Naujausios
– Kaip ir kodėl kilo knygos idėja? Ką buvo svarbu pasakyti, kokias temas atskleisti? Kokiam skaitytojui ji skirta?
– Turbūt iš noro parašyti knygą. Ta kvailoka mintis gal septintoje klasėje įstrigo į mano tuščią, gerokai romantizuotą galvelę, kai neruošiau jokių pamokų, bet kimšau knygas be atvangos. Štai tada ir „supratau“, kad romano gal dar neparašyčiau, bet noveles, apsakymus – ne prasčiau nei „tikri“ rašytojai. Galbūt arčiausiai savo knygos buvau 1983 ar 1984 metais, Šiaulių rajono laikraštyje išspausdinęs ciklą apybraižų, esė „Pokalbiai po ąžuolais“ – apie liaudies meistrus, muzikantus, šiek tiek keistuolius. Publicistinei knygutei būtų užtekę mano sugebėjimų, bet žinojau, kaip tai padaryti bus sudėtinga. Todėl vijau šalin tokius „išsigalvojimus“.
Gyvenu su savo keistais demonais. Kai ankstyvoje vaikystėje, galbūt sapne, pro langą įlipo milžinas juodais drabužiais (panašus į Zero), tai nuo to laiko jis ar jie nepasitraukia, todėl gyvenime patyriau daug spontaniškumo priepuolių. Vienas jų – ir ši knyga. Metai prieš 25-ąjį „Šiaulių krašto“ jubiliejų staiga šovė mintis, kad reikia parašyti knygą apie laikraštį: apie mūsų filosofijas/ideologijas, kaip sunkiai, bet ir labai sėkmingai lipome į kalną, paminėti laikraštyje ir bendrovėje dirbusius žmones, pagaliau – ir tą gerąją patirtį, sukrapštytą iš pasiutusio noro padaryti „kitokį“ laikraštį, ir iš edukacinių kelionių po gerąją projektinę Europą ir likusį pasaulį. Gal kam pravers.
Knygoje rašau, kad didžiąją jos dalį sumečiau per kelis mėnesius, dirbdamas viršvalandžius. Rašiau ranka, sekretorė Dalia Stakutienė įskaitydavo mano keverzones, todėl darbas vyko sklandžiai. Didžiausi iššūkiai – surasti tai, kas sugulė kelių dešimtmečių surištų laikraščio komplektuose ar surasta pasiklydusius tekstus interneto platybėse. Reikia manyti, kad vienokiu ar kitokiu pavidalu knyga būtų pasirodžiusi jau prieš septynerius metus, bet dabar jau tikrai žinau, kad tai būtų skubotas, neišbaigtas darinys, skirtas vietiniam pasiskaitymui, neišleidžiant jo plačiau už redakcijos.
Atėjo vasara, tada redakcija dar buvo žinių fabrikas, todėl nuovargis ir įgimta tinginystės nuodėmė numalšino minėtą priepuolį, tad liko laukti trisdešimtmečio, kol galiausiai supratau..., kad parašyti „dar neparašytos knygos“ neįmanoma, reikia pagaliau padėti daugtaškį.
– Ir kaip vertinate rezultatą po daugtaškio?
– Atrodo, kad negėda žmogui dovanoti, todėl ir dovanoju. Knygą daliju laikraščio ir bendrovės esamiems ir buvusiems darbuotojams, laikraščio autoriams, bičiuliams, ją galima įsigyti ir mūsų reklamos ir prenumeratos skyriuje. Geras jausmas, kai gali įteikti knygą, pavyzdžiui, profesoriui Vytautui Bikulčiui, „Šiaulių kraštui“ rašančiam nuo 1991 metų pradžios, o baigiantis metams išspausdinome 25-ąjį jo mėgstamiausių knygų dešimtuką.
– Kodėl toks paradoksalus pavadinimas „Iš dar neparašytos knygos...“?
– Todėl, kad pavadinimą sugalvoti yra sunkiausia, juolab tokiai – nei šiokiai, nei tokiai – knygai. Daugelis skaitytojų prisimena jos laikraštinį variantą tuo pačiu pavadinimu, kai nemažai tekstų buvo publikuojama laikraščio trisdešimtmečio proga, todėl šią knygą pavadinčiau „laikraštine“. Laikraštis – gyvas, skaitomas, jo publikacijos interneto kanalais pasiekia labai skirtingas visuomenės grupes, visus pasaulio kampelius; jeigu laikraštis rašomas, tai ir jo knyga negali būti baigta. Čia ir paradoksas: nepabaigsi, kai nėra pabaigos, bet knyga parašyta.
