Iš dar neparašytos knygos (7)

Dar neparašytoje knygoje daug vietos skirta redakcijos virtuvei – laikraščio darymo technologijoms. Kai kurios detalės, manau, gali dominti ir mūsų skaitytojus, juolab kad tvarka kiekvienoje redakcijoje, kaip ir kiekvienos šeimininkės virtuvėje, ne tokia pati. Įžangoje užsiminiau, kad dar nepradėjus leisti laikraščio, jį įsivaizdavome Kitokį, nors ir nebuvome geležimi įsikalę – Kokį? Ėjome ne apgraibomis, bet pastriksėdami, kitaip sakant – kūrybiškai.

... sava suknelė

Buvome prisiekę laikraštininkai, jau neblogai įvaldę amatą. Redakcijos darbo organizavimas taip pat nekėlė didesnės baimės.

Labiausiai iš mūsų patyręs Petras Dargis kelerius metus vadovavo Šilalės rajono laikraščio „Artojas“ redakcijai. Man 2,5 metų teko redaktoriauti Šiaulių statybos tresto savaitraštyje „Statyba“, tokį pat laikotarpį dirbti Šiaulių miesto dienraščio „Raudonoji vėliava“ (vėliau „Šiaulių naujienos“) atsakinguoju sekretoriumi. Dienraštis – sudėtinga leidybos sistema, kurią atsakingasis sekretorius, savotiškas štabo viršininkas, turi perprasti iki smulkmenų. Savaitei išvykus redaktoriui ir pavaduotojai, teko vadovauti ir redakcijai, išleisti tris ar keturis dienraščio numerius. Perkūnas nenutrenkė.

Šalia Šiaulių „oficiozo“ dar buvo savo forma turbūt pats bulvariškiausias Lietuvos laikraštis „Nelabai įdomus mūsų momentas“, kurį leidome kartu su šiauliečiu dizaineriu Viliumi Puronu. Nestandartinė Viliaus akis laužė ore tvyrančius tekstų guldymo į puslapius stereotipus. Būtent taisyklių laužymo patirtis, įgyta dirbant kartu su V. Puronu, padėjo ir kuriant kitokį „Šiaulių kraštą“. „Nelabai įdomus mūsų momentas“ buvo lyg žaidimas, laikraštis – savotiškas suvenyras arba neblogas priedas prie atlyginimo – gera verslumo pamoka, o „Šiaulių kraštą“ įsivaizdavau, kaip ilgalaikį, visuomenės nuomonę formuojantį, socialiai atsakingą žiniasklaidos verslo projektą.

Greitai paaiškėjo, kad Kitokį laikraštį padaryti sunkiau – nei tikėtasi, nes pamatyti, kaip atrodo Vakarų vietos laikraščiai praktiškai neturėjome galimybių.

Laikraščio vinjetė (galva), kurią sukūrė jaunas Šiaulių dizaineris Vilmantas Dambrauskas, skelbė juodos ir baltos spalvos sąjungą – kontrastą, priešingybę pilkumai. „Šiaulių krašto“ vinjetė – baltos raidės juodame fone – žadėjo nenuglaistytą mintį, skelbė maksimalizmą ir netikėtumą. Negatyvinė galva, kaip priešprieša dažnai supilkėjusiam pozityvui, taip pat negatyvu aprėminti skyreliai ir rubrikos laikraščiui suteikė originalumo, šviežumo, nors iš dalies ir vargindavo skaitytojų akis.

Elona Janulytė, atsakingoji sekretorė, turėjo laisvas rankas, kuriomis, pasitelkusi žinojimą, intuiciją ir vaizduotę, per pirmąsias dvi leidybos savaites sulipdė tą originalų „Šiaulių krašto“ stilių, kuris traukė akį ir išsilaikė ryškiau nepakitęs daugiau nei metus. To meto „Šiaulių krašto“ nebuvo galima supainioti su jokiu kitu periodiniu leidiniu. Laikraštis rėžė akį, chuliganavo. Iškart matyti – kažkoks kitoks. To ir siekta.

