Naujausios
Važiuojant kelionėn, reikėdavo, kad kas parapijoje pakeistų. Dažnai patalkindavo greta esančios Pabradės klebonas. Tą kartą irgi sutiko padėti, tik paprašė parvežti vaistų, nes sunkiai sirgo, o Lietuvoje tokių nebuvo. Dar vaistų, bet jau ne sau, o savo šuneliui vardu Bocmanas, buvo paprašę parvežti estrados solistė Nijolė Ščiukaitė ir jos vyras, ansamblio vadovas ir kompozitorius Juozas Tiškus. Būsiu atviras, mandagiai pasakiau, jog stengsiuos parvežti, bet neplanavau itin rūpintis, labiausiai norėjosi išpildyti kunigo prašymą.
Turėjau kunigui reikalingų vaistų receptą. Bet vaistinėse sako, jog tokio nepripažįsta, o tuomet, dar sovietmečiu, buvo populiaru, kad mums vargšams iš trečiojo pasaulio vakariečiai kažką dovanotų. Taigi, kai jie klausia, kokios dovanos norėtume, iškart pasakoju apie sergantį kunigą, bet niekas nekreipia dėmesio. Pagaliau, sakau, galime ir sumokėti, ir receptas yra, kad tik vaistų gavus. Jokios reakcijos. Paskutinę dieną ėmiau ir tarstelėjau, jog ir šuniui reikia vaistų. Vokiečiai iškart sukruto. Nupirko vaistus, net mažą šaldytuvėlį, kad tie vaistai nesugęstu. Taigi šuniui vaistus parvežiau, žmogui ne. Džiaugiausi tik, kad kunigas pasveiko ir dabar, kiek žinau, sėkmingai tebekunigauja.
Kartą kaip kelionės vadovas, lydėdamas grupę į Krokuvą, šią istoriją papasakojau turistams. Viename iš sustojimų prie manęs priėjo kartu vykstanti šeima. Pasirodo – moteris iš Šiaulių kilusi gydytoja, ištekėjusi už vokiečio, irgi gydytojo, dabar šeima gyvena Vokietijoje, atvykusi į Šiaulius mėnesiui aplankyti tėvų, bet pamačiusi ekskursiją Krokuvon su vyru ir dviem berniukais nutarė senojoje Lenkijos sostinėje apsilankyti. Gydytojas, žmona vertė, mandagiai atsiprašė, kad negavau Vokietijoje vaistų kunigui, bet paaiškino, jog dėl vaistų vokiečiai labai atsargūs, mat padavęs vaistus, tampi tarsi atsakingu už to žmogaus sveikatą.
O ši istorija apie sovietinius taikos gynėjus. Vienas komiteto narys akademikas Maskvos centre, prestižiniame name, turėjo keturių kambarių butą. Jo sūnui, irgi mokslininkui, suteikė greta tokį pat keturių kambarių butą. Abi šeimos įsirengė tiesiogį praėjimą iš vieno buto į kitą, kad anūkai galėtų pas senelius atbėgti. Nors tas butų sujungimas turėjo ir kitą tikslą. Už tokias dosnias butų dovanas akademikui priklausė į savo namus pasikviesti atvykstančius užsienio mokslininkus ir pavaišinti juos kava ar kuo stipriau. Pirmiausiai šeimininkas turėdavo aprodyti visą aštuonių kambarių butą ir aprodęs būtinai pasakyti žodžius: „Gyvename paprastai, kaip visi tarybiniai žmonės“. Vėliau šią buto istoriją dramaturgas V. Rozovas panaudojo savo pjesėje „Kurtinio gūžta“.
Taikos gynimo komiteto narių šeimos turėjo būti darnios, jokių skyrybų. Na, kaip ir CK ar kitų valdančiųjų darbuotojų šeimos. Bandau prisiminti, ar anais, sovietiniais metais, buvo bent kiek paisoma etiketo. Buvo toks CK sekretorius Černenka. Pamenu, kaip jis ėjo balsuoti. Pastūmė sunkias duris į rinkiminę salę ir įėjęs jas paleido. Durys taip trenkė iš paskos einančiai jo žmonai per galvą, kad ši vos negriuvo. Aišku, turėjo duris sulaikyti apsaugos darbuotojai, bet jei būtų tos durys galėjusios trenkti kuriam kitam iš CK biuro, neabejoju, būtų sulaikytos, o dabar – bobai, ko čia rūpintis. Įdomu, jog per vakarines žinias šis kadras buvo iškirptas. Reiškia, kažkiek galvota apie etiketą. Nors šiaip etiketas sovietmečiu buvo tarsi Vakarų pasaulio bacila.
O mūsų valdžioje buvo toleruojamas tik Ferensas, kurio antroji žmona Goda buvo gan graži ir sugebėdavo visiems CK vyrams lipšnų žodį pasakyti. Iš tų dienų išlikęs anekdotas.
Išsiskyrusio CK nario klausia: „Kodėl jūs išsiskyrėte?“ „Be kitų priežasčių, pirmiausia – aš impotentas“, – prisipažįsta klausiamasis. „Pirmiausia – jūs komunistas“, – paaiškina jam.
Paironizuosiu, jog gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Gyvenimo išmintis, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų ir žmonės bus laimingi siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes, kai viską turi, gyventi nebeįdomu.
Buvome pripratinti prie mažesnių poreikių: anuomet namą galėjai turėti ne didesnį kaip 130 kvadr. m., automobilį šeimai – tik vieną, kailinių irgi kažkiek neprisipirksi, gyvenimas buvo lėtesnis: užimdamas aukštas pareigas galėdavai juose išbūti net iki pensijos. Dabar gyvename lėkdami. Tęsiant ironiją, tai viena nuolatinė valdžia visą gyvenimą geriau nei besikeičiančios. Valdantieji žada dirbti Lietuvai, bet kol susikuria gėrį sau, aprūpina savo giminaičius, žiūrėk baigiasi kadencija ir dirbti Lietuvai laiko nebelieka.
Viską į vietas sustatė Atgimimas. Jau retai begirdime: „Prie ruso buvo geriau“, o jei kas dar taip sako, tai dažniausiai patys sau tuoj paprieštarauja: „Ką ten geriau“. O ar galima pamiršti, kokie visi buvome draugiški, artimi kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams? Kokie kilnūs buvo jausmai! Kaimo žmogus net karves eidavo melžti nešinas lietuviška vėliavėle.
1993 m. jau kaip Lietuvos Taikos gynimo komiteto nariai, skridome į Briuselį. Lėktuve skrido ir du mūsų kariškiai vesti derybų dėl Lietuvos stojimo į NATO. Briuselio oro uoste juos pasitiko automobilis, mūsų, deja, niekas. Kol radome, kur tas jų Taikos gynimo komitetas įsikūręs. Apgyvendino mus kažkokioje palėpėje. Supratome, jog tai – Taikos gynimo komiteto veiklos pabaiga.
