Naujausios
Vienerių metų istorija apie mažąją Veroniką
Lygiai prieš metus, praėjusių metų rugsėjį „Šiaulių krašte“ pasirodė pirmoji publikacija apie Veroniką. Pasakojome jos istoriją, perdavėme pagalbos prašymą.
Kai gimė Veronika, šeimoje jau augo 9 metų Danielius. Neįgalios mergaitės gimimas pribloškė šeimą, nes visos prognozės buvo geros. Po kelerių metų iš namų išėjo tėtis. Oksana liko viena su dviem vaikais ir svajone padaryti viską, kad dukra galėtų vaikščioti.
Mergaitė galėjo tik šliaužioti arba judėjo sėdėdama ant vaikiškos mašinėlės. Nežiūrint nieko, mažoji buvo be galo guvus, judrus ir linksmas vaikas, o šypsena nuo jos veidelio beveik nedingdavo.
Prieš metus Oksana išgirdo žinią, kad Lietuvoje panašią bėdą turi dar vienas berniukas. Jam surado pagalbą – jį operuoti sutiko gydytojas iš Amerikos. Berniuką rodė per televiziją. Gydytojas, sutikęs operuoti vaiką, buvo iš Floridos. Būtent šiame mieste gyveno Oksanos mama su vyru. Moteris paprašė mamos pasidomėti ir sužinojo apie puikius šio mediko operacijų rezultatus.
Kai gydytojas Dror Paley atvyko konsultuoti mažųjų pacientų į Europos institutą Varšuvoje, Oksana pas jį atvežė Veroniką. Ištyręs mergaitę, medikas pasakė, jog pastatyti mergaitę ant kojų, kad ji galėtų vaikščioti, galimybė yra, tačiau tai ilgas ir brangus procesas.
Veronikai reikėjo trijų operacijų, kad galėtų stotis ant sveikesnės kojos ir būtų galima protezuoti kitą galūnę. Be to buvo reikalinga ilga reabilitacija. Kadangi Veronikos situacija buvo gana sudėtinga, visa tai buvo galima atlikti tik medicinos centre Floridoje.
Pradinė šio proceso kaina siekė beveik pusę milijono eurų. Kai Oksana išaiškino, kad jai nereikės apgyvendinimo, kad gyvens pas mamą ir iš ten važinės į reabilitaciją, kaina sumažėjo iki 300 tūkstančių eurų. Bet Oksanai tai buvo kosminė suma. Ji suprato, kad nors ir sunku, pagalbos reikia prašyti geranoriškų žmonių.
„Išsikėliau sau tikslą pastatyti Veroniką ant kojų. Nors tikėjau, kad tai gali pavykti, tačiau giliai širdyje abejojau – kaip tai įmanoma“, – sakė Oksana.
Žmonių parama jaudino
Šių metų vasarį Veronikai jau buvo paskirta pirmoji operacija, tačiau atvykstant į ligoninę Floridoje Oksana privalėjo turėti visą gydymui reikalingą sumą. Kitaip gydymas net nepradedamas.
Jauna moteris jautė begalinį palaikymą iš mamos. Ji nuolat ragino Oksaną eiti pirmyn, ieškoti galimybių. Ji pati pradėjo rinkti pinigus anūkės operacijai Amerikoje, kreipėsi į šios šalies lietuvių bendruomenę.
Oksanos pirmasis žingsnis buvo publikacija apie Veroniką „Šiaulių krašte“. Vėliau ją perspausdino kiti leidiniai. Šia istorija susidomėjo televizijos, interneto portalai. Oksanai ėmė kauptis paramos lėšos.
„Viskas užsivedė. Labai nustebino žmonių gerumas ir parama. Pinigėlių kas kiek galėjo, tiek pervedė ir už kiekvieną eurą esu labai dėkinga. Nesitikėjau, kad mūsų ta problema gali sujaudinti kitus. Viskas įvyko labai greitai. Net šokas apėmė, kad viskas taip pavyko“, – sako Veronikos mama.
Veronikos bėdą „nupirko“ Šiaulių moterų LIONS klubas. Moterys ne tik pačios skyrė 11 tūkstančių eurų, surinktų per labdaros renginius, bet ir pakvietė kitas klubines organizacijas skirti finansinę paramą Veronikos operacijoms. Į šį kvietimą taip pat atsiliepė šiauliečių bičiuliai – LIONS klubas iš Italijos, skyręs 1000 eurų.
Šiaulių liūtės Veronikos istoriją pasiūlė kartą metuose vykstančiai Išsipildymo akcijai, kuri mergaitės operacijai skyrė 50 tūkstančių eurų. Tokią pat sumą skyrė vienas amerikietis, pas kurio tėvą dirbo Oksanos mama. Nemažai pinigėlių sukapsėjo iš įvairių žmonių. Trūkstamą dalį teko skolintis.
