Kunigo automobilis ir maldos skirti Ukrainai

Artūro STAPONKAUS nuotr.
„Jei kuo galime padėti, turime stengtis padėti, pasidalijimas padeda ir ukrainiečių tautai, ir mums patiems“, – sako Šiaulių šv. Jurgio parapijos klebonas kunigas dr. Saulius Matulis.
Šiaulių šv. Jurgio parapijos klebonas kunigas dr. Saulius Matulis atsiliepė į VšĮ „Mėlyna/geltona“ kreipimąsi ir Ukrainai padovanojo savo automobilį „Volkswagen Touareg“. Klebonas sako, kad tai lyg Dievo pirštas – metų pradžioje netikėtai loterijoje laimėjo naują automobilį, tad nusprendė, kad turėtos mašinos paskirtis ir misija – Ukrainoje. „Prieš kelionę pašventinau ir šventų paveikslėlių įdėjau, kad Dievas saugotų – dabar jiems reikalingiausia ir Dievo, ir angelų sargų parama“, – sako kunigas. Lietuvos gyventojams jis pataria nepulti į paniką, o dirbti savo darbą, atlikti pareigas – stengtis gyventi įprastą gyvenimą, matant tai, kas vyksta šalia.

Nepalikti pareigų ir padėti

– Penktadienį feisbuke pasidalijote nuotraukomis, kad savo automobilį dovanojate Ukrainai. Kodėl nusprendėte skirti tokią dovaną?

– Šioje situacijoje, ko gero, kiekvienas iš mūsų atiduotume gal ir visas santaupas, jei žinotume, kad baigtųsi tas karas, toks netikėtas ir taip arti mūsų, nes taikoje gyvenant viskas yra uždirbama. Dalytis yra daug lengviau, negu prašyti ir gauti.

Per televiziją pamačiau laidą, kad „Mėlyna/geltona“ daro akciją ir renka mašinas, kurios yra didesnio pravažumo, dyzeliai – kad Ukrainai labai reikalingos būtent tokios mašinos.

Dar ir tokį kaip Dievo pirštą matau: man šitie metai prasidėjo džiaugsmingai – nors retai perku bilietus, „Teleloto“ loterijoje laimėjau analogišką automobilį. Sausio 3 dieną pasitikrinu: žiūriu, laimėtas automobilis!

Vadinasi, mano senojo automobilio, kuriuo važinėjau, tokia misija, paskirtis. „Volkswagen Touareg“, 2006 metų, bet jis geras, techninė apžiūra galioja dar pusantrų metų, keturi varomieji ratai, dyzelis.

Socialiniuose tinkluose pasidalijau vien dėl to, kad galbūt ir kiti žmonės pamatę gali daugiau prisidėti.

Mes, dvasininkai, dažnai susiduriame su tokiomis situacijomis: ateina alkanas, sušalęs žmogus. Sako, kunige, reikėtų pasimelsti, prašome maldos. Sakyčiau, pirmiau reikia žmogų sušildyti, pamaitinti, o po to kalbėti apie dvasinius dalykus, maldą.

Niekas neabejoja maldos jėga, stiprybe, bet jei kuo galime padėti, turime stengtis padėti, pasidalijimas padeda ir ukrainiečių tautai, ir mums patiems. Po to, kai pasidalijau, sužinojau, kad yra ir daugiau žmonių, jie buvo kuklesni nei aš – paskambino verslininkų, atsiuntė nuotraukų: „Mano automobilis jau išvažiavęs ten.“

– Ar žinote, kur dabar jūsų automobilis?

– Penktadienio vakarą atvažiavo pasiimti ir sakė, kad pirmadienį jis jau bus Ukrainoje. Prieš kelionę pašventinau, ir šventų paveikslėlių įdėjau, kad Dievas saugotų – dabar jiems reikalingiausia ir Dievo, ir angelų sargų parama.

– Kaip Bažnyčia prisideda prie pagalbos Ukrainai?

– Praeitą sekmadienį buvo renkama parama Ukrainos „Caritui“ visose Lietuvos bažnyčiose. Renkame informaciją, ką turime – kokias patalpas, kur galėtume apgyvendinti žmones, mąstome ir apie edukacinius dalykus, nes daugiausiai pabėgėliai yra moterys su vaikais. Numatome, ką galime padaryti, kaip galime prisidėti.

– Ar padaugėjo bažnyčioje žmonių?

– Kad labai padaugėjo, nepasakyčiau. Bet jaučiu per save patį ir per žmones, su kuriais bendrauju, kad visi mes su malda einame miegoti ir su malda kylame. Visiems rūpi, kokia ten situacija. Ir žmonių aukų padidėjo. Dabar dar sunku įvertinti, nes, palyginti, trumpas laiko tarpas.