Pagrindinių laikraščių straipsnių antraštės išsiskyrė ne informacija, o labiau emocija. „Šūviai dėl aukso žiedo?“; „Mergytė ir Vampyras... dviese lifte“; „Džiūvėsiai gali praversti“; „Po ledu – kitaip galvojančius“; „Šokiai su pižama“; „Vietoj kamuolio – žmonės“; „Ateiviai ir psichiatrija. O jeigu tai ne kliedesys“. Norėta dėmesio, intrigos, provokuota. Tačiau nemažai būta ir informatyvių, nuosaikių, nei akies, nei klausos negadinančių antraščių. Tačiau ir tos, rėksmingos, nebuvo iš piršto laužtos, o, kaip ir dera profesonaliai redaguojamam leidiniui, siejamos su pagrindine publikacijos tema.

Profesionalių žurnalistų savigarba neleido rašinėti turinio neatitinkančių antraščių, kokių šiais laikais apstu internetinėje žiniasklaidoje. Todėl nesvarbu, kad rėksminga, svarbu – teisinga.

„Gulbė – žmogžudys“ – kraupios nelaimės liudininko pasakojimas, kaip gulbinas, saugodamas savo mažylius, tvenkinyje užpuolė ir nuskandino per arti priplaukusį vyrą. „Už dešimties metrų nuo kranto plaukiojo gulbė su gulbiukais. A. L., matyt, nė nesiruošė plaukti prie jų, tačiau gulbinas šito nesvarstė: jis puolė besiartinantį plaukiką ir kapojo snapu, sparnais, kol žmogų apleido jėgos“, – rašyta Nijolės Veršinskienės kriminalinėje žinutėje „Gulbė – žmogžudys“ (1992 06 04).

Po kelių mėnesių laikraštyje vėl šokiruojantis įvykis – „Gulbė užkapojo senuką“. Žvejojo Kelmės rajono viename tvenkinyje 96-erių senolis, kai, prie kranto atplaukęs, gulbinas ėmė jį kapoti snapu ir plakti sparnais. „Gydytojai ligoninėje konstatavo – sunkus smegenų sukrėtimas. Keletą dienų pagyvenęs žmogus, gamtos mylėtojas, seniausias rajono medžiotojas, ligoninėje mirė“, – žinutėje rašė mūsų korespondentas Kelmės rajone Antanas Rukas. Nežinia, kuo ypatingi buvo 1992-ieji, bet daugiau niekada „Šiaulių krašte“ nepasirodė pranešimų apie žmones, gulbių aukas.

Arba „Šiaulių krašto“ klasika – „Žmogus iš kapo“ (1991 04 23). „Sveiki, čia žmogus iš kapo“, – kolegoms pasakojo N. Veršinskienė. Pasirodo, skambino žmogus, kurį prieš 12 dienų apraudojo artimieji ir palaidojo Ginkūnų kapinėse.

Kai šitokios istorijos – tokios ir antraštės. Ar galėjo būti kitaip, kai leidi Kitokį laikraštį?

Kiekvienai mergelei – sava suknelė.

Daugėjant puslapių skaičiui, kito ir laikraščio veidas. Neiškart pataikyta, daryta klaidų, todėl kai kurie vidiniai laikraščio puslapiai disonuodavo su pirmaisiais, kartais kyšodavo kaip pilypai iš kanapių.

Nuo 1992-ųjų jau pastebimas nuosaikesnis laikraščio dizainas. Siaurėjo linijos, retėjo baltų raidžių juodame fone, daugėjo fotografijų. Apie 1993-uosius metus V. Dambrauskas sukūrė rubrikų, skyrelių, puslapių grafiką, laikraštį puošusią ir skaitytojus orientavusią keliolika metų.

Lentynėlės ir skirtukai

Jau minėta, kad pirmieji trys „Šiaulių krašto“ numeriai turėjo pasakyti, ar įsitvirtinsime. „Šiaulių kraštas“ privalėjo būti ryškus.

"BUDINTIS REPORTERIS" – vienas iš nedaugelio pirmųjų leidybos metų skyrelių, su nedidelėmis pertraukomis išsilaikęs iki šių dienų.

Per 30 metų „Budintis“ kito: nuo skyrelio išaugo iki laikraščio krypties.

