Naujausios
(Antroji pokalbio dalis, pradžia – sausio 7 d.)
– Pakalbėkime apie Šiaulius. Vieną iš paskutiniųjų knygos skyrelių pradedate intriga, kad nemylite Šiaulių. Ar pats to teiginio neišsigandote?
–Išsigandau, nes vėliau rašau, kad galbūt nerimas, rūpestis dėl miesto ir yra ta meilė. Manau, kad žodžiu „meilė“ nereikia švaistytis. Ypač politikoje, kur yra tik interesai. Kad neatsitiktų kaip tam dvimetriniam čempionui: vieši verkšlenimai veidaknygėje, kai Šiaulių meras kažkodėl jo „nebemylėti“ pradėjo.
Labai seniai, kai pradėjau „sirgti“ už „Šiaulių“ krepšinio komandą, pajutau, kad jau esu šiaulietis. Dabar yra ir kitų indikatorių. Šiaip Šiauliai visada man buvo šalia: gyveno giminės, čia buvo daugiau parduotuvių ir geresnių gydytojų. Rašau knygoje, kaip mama Šiauliuose blaškėsi ligoninės fojė, nes Pakruojo chirurgas kreivai sugipsavo lūžusį mano riešą, todėl reikėjo perlaužti ir sudėti kaulus į vietą. Nuojauta jai pakuždėjo, kad pro šalį einantis stotingas daktaras padės. Sutvarkė akimirksniu, bet mačiau, kaip mama kažką įdėjo jam į kišenę. Taigi, Šiauliai buvo tos mums pažįstamos Lietuvos teritorijos centras.
– Kiek labai „Šiaulių kraštas“ yra šiaulietiškas?
– Laikraštis leidžiamas Šiauliuose. Bičiulis kalbininkas mano, kad žodis „šiaulietiškas“ turi labiau kokybės atspalvį. Todėl esame Šiaulių laikraštis. Vilnietiška ir šiaulietiška prekė neturi kokybiškai skirtis, bet, žinome, didžiajai daugumai šiauliečių svarbu, ką Vilnius pasakys, kaip įvertins. Prisimenu, vieno šiauliečio parodoje šalia molberto eksponuotą Vilniaus kultūros leidinio, leidžiamo gal 1 000 egz. tiražu, nedidelę žinutę apie jo kūrybą, o „Šiaulių krašto“ kultūros priedo „Atolankos“ publikacija per tris puslapius, parašyta žurnalistės su Dievo dovana, beje, išplatinta gal 25 kartus didesniu tiražu, gulėjo pamesta ant grindų. Taigi – tokia iliustracija tik iš mūsų srities. Taip veikia provincija.
Pirmoje interviu dalyje sakiau, kad paskutiniuosius dvejus metus skaitau, nagrinėju, bandau kažkokiu būdu apibendrinti prieškario Šiaulių spaudą. Ir žinote, visi pagrindiniai Šiaulių laikraščiai – „Momentas“, „Šiaulių naujienos“, „Šiaulietis“, „Šiaurės Lietuva“ – buvo labai platūs, spausdino naujienas iš Šiaurės Lietuvos – nuo Mažeikių iki Biržų. Daug rašinių iš pasaulio. Po ranka namuose turiu nemažai „Gimtojo krašto“ ir „Kultūros“ žurnalų komplektų – aukščiausio to meto lygio Šiaulių kultūros periodika, platinama visoje Lietuvoje, buvusi vienoje lygoje kaip ir „Židinys“ bei „Naujoji Romuva“. Vien tik tie faktai liudija, kad Šiauliai, jo visuomenės lyderiai, miesto inteligentija veikė plačiai, autonomiškai, miestą suvokė kaip Lietuvos kultūros centrą.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacija spauda ne tik buvo sovietizuota, bet ir susiaurinta miesto ir rajono laikraščių rėmuose. Tad po Nepriklausomybės atkūrimo pasirodęs „Šiaulių kraštas“ ne tik kad turėjo juos pralaužti, bet ir sulaužyti per ilgą sovietmetį susiformavusį stereotipą apie parapinę vietos spaudos prigimtį. Prieškario spaudos tradicijos jau nebuvo nė kvapo.
– Ar pavyko?
