Dalytis gerumu išmokė močiutė

Su Kor­ne­li­ja su­si­tin­ka­me prie vie­no Šiau­lių vai­kų die­nos cent­ro, į ku­rį mo­te­ris at­ne­šė išaug­tus, bet dar be­veik nau­jus sa­vo duk­ros ba­tu­kus – gal pra­vers jei­gu ne cent­ro auk­lė­ti­nėms, tai gal ku­rio vai­ko ma­žai se­su­tei.

To­kio­mis do­va­no­mis cent­ro so­cia­li­nės dar­buo­to­jos džiau­gia­si, nes cent­rą lan­ko daug vai­kų iš ne­pa­si­tu­rin­čių šei­mų, o ba­tų vai­kams la­bai rei­kia.

K. Kur­lians­kai­tei ypač no­ri­si pa­dė­ti vai­kams. Ne kar­tą iš drau­gų, pa­žįs­ta­mų yra su­rin­ku­si žais­lų, dra­bu­žė­lių ir ve­žu­si į vai­kų die­nos cent­rus, li­go­ni­nę, vai­kų glo­bos įstai­gas.

Prieš ke­le­tą me­tų net su­ren­gė ne­di­de­lę ak­ci­ją – iš su­si­tau­py­tų pi­ni­gų nu­pir­ko 12 bi­lie­tų į spek­tak­lį vai­kams iš skurs­tan­čių šei­mų. Bū­ta ir ku­rio­zo.

"Li­ko iki spek­tak­lio pra­džios gal pus­va­lan­dis, o du vai­kai neat­vy­ko. Skam­bi­nu, sa­ko, kad tė­vai iš­gė­rę, to­dėl ne­ga­li at­vyk­ti. Tuo­met tie­siog išė­jau į bul­va­rą ir ati­da­viau kvie­ti­mą pir­mai su vai­ku su­tik­tai mo­te­riai", – pa­sa­ko­ja Kor­ne­li­ja.

Mo­te­ris sa­ko, kad jai nė­ra ge­res­nio at­pil­do, kaip ma­ty­ti iš džiaugs­mo švy­tin­čius vai­kų vei­dus.

Vis­gi Kor­ne­li­ja pri­pa­žįs­ta, kad ne vi­si žmo­nės, su­lau­kę pa­ra­mos, dė­ko­ja ir šyp­so­si, pa­si­tai­ko ir to­kių, ku­rie žiū­ri įta­riai, klau­si­nė­ja, iš kur lab­da­ra, iš­pei­kia at­neš­tus daik­tus.

"Su­ži­nau, kad kaž­kam rei­kia šal­dy­tu­vo ar te­le­vi­zo­riaus, su­ran­du, kas to­kį daik­tą ga­lė­tų pa­do­va­no­ti, o pa­skui iš­girs­tu: kad su­ra­dai, tai ir at­vežk. Gal­būt to­kiems žmo­nėms ir ne­rei­ka­lin­ga jo­kia pa­ra­ma, gal jie tik ap­si­me­ta skur­džiais, o iš tie­sų gy­ve­na iš ne­le­ga­lių pa­ja­mų. O gal da­bar jau esa­me vis­ko per­te­kę?" – svars­to mo­te­ris.

Į klau­si­mą, iš kur lab­da­ra, Kor­ne­li­ja tu­ri pa­pras­tą at­sa­ky­mą – su­ran­da tuos, ku­rie no­ri pa­do­va­no­ti jiems ne­rei­ka­lin­gus daik­tus, ir per­duo­da tiems, ku­riems ta pa­ra­ma rei­ka­lin­ga.

K. Kur­lians­kai­tė ne­prik­lau­so jo­kiai or­ga­ni­za­ci­jai. Sa­ko, kad pa­čiai vie­nai or­ga­ni­zuo­ti pa­ra­mą daug pa­pras­čiau, nei de­rin­ti su ko­kios nors or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vais.

Kor­ne­li­ja lab­da­ra ir sa­va­no­rys­te už­sii­ma jau 20 me­tų ir sa­ko, kad jai tai vi­siš­kai na­tū­ra­lus da­ly­kas. Net pa­ti daug ne­tu­rė­da­ma, nie­ka­da ne­praeis abe­jin­gai pro var­ge­tą, pra­šan­tį cen­tų. Nep­raei­na mo­te­ris ir pro gat­vė­je gu­lin­tį gir­tuok­lį, jei­gu rei­kia, iš­kvie­čia grei­tą­ją. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad to ją iš­mo­kė mo­čiu­tė.