„Dėmesio! 3-24-35

Jei paskambinsite šiuo telefonu nuo 21 val. iki 6 val. ryto, atsilieps budinčiojo „Šiaulių krašto“ žurnalisto balsas. Liūdna, ar kas nors atsitiko, pamatėte „skraidančią lėkštę“ bei šiaip ką nors įdomaus – paskambinkite. O artimiausiame laikraščio numeryje skaitykite žurnalisto ataskaitą. Antradienis – budėjimo diena, o prie telefono žurnalistė Elona Janulytė.“

Skambindavo. Ir norėdami pranešti, pasidalyti išgyvenimais ir patikrinti, ar tikrai budime, ar nemiegame. Skambindavome ir patys įvairioms naktinėms tarnyboms.

„3 val. 30 min. „Laba naktis“, – su šiuo pasisveikinimu neliko nė žymės nuovargio, – „Ką tik užmigdžiau vaikutį...“ Ir moteriškai nuoširdžiai prabilo apie savo godas godeles. Pripažinkite, ar Jūsų simpatijų neužkariautų žmogus, vien jau prisipažinęs perskaitęs pirmąjį „Šiaulių krašto“ puslapį tokiu vėliu paros metu“, – sakiniai iš budinčios žurnalistės Elonos Janulytės pirmojo budėjimo ataskaitos.

Temų siūlyta įvairiausių, pranešta įdomybių. Po vidurnakčio visai nejuokais vyras pasakojo, kad Šiauliuose vienoje iš sankryžų telkšojusioje baloje įsitaisė antis su ančiukais. Svarbu buvo sužinoti, kur kreiptis: į kelininkus ar į gamtosaugininkus?

Po kelių mėnesių budėjimo laikas keitėsi: nuo 19 val. iki 23 val. Dar vėliau atradome kitokių „budinčio“ formų. Naktinis „budintis reporteris“ pasitarnavo kaip netikėtumo faktorius, noras atkreipti dėmesį, o kartu ir paieškoti naujų darbo formų, pasirankioti temų, įdomybių, naujienų.

Pasirodė ir pirmasis autorinis skyrelis „ŽODŽIAI IR ŽENKLAI“, kurios autorius filologijos daktaras, pasaulinės literatūros žinovas Vytautas Bikulčius pasišovė skaitančiajai visuomenei pristatyti kultūros, teatro, literatūros naujienas ir reiškinius. Jo recenzija apie Šiaulių dramos teatro premjerinį spektaklį „Mefibosetas“ sukėlė ažiotažą Šiaulių kultūros sluoksniuose.

„Mefibosetas“ Šiaulių dramos teatre – tipiškas mūsų gyvenimo reiškinys. Daug ambicijų, bet menkas rezultatas. Bet emblemų metas anksčiau ar vėliau baigsis, ir pigi išorė turės užleisti vietą esmei. Tada, matyt, bus galima prabilti ir apie „Mefibosetą“? O dabar, deja, prieš mūsų akis tik „Padegimetas“ – toks recenzijos turinys susilaukė atakų iš teatralų.

Tokiam ir panašiems atvejams redakcija jau buvo parengusi skyrelį „RIKOŠETAS“ (tu man – aš tau, kvailys – tu pats kvailys, ir panašiai).

Šmaikšti skyrelio vinjetė tarsi kvietė nuleisti garą, kurio po aštrių „Šiaulių krašto“ publikacijų, su negailestingomis antraštėmis, susikaupdavo daug ir dažnai.

„Rikošetą“ galima vertinti ir kaip demokratijos, pliuralizmo mokytoją, beje, ir redakciją mokiusį savikritikos. Manau, kad „Rikošetas“ nesutariančioms pusėms padėjo išvengti teismų ar ilgalaikio nesikalbėjimo. „Rikošetas“ labai gerai atspindi tais metais vyravusias nuotaikas, mąstymą, vidinių ego demonus. Įsimintinas ir labai geras pavyzdys 1991 metų gruodžio 19 dienos „Rikošetas“ tarp Šiaulių dramos teatro vyriausiojo režisieriaus Gyčio Padegimo, redakcijos ir Vytauto Bikulčiaus.