„Viena moteris paskambino ir sako, kad neturi galimybių padėti finansiškai, tačiau labai norėtų mus palaikyti. Kadangi buvo pandemija, susitikti nelabai galėjome, tačiau dažnai susiskambindavome, pasikalbėdavome. Tokia moralinė parama, ir apskritai, žmonių vienybė man labai daug reiškė“, – sakė Oksana.
„Atverk duris galimybei“
Pirmoji operacija buvo paskirta šių metų vasario mėnesį. Teko namuose giminaitės globai palikti 14-metį sūnų ir tai kėlė didelį nerimą. Sausio pabaigoje abi su Veronika išskrido į Ameriką.
Atskridus į Majamį, Oksaną su dukrele pasitiko jos mama ir parsivežė į Floridą. Iš žiemos atskrido į vasarą. Buvo karšta. Belaukiant operacijos vaikščiojo po parką, laiką leido prie vandenyno.
Kartą prieš pat pirmąją operaciją su Veroniką vaikštinėjant po parką jos nusprendė prisėsti ant suoliuko. Oksana pastebėjo ant jo gulintį gražų, apipieštą akmenuką. Paėmusi į rankas ir atvertusi kitą pusę, ten rado užrašą anglų kalba „Atverk duris galimybei“.
„Aš net sutrikau. Tai buvo tarsi ženklas iš aukščiau“, – stebėjosi jauna moteris.
Vasario 22 antrą dieną Veronikai buvo atlikta pirmoji operacija. Ji truko apie 8 valandas. Mergaitei rekonstravo kelio sąnarį. Iš šlaunies paėmė raumens dalį ir suformavo pade kulniuką, kurio mergaitei nebuvo. Pailgino kojos raumens fasijas. Tai buvo pati sudėtingiausia operacija. Situaciją apsunkino ir prasidėjusios komplikacijos.
„Vaikui labai skaudėjo, kas dvi valandas jai nuskausminimui duodavo opiatus. Ji vos išlaukdavo, pradėdavo klykti iš skausmo. Vos po dviejų savaičių buvo atlikta antra operacija – amputuoti nesveikos kojytės pirštukai ir rekonstruotas klubo sąnarys. Mergaitei skausmas po antros operacijos sudvigubėjo“, – prisimena sunkias dienas Oksana.
Po pirmosios operacijos ant kojos čiurnos atsivėrė žaizdos. Ėmė formuotis pūlinukai ir ant siūlės, kuri ėjo per visą šlaunį ir kelią, nors siūlę ir persiuvo antrą kartą. Nepadėjo joks gydymas. Pačiai mamai reikėjo keisti tvarsčius.
„Mums buvo tokia tragedija. Medikai ėmė įtarti gangreną. Buvome įtampoje. Tačiau mus supažindino su plastikos chirurgu, kuris, įvertinęs situaciją, pasakė, kaip gydytų ir įvardijo didelę pinigų sumą, kiek tai kainuos. Aš paaiškinau, kad mes neturime pinigų, nes viską atidavėme už suplanuotas operacijas. Nežinau kaip, bet ligoninėje kažkaip susitarė ir operavo Veroniką nemokamai. Žaizdoje buvo įsiūta pompelė, kuri leido vykti kraujotakai ir oda pradėjo gyti. Čiurnai sugydyti teko iš mergaitės šlaunies imti odos dalį ir persodinti ten“, – dalijasi skaudžiais prisiminimais mergaitės mama.
Pagerėjimą pajuto tik po keturių mėnesių
Oksana pasakojo, kad vietoje trijų operacijų Veronikai teko ištverti septynias. Sunkiai prabudinėdavo po narkozės, prašydavo: „Mama, duok pamiegoti“. Veronika geriau pasijuto tik birželio pabaigoje, o liepos pradžioje pirmą kartą atsistojo.
„Tai buvo labai sunkus periodas. Dariau daug nuotraukų, tačiau kol kas negaliu jų peržiūrėti. Pati tvarkydavau baisias žaizdas ir nebuvo jokios baimės, nes žinojau, kad reikia. Tačiau dabar kol kas nenoriu prisiminti. Kai mačiau, kaip ji kenčia ir nieko negalėjau padėti, tai buvo labai sunku“.
Oksana prisiminė, kad daug žmonių jai skambindavo, rašydavo, klausdavo, kaip Veronika. Tačiau dažnai ji nieko neatsakydavo. Rašyti, kad gerai, negalėjo, o skųstis nenorėjo.