– Manau, kad surašėte ne tik laikraščio istoriją, bet ir savotiškus memuarus, atskleisdamas ir savo asmeninį patyrimą, ir savo požiūrį į laikmetį. Pats kokiam žanrui šią knygą priskirtumėte?
– Personafikuojant laikraštį ir pajuokaujant – tai galėtų būti jo prisiminimai. Manau, nebuvo įmanoma apeiti asmenininės patirties, o kadangi esu visoks žmogus, kartais ir jautrus, tai tos patirties susikaupė labai įvairios. Esu dar iš Johano Gutenbergo – spaudos išradėjo – laikų, kai laikraščio antraštės buvo dėliojamos literomis, maketas suvokiamas punktais ir ciceromis. Iš arti stebėjau ir savo rankomis, nervais jutau ir prisiliečiau prie leidybos technologijų šuolio. Taigi, tos sriubos, kuri neretai ir iš kirvio išverdama, visi ingredientai man gerai žinomi.
Paskutiniame knygos skyrelyje rašau, jog nesu ir nebūsiu knygų rašytojas, todėl nežinau, kaip jos rašomas. Žurnalistika nemėgsta sterilumo, todėl ir jos žanrai kinta, susilieja, būna, jog rašinys virsta jovalu, o neretai toji sinergija padeda išgauti didesnį poveikį. Minėjau, kad tai – laikraštinė knyga, kuriai įvardyti tinka laikraštinis žanras – apžvalga. Šiaip apžvalgos dažnai būna nuobodžios, bet pasitaiko ir su prieskoniais. Knygoje skaitytojas ras ir analitinio straipsnio, ir komentaro, esė bruožų, o gal pasirodys, jog tai knyga-reportažas. Yra ir nuosaikaus dėstymo, lyrikos, švelnios ironijos, ir sarkazmo. Žodžiu, mišrainė: faktų, nuomonių, interpretacijų, nuotaikų. Šią knygą vadinu ir publicistine laikraščio ir laikmečio istorija, papasakota, panagrinėta, remiantis „Šiaulių krašto“ publikacijomis, joje užfiksuotais faktais, detalėmis, nuomonėmis. O iš asmeninio gyvenimo – šiek tiek.
– Kodėl knyga be turinio?
– Laikraštis taip pat be turinio, bet skaityti yra ką. Knyga sudėliota iš pradžios ir pabaigos, iš daug įvairių skyrelių, kurių kiekvieną galima skaityti nebūtinai pagal seką. Norėjosi lengvesnio knygos ritmo, todėl po kelių „rimtų“ skyrelių eina „lengvesni“, nemažai iliustracijų, vaizduojančių ir laikmečio, ir redakcijos gyvenimo akimirkas. Knyga – nelengva, bet rankomis pakeliama.
Plačiau apžvelgti pirmieji metai – sunkus laikas ir mūsų jaunai valstybei, ir jaunam laikraščiui. Įsimintina. Pavyzdžiui, Sausio įvykių metu „Šiaulių kraštas“ veikė kaip nacionalinė žiniasklaidos priemonė: reportažai iš karščiausių Vilniaus, Kauno, Rygos vietų – ir viskas iš pirmų lūpų, nevyniojant minties į vatą. Skaitytojai pastebėjo, kad tas nežinia iš kur atsiradęs laikraštis, bet jau apipiltas gandais ir purveliais, dirba operatyviai, tiksliai, dirba Lietuvai, todėl sausį kelis kartus pakilęs tiražas, aprimus įvykiams, tik nežymiai sumažėjo.
Didelę knygos dalį sudaro vadinamoji laikraščio ideologija, t. y. idėjos, kurios redakcijai buvo ir yra svarbios, esminės: humanizmas, plačioji/gilioji kultūra, šeima ir sarginis šuo – kaip valdžios, valdančiųjų kritikos metafora. Šaknys – kaip tėviškės, gimtinės istorijos, tapatumo problema. Taip pat – esminis mūsų ideologijos skyrius: skaitytojas kuria savo laikraštį. Ir dar yra daug ko – tikiu, akylesnis skaitytojas susiras, įžvelgs, apmąstys. Štai toks ir turinys...
