Baltijos kelyje – žmonių istorijos

Sug­rį­ži­mas į Pum­pė­nus

Šį va­ka­rą Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no, Ak­me­nės, Jo­niš­kio, Kel­mės, Pak­ruo­jo, Rad­vi­liš­kio ra­jo­nų gy­ven­to­jai ga­lės grįž­ti į ke­lią A10 Pa­ne­vė­žys-Sa­lo­čiai, kur su­si­ki­bę Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­jo prieš 30 me­tų – vyks šven­ti­niai ren­gi­niai.

Šiau­lie­čiai nuo Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės au­to­bu­sais vyks į Pum­pė­nus (Pas­va­lio r.), kur bus su­tik­ti "Bal­ti­jos ke­lio" bė­gi­kai, kon­cer­tuos Kal­no kai­mo ir Šiau­lių ra­jo­no me­no ko­lek­ty­vai.

Kaip at­ro­do šis Bal­ti­jos ke­lio ruo­žas po 30 me­tų?

Į Pum­pė­nus va­žiuo­ja­me kar­tu su is­to­ri­ke, Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Kraš­to­ty­ros, se­nų­jų spau­di­nių ir skait­me­ni­ni­mo sky­riaus ve­dė­ja Ro­ma Ba­ris­tai­te.

Ke­lio­nei ren­ka­mės tą pa­tį ke­lią, ku­riuo ži­gu­liu­ku prieš tris­de­šimt me­tų R. Ba­ris­tai­tė va­žia­vo su se­sers šei­ma ir ma­ma: pro Klo­vai­nius, Pu­ša­lo­tą. Ke­lio ruo­žai te­bė­ra neas­fal­tuo­ti – to­kie pat, kaip ir 1989-ai­siais.

R. Ba­ris­tai­tė pri­si­me­na: tą­kart ne­rei­kė­jo nei že­mė­la­pio, nei klaus­ti, kur va­žiuo­ti, nes į Bal­ti­jos ke­lią ju­dė­jo vi­sa ko­lo­na.

"Jau ke­ly­je pra­si­dė­jo Bal­ti­jos ke­lio gran­di­nė, ku­ri vė­liau vir­to ran­kų su­si­jun­gi­mu. Tai bu­vo emo­ciš­kai ne­pa­kar­to­ja­mas, švie­sus, skaid­rus, ty­ras ti­kė­ji­mo jaus­mas."

R. Ba­ris­tai­tei 1989 me­tais bu­vo 25-eri. Dir­bo Nai­sių pa­grin­di­nės mo­kyk­los is­to­ri­jos mo­ky­to­ja. Bu­vo va­sa­ros ato­sto­gos.

"Išanks­ti­nio pla­no vyk­ti į Bal­ti­jos ke­lią ne­tu­rė­jo­me, bu­vo la­biau spon­ta­niš­kas spren­di­mas: mes tu­ri­me ten va­žiuo­ti! Se­suo su vy­ru pa­siė­mė tre­jų me­tu­kų duk­ry­tę, pa­ke­liui bu­vo jų ant­ras vai­kas – sū­nus gi­mė sau­sį. Vi­siš­kai ne­mąs­tė­me apie ga­li­mą pa­vo­jų, ag­re­si­ją, ką vė­liau pa­ro­dė Sau­sio 13-osios įvy­kiai. Gal bu­vo­me nai­vūs, bet lais­vės troš­ku­lys bu­vo la­bai svar­bus", – pri­si­me­na R. Ba­ris­tai­tė.

Įsu­ka­me į Pas­va­lio-Pa­ne­vė­žio ke­lią, eis­mas in­ten­sy­vus, ne­nut­rūks­ta­mai le­kia vil­ki­kai. Poil­sio sa­le­lė­je sto­vin­tis dvi­kal­bis (lie­tu­vių-ang­lų kal­bo­mis) sten­das liu­di­ja: "Jūs esa­te Bal­ti­jos ke­lio vie­to­je".

Pas­va­lio ruo­žą pa­ke­lė­se ženk­li­na ir Šiau­lių ap­skri­ties žmo­nių pa­sta­ty­ti kry­žiai, pa­mink­li­niai ak­me­nys.