– Ir taip, ir ne. Per kelerius metus pavyko sukurti regioninio laikraščio struktūrą, o tai leido pasiekti didelę tiražo sklaidą – laikraštis tolygiai pasiskirstė visuose apskrities rajonuose. Leisdami regioninį laikraštį buvome priversti žvelgti plačiau, rengti daugiau analitinių publikacijų, surasti išmintingų komentatorių ir platesnei auditorijai įdomių rašinių herojų. Negalėjome rašyti rašinėlių, reikėjo laikytis žanrų, bent jau pagrindinių reikalavimų, o mintis dėstyti aiškiai ir glaustai. Taip bėgome nuo provincialumo. Nelengva užduotis. Tačiau malonu, kad dirbome ir tebedirbame griežtai laikydamiesi įstatymų, stengdamiesi nenusižengti žurnalistų etikai. Žinoma, klaidų buvo, bet už jas ir atsiprašydavome, ir kentėdavome.
Kokius 25-erius metus 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą nestrigdamas sukosi sudėtingas mechanizmas. Šalia „Šiaulių krašto“ leidome ir rajono laikraščius Kelmėje, Pakruojyje, Radviliškyje, Joniškyje, Plungėje ir Biržuose, veikė didžiulė periodinės spaudos platinimo tarnyba Šiauliuose ir apskrityje. Tada buvome absoliučiai nepriklausomi – nuo valdžios malonių ir nuo pašto darbo. Kaip vienos to laikotarpio didžiausios žiniasklaidos įmonių Lietuvoje vadovas, džiaugiuosi, kad teko tai patirti.
Dar 1999 metais profesorius Gintautas Mažeikis viename iš straipsnių akcentavo, kad „vienintelis šiuo metu regioninę politiką Šiaulių krašte realiai puoselėjantis organas yra laikraštis „Šiaulių kraštas“. Šiaip jau puoselėtumėme ir iki šiol, bet kad, tiesą pasakius, nėra ką ir bepuoselėti.
Po 2008 metų krizės ir „naktinės“ mokesčių reformos, kai spaudai buvo padidinti mokesčiai ne kokiais 3–4 procentais, bet 50 procentų ir daugiau, ir po staigaus internetinės žiniasklaidos bei socialinių tinklų įsigalėjimo rinkoje teko atsisakyti regioninio dienraščio gyvybingumą palaikusios struktūros, trauktis arčiau centro, kuris, deja, tampa vis didesne provincija, o „Šiaulių kraštas“ – vis labiau nišiniu laikraščiu.
– Kokia tai niša?
– Vieta, kurioje gyvena protingi, pilietiški, išsilavinę žmonės. Šviesūs žmonės. Šiauliuose ir plačiau. Šviesuomenė visada domėjosi mūsų veikla ir ją palaikė. Viena knygos pastraipa skirta Joniškio rajono Žmirklių kaimo melžėjai Augustinai Šulčiūtei – vienintelei apylinkės gyventojai 1995-iesiems metams užsisakiusiai spaudos už 200 litų – tam paskyrė vieno mėnesio atlyginimą. Tad, kas yra šviesuolis?
– Paskutinis knygos skyrelis vadinasi „Apie miestą paklydėlį“. Šiaulių pagrindinė aikštė Jums primena Ulan Batorą ir Tiraną. Kur ir kada pasiklydo Šiauliai?
– Globalus klausimas, gal kas galėtų apie tai knygą parašyti. Kai sėdžiu vakare vienoje „Saulės miesto“ kavinių ir žiūriu į vakaro šviesomis žibantį miestą, visada pagalvoju – koks miestas ten, apačioje? Didelis, mažas, savas ar svetimas? Aikštėje prie vadinamosios „raudų sienos“, manau, tiktų slaviška karuselė: prisimenu, vaikystėje tokia sukosi Šiaulių parke, būtent aikštę su tokia karusele mačiau Tiranoje.
1997 metais „Šiaulių krašte“ pradėjome ieškoti Šiaulių tapatybės. Tada klausta: Kryžių kalnas – prie Šiaulių, ar Šiauliai – prie Kryžių kalno?“. Manau, kad nuo 1995-ųjų iki šio amžiaus pradžios mieste dar virė intelektualinis gyvenimas. Knygos skaitytojams patariu įdėmiai perskaityti skyrelį „Apie miestą paklydėlį“, o Natalijos Mažeikienės įžvalgas ir atmintinai išmokti. Šiauliuose, teigė N. Mažeikienė, tada dar Šiaulių pedagoginio instituto darbuotoja, nėra vietos nešališkam konkursui ir aukščiausia kvalifikacija negarantuoja laimėjimo, nes svarbu, kad žmogus būtų savas, prognozuojamas, „būtų patogus bendrauti“. Šiauliai suryja kitoniškumą. Ji teigė, kad šis procesas nėra skausmingas, nes vyksta nuolat ir visur: „Kitokiam čia nepatartina būti. Įkyrus patariamasis balsas siūlo kitoniškai asmenybei pritapti, prisiderinti prie visumos“. Tai miestas, kurio mados, pasak autorės, kyla „iš gatvės“.