– Yra ir redakcijos virtuvės.
– Gal ne tiek daug, kiek tikimasi. Įvairi ta mūsų virtuvė, bet nuo senų laikų, gal nuo Tvano, yra įprasta nesimėtyti bulvių lupenomis. Tiesa, paskutiniuoju metu, kai nepriklausoma žurnalistika, su savo garbės kodeksu, sparčiai nyksta, to nepavyksta išvengti... Dėliodamas knygos mozaiką pajutau, kad tos minimos „virtuvės“ kaip tik ir trūksta. Taip atsirado Paraštės – iš redakcijos archyvo, o ten – ir unikalus dokumentas – pirmadieninių pasitarimų protokolai. Kažkaip išliko. Redakcijos gyvenime būta daug ko: balso virpesių, ašarų, durų trankymo, emocijų sukeltų sprendimų, bet mažiausiai – formalizmo, todėl tas protokolas yra retas tiesioginis dokumentas, rodantis, kaip nelengva kurti ne šiaip laikraštį, o „kitokį“.
– Atskleiskite ir kas „neparašyta“: ką jautėte, patyrėte, atsigręžęs į laikraščio kūrimo pradžią ir versdamas „Šiaulių krašto“ komplektų puslapius? Kas patį stebino, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos? Kas liūdino, kas džiugino?
– Jaučiau entuziazmą ir ieškojimus, žinoma, pastebiu daug negerų detalių, bet viską kompensuoja ten įamžintas noras sukurti laikraštį. Nemažai apie ieškojimų procesus rašau. Daugybę dienų praleidau prie laikraščio komplektų, stebiuosi, kad iki šiol prisimenu visų ryškesnių publikacijų atsiradimo istorijas, vadinasi, nemaža širdies palikta.
Paskutinius dvejus metus skaitau ir nagrinėju prieškario Šiaulių laikraščius: daug ko ten randu, bet skaitau ir jaučiu praėjusio laiko atmosferą. To nepasakysi apie sovietinio laikotarpio periodiką – ten sukonstruotas gyvenimas, jo simuliacija. Nedirbtinis gyvenimas ir „Šiaulių krašte“, viliuosi, kad ir kiti tą jaučia ar dar pajaus.
Šiaip jau ta archyvo arba laikmečio metraščio revizija labai pravertė, nes akivaizdžiai galėjau įsitikinti, kaip keitėsi ir pasikeitė mūsų gyvenimas. Kad ir – 1999 metų rugsėjis, pirmosios Šiauliuose „Maximos“ šturmas. Iki šiol prisimenu klausimą: ar jau buvai „Maximoje“? Į parduotuvę – kaip į muziejų. Banditų siautėjimai: žudynės, sprogdinimai. Arba 1993 m. spalis – skverelyje prie Savivaldybės olandai pasodina hiacintų kaip dovaną miestui, o kitą rytą pastebėta, kad gėlių svogūnėliai... jau pavogti. Knygoje daugybė praėjusio laiko faktų iš įvairiausių gyvenimo sričių. Jų nesuminėsi, tiesiog reikia skaityti ir suradus prisiminti.
– Politiką knygoje įvardijote „juodąja skyle“ ir „kriminalizuotu vaizdeliu“.
– Taip. Šiems kosmoso dariniams skirta nemažai puslapių. Nieko seno ir nieko naujo. Jau 1990 m. lapkritis – Šiaulių miesto taryba balsuoja, ar eiti į holivudiškąjį filmą „Jėzus“ – kai kas užsiminė, kad ir deputatai galėtų nusipirkti bilietus kaip ir visi mirtingieji, bet 28 balsais iš 55 dalyvavusiųjų nuspręsta – eiti. 1995 m. rugsėjo 8-osios vakaras. Į mitingą prie Šiaulių savivaldybės renkasi tūkstantinė (apie 5 000) žmonių minia protestuoti prieš pakilusias energetikos kainas. Tuo pačiu metu prie merijos sustoja „Ikarusas“, ir savivaldybininkai draugiškai išvažiuoja į pirtį prie ežero. Po „Šiaulių krašto“ žurnalistinio tyrimo meras ilgai aiškinosi per miesto radiją, bet visuomenės neatsiprašė. Tada ir supratau, kad valdžia neklysta, todėl niekada ir neatsiprašo.