„IDEOLOGINĖS KOVOS FRONTUOSE“ – galbūt nuteikia solidžiai, bet savy slepia ir nemažą dozę ironijos. Skyrelio publikacijos – ne glamūriniai skaitiniai, o politinė polemika, išsakyta pozicija ar net politiniai antausiai. Ironija su grotesko priemaišomis slypi pačioje rubrikoje iš sovietinės spaudos puslapių, tvirtoje kaip gelžbetonis. Šmaikštus S. Burneckio piešinys taip pat signalizuoja, kad ideologija „Šiaulių krašto“ rubrikos variante nėra svarbiausia, o tiesiog... nuleidžia garą. Redakcija tarsi ir sufleruoja, jog ne viską, kas tame skyrelyje rašoma, reikia priimti už gryną pinigą, mokytis atmintinai ar perskaičius prarasti savo nuomonę.

„Ideologinės kovos frontuose“ – Petro Dargio, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, rubrika, kuriai Petras negailėjo ironijos ir satyros. Skyrelio nesuvaržytomis galimybėmis naudojamės ir savigynai, nes nedraugų – nors vežimu vežk, o kiek dar šliaužiojančios opozicijos. Buvom jauni, neretai karštakošiai, labai ambicingi, todėl sulaukę pliaukštelėjimo į žandą, antro neatsukę, skeldavome atgal. Ne iš keršto – vardan teisybės.

Petras Dargis – nepakartojamas. Po jo atsakymų šmeižikai ir mažesnio kalibro priešininkai arba visai nutildavo, arba, pasitraukę į pogrindį, tyliai ir anonimiškai bandydavo kiauksėti. 1992 metų rugsėjį išspausdintas P. Dargio atsakas valstybės laikraščiui „Lietuvos aidas“ („Vyručiai, maunam į „Aidą“) labai gerai iliustruoja ne tik Petro žodžio jėgą, bet ir to meto tautinių socialistų naudojamas priemones, kuriomis susidorodavo su kitaminčiais ar šiaip konkurentais.

„Lietuvos aidas“ paskelbė sensaciją: pasirodo, kompartija 1990 07 12 „Šiaulių kraštui“ skyrusi 15 tūkst. rublių negrąžinamą paskolą. Ta proga P. Dargis nuoširdžiai skaitytojams paaiškino: „Po tos naujienos kilo sąmyšis „Šiaulių krašte“: akcininkai puolė savo bosą V. Vertelį ir vos nesudraskė į gabalus. Atseit, ko tu, toks ir anoks, nepaėmei pinigų, jeigu kažkas davė? V. Vertelis ėmė muštis į krūtinę: girdi, kaip jis būtų paėmęs tuos pinigus birželio mėnesį, jeigu bendrovė atsirado tik spalio. „Tai ne pasiteisinimas!“ – buvo griežtai nurodyta jam. Juk „Lietuvos aidas“ – tai tau ne kokia šiukšlė, kuri skelbtų viską, kas užeina ant seilės!“

Juokas juokais, bet, nors ir trykšdami naivumu, supratome, kad valstybės laikraštis į juoduosios sąrašus jau įtraukė „Šiaulių kraštą“ ir jos vadovus. Užmestas voratinklis. O vienintelis ginklas prieš vorus kryžiuočius – pagaląstom plunksnom kirsti atgal, nes teismai į „Šiaulių krašto“ ir „Lietuvos aido“ bylinėjimąsi būtų pasižiūrėję... atitinkamai politiškai.

„TRIGRAŠIS“ – nepriklausomas humoristinis-satyrinis-literatūrinis leidinys „Šiaulių krašto“ kišenėje išleistas 1991 m. pabaigoje. „Trigrašis“ – „Šiaulių krašto“ teminių priedų pradininkas. Jo leidėjai – P. Dargis ir Co – prisistatydami teigė einą va bank, atidengia visas kortas ir rizikuoja savo kailiu.

Buvo humoro ir satyros, sukarikatūrintos politikos ir švelnios ir nelabai švelnios erotikos, kryžiažodžių. Ten tilpo bene visi žinomi humoristiniai-satyriniai žanrai: nuo šmaikščios epigramos iki jau ir tais metais reto feljetono. Literatūrą neblogai reprezentavo humoristinis eilėraštis ir humoreska. Kuo ne „Šluota“?