– Bet pirmosios dienos turbūt emocingiausios?

– Visi socialiniai tinklai, spauda, televizija užpildyta tik šiomis žiniomis, kartais, matau, žmonėms emociškai sunku, nes visi išgyvename dėl žūčių, labiausiai gaila gyvybių. Ypač moterys – tik pradeda kalbėti ir iš karto verkia.

– Verkia ir vyrai.

– Ir vyrai verkia. Ne paslaptis, ir pats pasižiūriu kažką ir susigraudinu. Tik stengiuosi vyriškai nuryti tą ašarą. Nereikia gėdytis jautrumo, bet nereikia ir pulti į paniką, reikia toliau stengtis gyventi gyvenimą, kurį gyvename, dirbti darbus, kuriuos sugebame, kad mūsų pačių gyvenimas labai nesikeistų. Jeigu mes apleisime savo pareigas, savo darbus, gyvensime vien tuo, kas vyksta Ukrainoje, vėlgi, patys psichologiškai ir emociškai galime palūžti. Tikėkime ir pasitikėkime, kad viskas turi vis tiek išeiti į gera. Nuo mūsų tikriausiai nelabai daug kas priklauso – priklauso tai, ką galime padaryti ir ką darome. Matome, kad dabar tikrai esame susivieniję ir su ukrainiečių tauta, ir manau, tarpusavyje, ir, kol galime, tol stenkimės pagelbėti.

Aišku, labai nedėkinga situacija, atrodo, tik baigėme išgyventi pandemijos laikotarpį, visi buvome prispausti, suspausti, suvaržyti, išmušti iš įprasto gyvenimo ritmo. Kai kalbama, kad mus gali paliesti šitas karas (mes nežinome, palies ar nepalies), mano patarimas labai paprastas: remkimės į Dievą ir stenkimės gyventi savo įprastą gyvenimą, matydami tai, kas vyksta šalia mūsų.

– Ar sulaukiate žmonių prašymų dėl psichologinės pagalbos, norinčiųjų pasikalbėti su kunigu?

– Pas mane patį kad ateitų pasikalbėti dėl emocinės situacijos, tai ne, bet tai labiausiai pajuntame per atgailos sakramentą, kai žmogus ateina prie klausyklos, tie dalykai būna dažnai paliečiami išpažintyje.

Popiežius netyli

– Ar turite asmeninių kontaktų su Ukraina?

– Yra keletas pažįstamų, bet su jais man nepavyko susisiekti. Toks sutapimas: spalio mėnesį klebonijos kiemą remontavo būtent žmonės iš Ukrainos. Vienas statybininkas, pamatęs tą mano automobilį, sako: norėčiau jį nupirkti. Tada nė nemąsčiau apie pardavimą. Dabar automobilis vis tiek atsidūrė Ukrainoje.

– O gal turite pažįstamų Rusijoje?

– Žinoma, irgi yra kontaktų. Man vienas prisiminimas labai įstrigęs. Prieš penkerius metus buvau netoli Krymo. Einu per miestelį, o ten mugė, daug vienuolijų palapinių, kuriose prekiavo šventais dalykais, rinko aukas. Aš išsirinkau ikoną ir paklausiau: „O kur tos aukos eina, ar vienuolynui?“ Atsakymas buvo: „Paremti karui Donbase!“ Man tuo momentu buvo šokas ir išsprūdo žodis – sakau, juk ten separatistai! Žinokit, vos spėjau išeiti, galvojau, sumuš. Tada susimąsčiau, kas iš tikrųjų vyksta toje Rusijoje.

Kartais matau ir socialiniuose tinkluose klausimą, kur yra stačiatikių, pravoslavų bažnyčia, koks jų pasisakymas?

Tas pasisakymas jau šiek tiek atsispindi mano pateiktame pavyzdyje. Prieš porą metų yra tekę būti Maskvoje, pravažiuoti pro patriarcho Kirilo rezidenciją. Kiek supratau, cerkvė Rusijoje labai glaudžiai susirišusi su pasaulietine dabartine valdžia. Žvelgiant iš istorijos, kai Bažnyčia taip susilieja su valdžia, ji nebeatspindi savo misijos, nes yra nebe su žmonėmis – Bažnyčia net tampa įrankis valdžios rankose.