2005 metų pavasaris. Pakruojo rajono taryba beveik vienbalsiai nutarė leisti danams statyti 11 kiaulių kompleksų. Įdomiausia, kad prieš balsavimą pakruojiečiai deputatai pasitreniravo išvažiuojamajame posėdyje „Mūšos“ kiaulidėje, prieš tai sukirtę po guliašo porciją. Užkandę politikai tada dar pažaidė politiką – imitavo būsimąjį balsavimą. Ar ne „guliašininkų partija“?
Ir vaizdelis iš šių dienų, kurio dar nėra knygoje. 2019 m. gruodį savo kabinete Šiaulių meras priėmė J. Šalkauskio gimnazijos darbuotojų grupę, kuriems neteisėtai, ne dėl jų kaltės, buvo išmokėtos premijos, o vėliau atimtos. Didžioji dalis premijuotųjų pinigus grąžino, todėl jiems buvo įteikta po šokoladinį peliuką. Svetima gėda. Baisoka, bet gėdos jausmas „juodojoje skylėje“, rodos, neegzistuoja. Skaitytojai knygoje suras taip pat ir nemažai „kriminalizuotų vaizdelių“, jų būta daug... ir galo nematyti.
– O kaip paprasti žmonės, sakoma, plačioji visuomenė?
– Paprasti, bet ne prasti. Visuomenė keitėsi: važiavo, vartojo, mokėsi, vieni – aktyvūs, kiti – laukė, dairėsi į šonus. Visuomenę apgaudinėjo Vyriausybės, bankai, bet žmonės tikėjo laisva Lietuva, kūrė savo valstybę. Ir tada, ir dabar galvą guldau, kad tik mažuma visuomenės norėjo atgal į sovietiją, atgal „prie ruso“. Juokingos man tos kalbos dėl praeities nostalgijos pavojų: gražiai kalbama ne apie sovietinę santvarką, bet apie savo jaunystę. Man sovietija – dabar jau kaip vintažas, pavyzdžiui, domina keturiasdešimtųjų – penkiasdešimtųjų metų periodika.
Tada ir dabar buvo daug netikrumo, baimių. Buvo bijomasi „Lietuvos aido“ – kad neprikaltų prie kryžiaus, megztųjų berečių – kad akinių nesudaužytų. Visuomenė ėmė užsidarinėti virtuvėse. Su Šiaulių garbės piliečiu Zenonu Sabaliu prisiminėme, kai 1992 metų rudenį, prabudę kažkuriame pasienio Lenkijos mieste, sugedusiame autobuse, iš turgavietėje prekiavusių lietuvių sužinojome, kad buvę komunistai – LDDP – ryškia persvara laimėjo Seimo rinkimus. Visiškas netikėtumas, nes sociologinės apklausos rodė priešingas prognozes. Praeitų metų pabaigos gyventojų apklausų duomenys kerta – net 74 proc. žmonių bijo sakyti savo nuomonę. Štai čia jau nebejuokinga, todėl reikia mažiau pliurpti apie sovietinę nostalgiją, o pamąstyti, kodėl į Lietuvą grįžo baimė.
– Kodėl?
– Sakyčiau – paklauskime Justino Marcinkevičiaus, Tėvo Stanislovo, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, Vytenio Rimkaus, deja, jau ne šiame pasaulyje. Nemažai apie tai svarstau „dar neparašytoje knygoje“. Buvo „šunauja“, „kirmėlynas“, buvo „runkeliai“, „vatnikai“. Keli šiurkštūs žodžiai, bet žala Lietuvai – milžiniška. Daug metų tais žodžiais, žodelyčiais buvo formuojama atstumtųjų Lietuva, gausinamas abejingų ir įskaudintų žmonių būrys. Antivakseriai. Prisimenate, kai visuomeninėje Lietuvos televizijoje buvo svarstoma, kaip sudaryti nebepakeliamas gyvenimo sąlygas, kad tie nesusipratėliai, o gal ir visuomenės priešai pagaliau pasiskiepytų. Mes ir jie.
Grėsmė nacionaliniam saugumui – dabar ne tik aktuali, bet ir „madinga“ frazė, ypač, kai šalia atsivėrė pragaras. Manau, kad būtent visuomenės skaldymas, rūšiavimas, tos vadinamosios penktosios kolonos, t. y. priešų, ieškojimas ir yra didžiausia grėsmė mūsų valstybei.
Kalbėjosi Rūta JANKUVIENĖ