„Trigrašyje“ debiutavo vienas žymiausių Lietuvos karikatūristų Leonidas Vorobjovas (1949–2013), kurio išskirtinio braižo piešiniai „Šiaulių kraštui“ keliolika metų teikė nemenką originalumo, šmaikštumo, išskirtinumo ir solidumo dozę.

Humoristinis priedas tapo geriausia vieta ir „Šiaulių krašto“ komiksui. Būtent „Trigrašis“ priglaudė Petrio (Dargio) ir Sigio (Burneckio) serialą „Čia Tau, ponas, ne Italija!“ arba kaip policijos komisaras Katanis (populiaraus to meto TV detektyvo herojus) ieškojo mafijos Šiauliuose (1992 m. vasario 11 d.).

„Trigrašis“ nebuvo ilgalaikis projektas. Retėjo periodiškumas, nuo 4 psl. iki 2 psl. mažėjo apimtis. Suspindėjo, bet nenumirė, todėl tikėtina, kad atgims. Girdžiu sakant: kažkada buvo toks „Trigrašis“; sugrįžk, Petrai, į Šiaulius ir suskelk trigrašį: humoro čia dabar daugiau nei anais laikais.

... Tik pačios įsimintiniausios pirmosios „Šiaulių krašto“ rubrikos. Būta pačių įvairiausių: OHO, "Pressbomba"; "Mūslapis"... Daug ko vėliau atsisakėme, nes keitėsi laikraščio veidas arba išseko vanduo, arba dėl žurnalistų kaitos; kito ir visuomenė. Laikraštis – nors ir besikeičiantis organizmas, bet labai linkęs pasiduoti tradicijai, rutinai. Galbūt todėl, kad iš senų vėžių sunku išmušti, gal ir dėl to, jog mūsų orbitose – viskas kažkada atrasta. Iškrapštai iš galvos, rodos, – dar nematyta, o iš tikrųjų – nežinojai.

ŽMO­GUS IŠ KA­PO

OLE­GĄ R. (VAR­DAS PA­KEIS­TAS) PA­LAI­DO­JO PRIEŠ DVY­LI­KA DIE­NŲ. O PRIEŠ PEN­KIAS MU­DU SU JUO... ŠNE­KĖ­JO­MĖS:

– Kai įė­jau į kam­ba­rį, nie­kaip ne­ga­lė­jau su­pras­ti, ko­dėl ma­ma ir duk­ra juo­dai ap­si­ren­gu­sios, veid­ro­džiai už­dangs­ty­ti, o ma­no po­rtre­tas per­riš­tas juo­du kas­pi­nu... Ma­mai pa­si­da­rė blo­ga, duk­tė puo­lė klyk­ti, o kar­tu sė­dė­ju­si kai­my­nė bu­vo lyg sta­bo iš­tik­ta. Tik žen­tas lai­kė­si tvir­tai. Kai jie at­si­ga­vo, man plau­kai at­si­sto­jo. Su­ži­no­jau, jog prieš ke­lias die­nas ma­ne... pa­lai­do­jo. Bu­vo su­va­žia­vę gi­mi­nės iš Mask­vos, Uk­rai­nos, Lat­vi­jos... Gin­kū­nų ka­pi­nė­se – vai­ni­kai ir gė­lės ant ma­no ka­po. Tu­riu sa­vo mir­ties liu­di­ji­mą, iš dar­bo at­lei­do ir­gi dėl mir­ties...

To­kie Ole­go „įspū­džiai“ su­grį­žus. O vi­sa is­to­ri­ja pra­si­dė­jo ge­ro­kai anks­čiau, kai tė­vai, po­rą sa­vai­čių ne­su­lau­kę grįž­tan­čio na­mo sū­naus, tei­ra­vo­si Šiau­lių VRS. O ne­tru­kus kaip sy­kis bu­vo ras­tas vy­riš­kio la­vo­nas tven­ki­ny­je. Ko­kia eks­per­ti­zė bu­vo at­lik­ta, ko­kiais po­žy­miais va­do­vau­ta­si, įti­ki­nė­jant Ole­go bro­lį ir tė­vą, jog tai jų ieš­ko­mas ar­ti­mas žmo­gus, ma­tyt, dar paaiš­kės. La­vo­nas, iš­bu­vęs il­gai van­de­ny­je, jau be­veik sui­ręs, to­dėl at­pa­žin­ti pa­gal įpras­tus išo­ri­nius po­žy­mius ne­be­bu­vo įma­no­ma.

