Naujausios
Apie kitus teatrus daug sužinodavau iš Šiaulių teatro dailininko Antano Krištopaičio pasakojimų. Prisiminiau linksmą istoriją, kaip Tagankos teatre stebėti Vladimiro Vysockio Hamleto vaidmenyje atvyko Sergejus Michalkovas – tas vyresnysis, rusiško himno autorius. Lydėjo jį puošni dama ypač prašmatniais kailiniais. Tą vakarą teatro vadovo Jurijaus Liubimovo teatre nebuvo, bet administratorė garbingus svečius nuvedė į vadovo kambarį pavaišinti kava, kur jie ir pasikabino kailinius – Michalkovas irgi buvo kailiniuotas.
Po spektaklio dama pasigedo savo kailinių, kažkas sugebėjo juos pavogti. Michalkovo kailinių neėmė. Nustebino, kad himno autorius į tai reagavo dargi su humoru ir savo damai tarstelėjo: „Dabar tu supratai, kad „Hamletas“ – tai tragedija“.
Dar vaikas tikėjau, kad aktoriai yra tie žmonės, kuriuos jie vaidina scenoje. Tikėjau ir Seneliu šalčiu. Pergalės aikštės centre kiekvieniems Naujiesiems metams puošdavo eglutę. Skelbtomis valandomis prie jos atvykdavo Šaltis su snieguolėmis ir dalindavo vaikams dovanėles. Tad, aišku, jog vaikus prie tos eglutės traukdavo. Nebepamenu metų, gal apie 1960-uosius, o gal ir dar anksčiau, bet pamenu valandas – 16 val., buvo numatyta, jog Senelis atvyks su dovanėlėmis.
Atėjome su tėvais nevėluodami. Senelis, tiesa, vėlavo. Dabar suprantu, jog tai buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. Regis, prieš tai jis lankė vaikučius namuose, tad jų tėveliai jį buvo pavaišinę. Gal ir daugokai pavaišinę, nes atvykęs jis iškart palindo po eglute ir užmigo. Dovanėles dalino snieguolės. Kiek ramiai pagulėjęs senelis ėmė knarkti ir tas jo knarkimas mane, vaiką, įtikino, jog tai tikras Senelis šaltis.
Be teatro dar mėgau knygas. Patiko žurnalas „Moksleivis“, kuris per keletą numerių net spausdino pasaulio estrados enciklopediją. Pamenu ji prasidėjo straipsniu apie grupę „The Animals“. Skaičiau ir poeziją. Tiesa, vienas iš sostinės į mokyklą atvykęs poetas plunksnos brolių autoritetą kiek sumenkino, mat pasigėręs ėmė kibinti vienuoliktokes ir privėmė klasę, bet tada aš ir sužinojau žodį „bohema“.
Berniukų knyga buvo „Trys muškietininkai“, sau net prisitaikėme trijų muškietininkų vardus. Man atiteko Portas. Į d‘Artanjaną aš ir nepretendavau, bet labiau norėjosi būti Atu ir Aramiu. Bet ką darysi.
O dvi knygos man buvo tarsi biblijos. Tai Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir Džeko Keruako „Kelyje“. Houldenas iš „Rugiuose prie bedugnės“ tapo viso pasaulio jaunuolių, o ypač berniukų, maištavimo simboliu. O Džeko Keruako romanas paakino hipišką jaunimo gyvenimo bruožą – aistrą keliauti, norą plėsti savo akiratį bei užmegzti naujas pažintis su panašų gyvenimo būdą propaguojančiais jaunuoliais kituose miestuose.
Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“, rečiau traukiniais. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Dėl pro Šiaulius vykstančių traukinių į Rygą ir Taliną ne vieną garsų ano meto hipį buvo galima išvysti ir mūsų mieste. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvindindavo, pavalgydindavo. Prisiminiau anų metų mintį, jog žmogus gimsta du kartus; antrą kartą – keliaudamas.
Domėjimasis teatru paskatino skaityti net pačias pjeses. Ypač sužavėjo pasirodžiusi knyga paprastu pavadinimu „Dramos“, kuri supažindino su keturiais scenos kūriniais, bet kokiais – A. Strindbergo „Sapnas“, A. Žari „Karalius Ūbas“, L. Pirandelo „Šeši personažai ieško autoriaus“ ir J. O‘ Nilo „Meilė po guobomis“. Nė vienas šių kūrinių Lietuvos teatruose dar nebuvo pastatytas, scenos šviesą išvydo jie daug vėliau.
O viena didžiausių švenčių, susietų su teatru, man, tuomet vienuoliktokui, buvo gruodžio 31 d. kelionė sostinėn į operos ir baleto teatre naujametinį spektaklį – Dž. Verdžio operą „Traviata“. Spektakliai tuomet prasidėdavo 19.30 val. „Traviata“ su pertraukomis trunka veik keturias valandas, tad spėti prie Naujametinio stalo iki dvyliktos nėra jau taip ir lengva.
Teatre maišėsi du kvapai – brangių kvepalų ir naftalino, mat moterys tam vakarui iš spintų išsitraukė retai dėvimas ir nuo kandžių apsaugotas sukneles. Pirmas veiksmas. Akivaizdžiai visi laukė užstalės dainos („Pakelkime taurę linksmybių“). Nustebau, kad po pirmo veiksmo salėje žmonių sumažėjo. Ištvermingiausi laukė melodingos tėvo arijos, o dar šokio kabarete. Po kitos pertraukos žmonių liko dar mažiau. Ir štai ketvirtajame veiksme scenoje mirštanti Violeta, prie jos lovos klūpi Alfredas, o salėje – keletas gedėtojų.