Kai vaikštau Kopenhagos gatvėmis ir grįžtu į dukros namus dar praeito amžiaus pradžioje statytame pastate, daug kur matau praėjusių amžių ženklus – didesnius ir mažesnius, pagalvoju – miestas nebuvo sudegintas. Mūsų Šiauliai – du ar net daugiau kartų. Tad, ar ne per dideli lūkesčiai, norai. Prieš keliolika metų šiauliečio filologo dr. Vigmanto Butkaus knygoje „Šiaulių auto/topografija“ pranašauta: „ Nomadijos viesulas netruks išardyti sankasas, išgriauti vietų specifiką, jų įvairovę žyminčius riboženklius.“ Gal po labai trumpo laiko mes savo miesto dar labiau nepažinsime. O šiaip – labai gaila, kad Šiauliai išsibarstė. Kažkaip nevėkšliškai ir galbūt labai ilgam. Netekęs humanitarikos miestas prarado centro ir lyderio ambicijas. Dar 1993 metais „Šiaulių kraštas“ siūlė mieste pastatyti paminklą baronui Miunhauzenui – atgaivinti, išplėtoti pasaką ir ją pritaikyti prie Šiaulių, nors garsusis Vilius Puronas ir įrodinėjo, kad barono arklys negalėjo kabėti ant Šiaulių bažnyčios bokšto. Galėjo. Bet kur tau baronas ir jo arklys, kad net Saulės mūšio vieta atiduota amžinosioms statyboms tarp Meškuičių ir Joniškio.
– Ar „neparašyta knyga“ turės tęsinį?
– Jei „Šiaulių kraštas“ turi, tai ir iš jame sukauptos milžiniškos informacijos kiekio gali gimti ir gimsta daug knygų. „Dar neparašytoje knygoje“ bandžiau jas išvardyti, gal ko nepaminėjau. Manau, kad laikraštis gyvas tol, kol jį išlaiko skaitytojai, nes kai tik jis pradeda žvalgytis į valdžios kišenę – tampa propagandine kliše. Kaip ir su politikais būna: kai ant skaidraus stiklo užberiama sidabro – politikas pradeda matyti tik save, o viešieji intelektualai tampa viešaisiais liaupsintojais, kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris interviu „Atolankoms“ yra pavadinęs viešaisiais kvailiais. Dabar viešosios kvailystės laikas. Ypač tai akivaizdu Šiauliuose. Mieste, kuriame bet kokia ištarta kvailystė gali būti pavadinta Šalkauskio filosofija, ir keli šimtai liaupsintojų veidaknygėse tam būtinai pritars.
Tad, kol reikalingi – tol dirbsime. Laikraščiai ir laikraštininkai – gyvybinga rūšis. Gal kaip tie juodi katinai ant Šiaulių „Valerijono“ vaistinės stogo.
Apie autorių
Vladas Vertelis – Šiaulių krašto žmogus nuo gimimo. Kilęs iš Pakruojo rajono, 1976 m. baigė Linkuvos vidurinę mokyklą, 1985 m. – žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.
Dirbo Šiaulių rajono laikraštyje „Leninietis“, redagavo Šiaulių statybos tresto savaitraštį „Statyba“, buvo Šiaulių miesto dienraščio „Raudonoji vėliava“ (vėliau „Šiaulių naujienos“) atsakinguoju sekretoriumi. 1989–1990 m. laisvalaikiu redagavo Šiaulių visuomeninės minties (bulvarinį) laikraštį „Nelabai įdomus mūsų momentas“.
1990 metais pradėjo leisti Šiaulių miesto ir apskrities dienraštį „Šiaulių kraštas“. Jis yra UAB „Šiaulių kraštas“ vadovas, koordinuoja „Šiaulių krašto“ laikraščių grupės („Sidabrė“, „Žemaitis“) veiklą, inicijavo ir leido apskrities rajonų laikraščius „Kelmės kraštas“, „Mūsų kraštas“, „Pakruojo kraštas“.Pats sako: skaito knygas, dirba sode ir kai kada žvejoja.