– Gal tik ma­ma ga­lė­jo at­pa­žin­ti. Mo­ti­nos juk ne­klys­ta to­kiais at­ve­jais,– sam­pro­tau­ja Ole­gas.

Ar kas do­mė­jo­si ir tik­ri­no, jog su­lau­žy­tas vie­nas pra­din­gu­sio­jo plaš­ta­kos pirš­tas, yra ta­tui­ruo­tės ant abie­jų ran­kų, su­dė­ti dan­tys, nea­ti­tin­ka ūgis, kol kas neaiš­ku. Aiš­ku vie­na, jog ar­ti­mie­ji, ir, ži­no­ma, ypač mo­ti­na, skau­džiai ap­ver­kė sū­nų. Su­su­kę į dro­bu­lę (ap­reng­ti jo ne­be­bu­vo įma­no­ma), įdė­ję į kars­to dug­ną grą­žin­tus iš la­vo­ni­nės dra­bu­žius ir už­klo­ję vis­ką ge­riau­siu sū­naus kos­tiu­mu, pa­lai­do­jo. Be to, lai­do­tu­vėms iš­lei­do 2,5 tūks­tan­čio rub­lių.

Iki šiol mo­ti­na ne­ga­li at­si­gau­ti iš skaus­mo ir nuo­sta­bos. O „pri­si­kė­lu­siam“ Ole­gui da­bar pro­ble­ma – kaip vėl tap­ti gy­vu. Nie­kas do­rai ne­su­ge­ba jam paaiš­kin­ti, kaip iš­siim­ti pa­są, su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tus. Pa­žįs­ta­mi juo­kau­ja, jog šiais lai­kais pra­var­tu tu­rė­ti ir mi­ri­mo liu­di­ji­mą, siū­lo įvai­rius va­rian­tus pa­sui įsi­gy­ti. Ole­gui ne­juo­kin­ga. Tie, ku­rie vis­ką pri­pai­nio­jo, lie­ka nuo­ša­ly­je. Kaps­ty­kis vie­nas. Gal ir tei­sus kri­mi­na­li­nės paieš­kos po­sky­rio dar­buo­to­jas, pa­juo­ka­vęs, jog pa­pras­čiau­siai rei­kė­tų tei­sy­bę at­sta­ty­ti – aną at­kas­ti, o jį už­kas­ti.

Ni­jo­lė VER­ŠINS­KIE­NĖ

P. S. VRS TO­LIAU IEŠ­KO ŽMO­NIŲ, KU­RIE PA­SI­GE­DO AR­TI­MŲ­JŲ. LA­VO­NO, RAS­TO BA­LAN­DŽIO 6 DIE­NĄ ŠIAU­LIŲ GE­LE­ŽIN­KE­LIO DAR­BO AP­RŪ­PI­NI­MO SKY­RIAUS BA­ZĖS TE­RI­TO­RI­JO­JE ESAN­ČIA­ME TVEN­KI­NY­JE, PO­ŽY­MIAI: 175 CM ŪGIO, VI­DU­TI­NIO KŪNO SU­DĖ­JI­MO, APIE 45 ME­TŲ AM­ŽIAUS, OVA­LI­NIO VEI­DO, PLAU­KAI JUO­DI. AP­SI­REN­GĘS BU­VO TAM­SIAI MĖ­LY­NU KOS­TIU­MU SU IŠIL­GI­NĖ­MIS ŠVIE­SIO­MIS JUOS­TO­MIS, TO­KIOS PAT SPAL­VOS MEGZ­TI­NIS SU KE­TU­RIO­MIS SA­GO­MIS, VEL­KA­MAS PER GAL­VĄ. MARŠ­KI­NIAI TAM­SIAI RU­DI, MĖ­LY­NOS SPAL­VOS TRE­NIN­GI­NĖS KEL­NĖS, MAR­GOS KEL­NAI­TĖS. RU­DI SU­VARS­TO­MI PUS­BA­ČIAI („ANT PLAT­FOR­MOS“), MAR­GOS VIL­NO­NĖS KO­JI­NĖS.