– Bet popiežius netyli, sekmadienį vidudienio maldos susitikime aiškiai įvardijo: „Brangūs broliai ir seserys, Ukrainoje teka kraujo ir ašarų upės. Tai ne tik karinė operacija, bet ir karas, sėjantis mirtį, destrukciją ir kančią.“

– Šventas Tėvas netyli, ir ačiū Dievui, kad netyli. Ir jo tas žingsnis: paprastai Šventas Tėvas pasikviečia diplomatus pas save, į Vatikaną, šiuo atveju jis pats ėjo (popiežius lankė Rusijos ambasadorių Vatikane – red. past.). Matėme ir sekmadienį: jis įvardija, kas vyksta iš tikrųjų. Šventas Tėvas netyli, duok Dieve, kad išgirstų tie, kurie turi išgirsti. Išgirstame mes, žmonės, kurie išgyvena, kurie nori taikos, bet tie, kurie kariauja, kažkodėl negirdi.

Turime išlikti vieningi

– Dar tik karo pradžia, nežinome, kiek jis tęsis. Ar palaipsniui neatsiras visuomenėje nuovargis ir nepasitenkinimas, pavyzdžiui, dėl kylančių kainų?

– Mes neturime teisės pykti, jei kainos kiltų. Ačiū Dievui, kad atsirado sankcijos, ukrainiečiai prašo ir kad atsisakytume naftos, dujų ir panašiai, kad dar labiau silpnintume tą režimą.

Dabar jau sukilusios kainos, kuras kainuoja per 1,60 euro, bet nepurkštaukime – ukrainiečiai moka gyvybėmis. Jie suvienijo visą pasaulį, Europą. Neapsiskaičiavo pati Rusija, Prezidentas Zelenskis, Kijevo meras Kličko yra kartu, tautos dvasia, pasipriešinimas yra stiprūs.

Mes gerai gyvenome ir tame gerame gyvenime tikriausiai tapome individualistais, susvetimėjome, nelabai matėme problemas, o jos pasireiškė baisiausiu dalyku – karu. Ar atlaikys ukrainiečiai, negalime ir prognozuoti, gali būti įvairūs scenarijai, norime tikėti, kad bus geriausias.

Turime išlikti vieningi. Nebūkime biurokratai, kai iš kitos pusės surastos melagingos priežastys – jie vis tiek daro taip, kaip nori daryti.

Žmonija tiek pasiekusi, išrasta tiek dalykų, o jei užduotume sau klausimą, koks yra blogiausias išradimas – ginklai, branduolinis ginklas, narkotikai? Mano galva, blogiausias išradimas yra pinigai. Daug kas remiasi į pinigus, mes susvetimėję buvome irgi dėl pinigų, karai irgi dažniausiai vyksta dėl turtų, žemių, pinigų. Ukraina laimi ne tik ginklais, laimi meile Ukrainai, patriotizmu, jie vis dėlto sugebėjo užsiauginti tikrus lyderius.

Mano du dėdės žuvę Antrajame pasauliniame kare, mama sakydavo: kiekviename kare yra išžudomi žmonės, būtų teisingiausia, jei vyksta konfliktas, tegul eina tų valstybių prezidentai vienas prieš vieną. Primityvus pasakymas, bet paprasta tiesa – juk kare labiausiai kenčia moterys, vaikai, seneliai, ligoniai. Apmaudu, kad XXI amžiuje mes vėl einame istoriniu rateliu.

Norėtųsi, kad taikingai gyventume, kad nepultume ir tų pačių rusų, kurie pas mus gyvena daug metų. Manau, kad jie patys nelabai gerai jaučiasi. Rusai, gyvenantys Lietuvoje, yra mūsų žmonės. Prieš porą dienų skambino mano buvęs mokinys, jo vardas ir pavardė rusiški, jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Įsivaizduokite, kas vyksta tarp jų – vairuotojais dirba ukrainiečiai, rusai, baltarusiai – tarp jų vyksta karas, yra daug pykčio, neapykantos. Būkime vieningi su mūsų gyventojais, kurie yra ir rusai, ir baltarusiai, ir ukrainiečiai. Tikiuosi, šitas sunkus momentas praeis, ir mes gražiai sugyvensime, gyvensime normalų, taikų gyvenimą.

– Šiaulių apskrityje jau gyvena karo pabėgėlių iš Ukrainos, ką jiems norėtumėte pasakyti, kokią palaikymo žinutę skirti?

– Man atrodo, visi žodžiai šioje vietoje yra tušti. Jie tiek įvairių emocijų patyrę, ašaros turbūt pasibaigusios. Jie mato, kad dauguma lietuvių palaiko, kuo gali, stengiasi padėti. Mes svetingai priimame ir priimsime, ši emigracija tik laikina, kaip jų didvyris Prezidentas Zelenskis sako: bus viskas atstatoma, svarbiausia, kad jie išsaugojo gyvybes, jie grįš į Ukrainą ir Ukraina bus laisva. Linkime, kad Dievas juos globotų.