Su mo­čiu­te Kor­ne­li­ja vai­kys­tė­je daž­nai ei­da­vo į baž­ny­čią. Mo­čiu­tė kas­kart įduo­da­vo pi­ni­gė­lį anū­kei, kad ši pa­duo­tų el­ge­tai, sė­din­čiam prie baž­ny­čios. "Mo­čiu­tė vi­sa­da da­lį sa­vo pen­si­jos paau­ko­da­vo vargs­tan­tiems ir nuo­lat kar­to­da­vo, kad Die­vas už ge­rus dar­bus at­ly­gi­na", – sa­ko mo­te­ris.

Tik te­le­fo­nu per įvai­rias ak­ci­jas K. Kur­lians­kai­tė sa­ko neau­ko­jan­ti: "Ne­su tik­ra, ar tie pi­ni­gai nu­ke­liaus tiems, ku­riems rei­kia. Man la­biau pa­tin­ka žmo­gui tie­siai pa­duo­ti."

Kor­ne­li­ja dėl nuo pat vai­kys­tės silp­nos svei­ka­tos nie­kur ne­dir­ba, gy­ve­na iš neį­ga­lu­mo pa­šal­pos, sie­kian­čios vos po­rą šim­tų eu­rų.

"Kai pa­sa­kai ko­kiam pran­cū­zui ar ita­lui, kad įma­no­ma iš­gy­ven­ti ir iš tiek, jie ne­ti­ki, gal­vo­ja, kad juo­kau­ju", – šyp­so­si mo­te­ris.

Kor­ne­li­ja ku­rį lai­ką su šir­dies drau­gu gy­ve­no Ita­li­jo­je. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad tos ša­lies kli­ma­tas la­bai ti­ko jos svei­ka­tai, bet trū­ko veik­los, ma­žai tu­rė­jo drau­gų, ir tai la­bai slė­gė jau­ną mo­te­rį. "Nors ir mo­ki kal­bą, ten esi sve­ti­mas. Čia aš ga­liu už­siim­ti mėgs­ta­ma veik­la – pa­dė­ti ki­tiems", – sa­ko Kor­ne­li­ja.

Da­bar nuo­lat kal­ba­ma apie "ge­ro­vės vals­ty­bę", K. Kur­lians­kai­tė tu­ri sa­vo nuo­mo­nę apie tai: "Vie­nin­te­lis da­ly­kas – kad žmo­gus oriai gy­ven­tų, kad at­ly­gi­ni­mai, pen­si­jos, neį­ga­lu­mo pa­šal­pos bū­tų nor­ma­lios. Bet ne­ma­nau, kad ka­da nors, pa­vyz­džiui, neį­ga­lu­mo pa­šal­pa pa­sieks 500 eu­rų. Kas iš to, jei­gu pri­dės 50 eu­rų? Vie­nur pri­dės, ki­tur atims."

Kor­ne­li­ja daug kur ma­to ne­tei­sy­bės ir ne­tvar­kos, kad ir me­di­ci­nos sri­ty­je, kai gy­dy­to­jas ne­tu­ri lai­ko pa­kel­ti akių nuo po­pie­rių, kom­piu­te­rio ir ati­džiau įsi­žiū­rė­ti į pa­cien­tą, nuo­šir­džiau su juo pa­si­kal­bė­ti.

Vis­gi links­mo bū­do ir lin­ku­si bend­rau­ti Kor­ne­li­ja ne­mėgs­ta verkš­len­ti ir ne­mėgs­ta verkš­len­to­jų. To­kiems mo­te­ris siū­lo nuei­ti į li­go­ni­nę, kur gy­do­mi sun­kūs li­go­niai, – gal ta­da gy­ve­ni­mas pa­si­ro­dys švie­ses­nis, o pro­ble­mos – ne to­kios jau ir di­de­lės.

Mo­čiu­tė vi­sa­da da­lį sa­vo pen­si­jos paau­ko­da­vo vargs­tan­tiems ir nuo­lat kar­to­da­vo, kad Die­vas už ge­rus dar­bus at­ly­gi­na.