieną linksmą momentą. Kai gydytojas ima rašyti receptą ar pildyti sveikatos kortelę, taip pasisuka kėdėje, kad viena chalato kišenė atsiranda tau prieš nosį. Tuščia, bet atsilapojusi, kad, atrodo, kilogramą obuolių ten supiltum.
Visad tikėjau medicina ir gydytojais. Tik kartą esu suabejojęs, kai gydytojas neurologas paklausė, koks mano zodiako ženklas.
Neseniai operavausi kataraktą. Kai atrišo operuotą akį ir rodė lentelėje raides, vos tik atskirdavau raidę, gydytoja džiūgavo: „Kaip gerai“. Leisdavo eilutę žemiau, vėl atskirdavau, gydytojo dar labiau džiaugėsi. Nustebau – gydytoja mano regėjimu džiaugiasi daugiau negu aš pats.
Girdėjau mintijimą, jog žodžiai „dvasia“ ir „sveikata“ glaudžiai susieti. Nesinorėtų su tuo sutikti, nes gydytojas man atrodo daugiau gali pagelbėti žmogui, nors gal ir klystu, nes kunigu pats buvau ir prie to pratęs.
