Gyvenimas buvo toks. Apie blogą teisėją

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
1997 metai.
Trys draugai laukia prie dangaus vartų ir kalbasi apie gyvenimą. Vienas sako, jog jei jam vėl būtų leista gyventi, tai nerūkytų, negertų, kitas sako, jog skaitytų daugiau knygų, aktyviau sportuotų, o trečias tarsteli, jog elgtųsi kaip elgėsi, tik keistų gydytoją.

Mes visad turime gražius siekius. Pavyzdžiui, pastatyti stadioną. „Šiame stadione turėjo žaisti dar mano senelis“, – sakys jaunieji apie stadioną, kurį mes vis tiek anksčiau ar vėliau pasistatysime.

Ar žinote, kad Lietuvoje buvo laikai, kai turtingieji Vokietijoje pirko cukrų, vežė jį į Maskvą, kad Lietuvai parvežtų mūsų senąjį statutą ir kitas istorines knygas. Tai prisiminiau gretindamas šią istoriją su kita.

Vilniuje, šalia Aušros vartų, gal pastebėjote, būna pardavinėjimas nedideliuose buteliukuose Jordano upės vanduo. Tai būna ir prie kitų šventovių, ypač atlaidų metu.

Jordano upėje Šv. Jonas Krikštytojas krikštijo Jėzų Kristų, todėl tas vanduo vadinamas šventu. Prie jo prekybos prisidėjo ir vienas iš mano pažįstamų, sovietmečiu atsakingas ir aukštas pareigas mūsų prekybos baruose užėmęs bičiulis, Atgimimo pradžioje išvažiavęs gyventi Izraelin.

Bet štai buvo išsiaiškinta, kad tas fabrikėlis, kuris semia šį vandenį ir pilsto į buteliukus, stovi visai ne ant Jordano upės kranto, o ant kranto kažkurio netoliese upės esančio ežero. Kilo triukšmas. Prasidėjo teismai. Bet fabrikėlio savininkai sugebėjo įrodyti, kad tas ežeras turi požeminius kanalus su Jordano upe.

O šią istoriją išgirdau iš draugų. Tai įvyko apie 1990-uosius. Aš seminariją jau buvau baigęs, bet kadangi tai girdėjau net iš kelių žmonių, tikiuosi, kad istorija tikra, juo labiau, kad gražiai apibūdina vieną iš šviesiausių Lietuvos asmenybių.

Seminarijoje vykdavo tarpkursiniai krepšinio ar tinklinio turnyrai. Tą kartą žaidė tinklinį. Vienas iš žaidėjui keiksmažodžiais aprėkė teisėją. Tuo tarpu pro šalį ėjo seminarijoje dėstęs kunigas, pasižymintis griežtos drausmės reikalavimais. Apie išgirstus keiksmažodžius kunigas pranešė seminarijos rektoriui ir pareikalavo tą klieriką šalinti iš seminarijos. Rektorius, sako, bandė dar diskutuoti, jog gal tai nėra jau toks didžiulis nusikaltimas, juo labiau, kad nusikeikęs jokių kitų nuobaudų neturėjo. Bet griežtasis kunigas nuomonės nekeitė. Girdi, seminarijoje keiksmažodžių toleruoti negalima ir tai būtų pamoka kitiems besimokantiems.

Rektorate užvirė diskusijos. Dėstytojų nuomonės buvo labai įvairios, tad nutarta apie tai pakalbėti su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Kardinolo kabinete irgi truko ilga diskusija, kol galiausiai paskutinį žodį turėjo tarti kardinolas. Šis kiek pamąstęs, paklausė: „Bet gal tas teisėjas tikrai blogai teisėjavo?“

Nežinau kodėl, bet dažnai pagalvoju, jog gyvenu kažkaip ne taip. Apsvarstau savo gyvenimą. Tarsi atlikdamas generalinę išpažintį. Vienas kunigas manęs paklausė, ar sapnuoju, kad ruošiuosi aukoti Mišias. Atsakiau, jog taip.

Kai prasidėjo mano bėdos, žurnalistai Nemenčinės gatvėse apie mane klausinėjo žmonių. Rituliavosi dvi nuomones. Vienas kalbantysis mane pagiria, kitas pasako daug aštrių žodžių, kitas vėl kažką gero manyje atranda.

Buvo daug tiesos. Tik vienas kaltinimas mane įskaudino. „Jis tarpo ant mūsų pinigėlių“, – sakė vyriškis. Na, jis sakė paprastesniais žodžiais, bet mintis buvo ta. Niekad nebuvau bažnyčioje už patarnavimus įvedęs kažkokių tarifų, kiek kas aukojo, tiek užteko. Tiesiog į tai jokio dėmesio nekreipiau. Bet ką aš čia – vėl, kaip ne kartą, teisinuos. Viena moteris perskaičiusi mano prisiminimų knygą „Gyvenimo palūkanos“, tarstelėjo: „Patiko, mielai skaitėsi, iki tos vietos, kai pradedi teisintis“.

Man lengviausia su vaikais, nes vaiko gyvenimas visad prasideda nuo klausimo. Daugeliui pirmasis klausimas skamba taip: kas yra už tų žvaigždžių, kurios taip gražiai spindi giedrą naktį? Ar jos kada nors baigiasi? Ar apskritai egzistuoja visatos kraštas, mūsų erdvės pabaiga?

Vaikai irgi turi būti draugais. Neik į sūnaus ar dukros kambarį nepasibeldęs. Rytų išmintis byloja, jog vaikus reikia ne mokyti, o stebėti. Stebint nukreipti reikiama linkme. Vienos šeimos tėvas sakė išmokęs užsienio kalbą, kad paskatintų dukrą jos mokytis. Griežti dogminiai pamokslai, ujimas, barimasis auklėti nepadės. Gąsdinimu bausmėmis taip pat daug nepasieksi. Klasikinis teologinių studijų pavyzdys: mama, trumpam palikdama vaikus, prigrasino ūgtelėjusį sūnų neskriausti jaunesnės sesutės, nes Dievas nubaus. Mamai išėjus brolis trinktelėjo seseriai, nes tiesiog smalsu buvo, kaip tas Dievas nubaus. Nieko neįvyko.

O labiausiai patinka religijoje rasti kažką linksmo. Petras praneša Dievui: „Atvyko būrelis ateistų“. Dievas į tai: „Pasakyk, kad manęs nėra“.