Net tris mėnesius Veronikos nebuvo galima nuprausti, tik nušluostydavo su drėgnomis servetėlėmis. Mergaitė buvo pervargusi, nervinga, numetė 7 kilogramus svorio.
„Tik birželio pabaigoje vieną vakarą dukra nepaprašė manęs vaistų nuo skausmo. O rytą atsikėlusi nusišypsojo ir uždainavo: „Boružėle septyntaške...“ Tada supratau, kad jau viskas bus gerai“, – šypsosi jauna moteris.
Reabilitacija taip pat buvo skausminga. Birželio – liepos mėnesiais su Veronika specialistai dirbo kasdien, išskyrus sekmadienius. Mamą išprašydavo lauk, siūlydavo eiti atsigerti kavos, o Veronikai pratimų metų siekė priversti lankstytis metalu sutvirtintą jos keliuką. Nors tai mergaitei kėlė didelį skausmą, kojytė pamažu pradėjo lenktis.
„Pirmas jos lenkimas buvo vos 30 laipsnių kampu. Po poros savaičių tie laipsniai ėmė didėti ir į liepos pabaigą ji jau lenkė 90 laipsnių. Pradėjo dėti kojytės proteziuką ir mokyti su juo judėti“.
Prieš ir po operacijų
Oksana sako trūkstanti žodžių pasakyti, koks apėmė nuostabus jausmas, kai pamatė dukrelę stovinčią.
Kol kas Veronika kojos protezą per dieną gali nešioti porą valandų iki pietų ir po pertraukos porą valandų vėliau. Reikia tausoti protezuojamos kojytės odą, kuri yra jautri po pirštukų amputacijos ir siūlių. Kol kas metalinis Veronikos protezas nesilanksto. Oksana pasakoja, kad medikai aiškino, jog pradžioje reikalingas būtent toks, nes mergaitė niekada nėra vaikščiojusi, todėl pirmiausiai reikia išmokti tvirtai stovėti, išlaikyti pusiausvyrą, žengti žingsnius. Po metų protezas bus keičiamas ir jau turėtų lankstytis per kelią.
Veronikai spalio viduryje sueis šešeri. Šiandien ji dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Kol kas ji eina įsikibusi į mamos ranką arba į baldus, sienas, duris. Pokalbio metu panorėjusi ko nors paskanauti, mergaitė nukeliavo iki šaldytuvo ir pati pasiėmė pieno. Parėjusi įsitaisė ant sofos, prieš tai noriai pademonstravusi, kad jau gali įsikibusi ir pašokinėti. Lauke vaikšto su vaikštyne.
„Gyvenimas prieš operacijas ir po visiškai skiriasi. Nors Veronikai dar reikia pagalbos, ji žymiai savarankiškesnė. Jos nebereikia nešioti, nebešliaužioja. Pati nueina į vonią išsiplauna dantukus, išeinant į lauką atsidaro ir uždaro bei užrakina lauko duris. Ji stengiasi viską kuo daugiau daryti pati. Jai pačiai įdomu“, – džiaugėsi Oksana.
Mergaitė vis dar lanko kinezeterapijos procedūras Kineziterapijos centre Šiauliuose.
„Psichologiškai aš vis dar esu ten, Amerikoje, visuose tuose procesuose. Tačiau kai jau matau rezultatą, suprantu, kad buvo verta visa tai pereiti. Dabar jau geriau jaučiuosi, nors teko ir pačiai tvarkytis su savimi, pagerti žolelių“.
Veronika per tuos metus atrodo ūgtelėjusi. Oksana sako, kad tiek ištvėrusi, tapo santūresnė, uždaresnė, nebečiauška pati, reikia prašnekinti, tačiau šypsenėlė nuo veiduko niekur nedingo. Mielą mergaitę iš Lietuvos įsimylėjo ligoninės, kurioje gydėsi, medikai. Tai liudija ir daugybė nuotraukų, kur Veronika kartu su gydytojais, kineziterapeutais, kitais darbuotojais. Būdama ten Veronika pradėjo su jais susikalbėti anglų kalba. O prieš išvykstant į Lietuvą, kvartalo, kuriame gyvena Oksanos mama, gyventojai prie bendro baseino surengė atsisveikinimo vakarėlį, iškepė Veronikai tortą.
Veroniką operavęs gydytojas ir toliau stebės jos būklę, todėl kelis kartus per metus teks skristi į Ameriką. Sveikesnė kojytė yra sutvirtinta metalinėmis detalėmis. Reikia stebėti, ar kaip jos funkcionuos, ar nereikės šalinti. Oksana su Veronika jau turi bilietus gruodžio mėnesio skrydžiui.