Aš ir da­bar kal­bė­da­ma jau­di­nuo­si. Bet tas jau­du­lys tei­gia­mas. Bal­ti­jos ke­lias bu­vo švie­su­lys, su­pe­ri­dė­ja, ver­ta No­be­lio tai­kos pre­mi­jos.

Bal­ti­jos ke­lio or­ga­ni­za­to­riai 1989 me­tais Šiau­liams bu­vo pri­sky­rę IV ke­lio ruo­žą "Pa­ne­vė­žys-Lat­vi­jos sie­na". Šiau­lie­čiai tu­rė­jo sto­vė­ti 335–341 Bal­ti­jos ke­lio ki­lo­met­re (at­sa­kin­gas A. Jo­cas), 341–344 ki­lo­met­rai bu­vo nu­ma­ty­ti Tel­šiams, už jų (344–348 km) – vėl Šiau­liams (at­sa­kin­gi S. Ka­šaus­kas, K. Sa­ja).

R. Ba­ris­tai­tė šyp­so­si: šian­dien sun­ku pri­si­min­ti tiks­lią vie­tą, kur sto­vė­jo jų šei­ma. At­min­ty­je iš­ky­la nuo­tru­pos: kaž­kur rei­kė­jo pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį, pa­skui ke­liau­ti pie­vo­mis, ra­žie­no­mis ten, kur bu­vo pri­skir­ta – į ruo­žą ties Pum­pė­nais.

"Aš tur­būt tą jaus­mą iki šiol ne­šio­juo­si sa­vy­je. Nuos­ta­bi, ne­pa­kar­to­ja­ma idė­ja už­krė­tė vi­sus. Bu­vo ge­ras oras, sau­lė­ta, šil­ta pa­va­ka­rė", – pri­si­me­na šiau­lie­tė.

Di­džiau­sią įspū­dį R. Ba­ris­tai­tei pa­li­ko tai, kad Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­jo vi­sos kar­tos. Bu­vo la­bai daug vai­kų – jau­nos, gra­žios, nau­jos Lie­tu­vos sim­bo­lis.

Prieš 30 me­tų žmo­nės Bal­ti­jos ke­ly­je žiū­rė­jo su vil­ti­mi į atei­tį. O ką šian­dien ma­to­me, at­si­gręž­da­mi į praei­tį?

"Mes tur­būt net ir neį­si­vaiz­da­vo­me, ko dar no­rė­ti – no­rė­jo­me lais­vės. Lais­vės tu­ri­me la­bai daug, kar­tais ją rei­kia ir su­val­dy­ti. Da­bar net sun­ku su­vok­ti, kad bu­vo ki­taip: prie ge­ro greit pri­pran­ti, pra­de­di no­rė­ti dar dau­giau. Bet jei lai­ko ma­ši­na mus grą­žin­tų į praei­tį, ma­ny­čiau, bėg­tu­me neat­sig­ręž­da­mi ir kuo grei­čiau", – sa­ko R. Ba­ris­tai­tė.

Bal­ti­jos ke­lias šiau­lie­tei iš­li­ko kaip pir­ma­sis ne­prik­lau­so­my­bės kva­pas, jo įkvė­pė bū­tent čia – ties Pum­pė­nais.

"Sto­vė­jo­me ne tik mes, lie­tu­viai. Vi­sos trys ša­lys bu­vo­me su­si­ki­bu­sios ran­ko­mis. Vi­si no­rė­jo­me čia bū­ti, tur­būt tie, ku­rie pa­si­li­ko na­mie, tu­rė­jo rim­tų prie­žas­čių, ir vis tiek šir­di­mi bu­vo kar­tu. Šian­dien bu­vo la­bai įdo­mu su­grįž­ti – čia iš­gy­ven­tas vie­ny­bės, su­si­tel­ki­mo, tvir­ty­bės jaus­mas."

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Me­no ir mu­zi­kos skai­tyk­lo­je iki rug­sė­jo 1 die­nos ga­li­ma ap­žiū­rė­ti pa­ro­dą "Bal­ti­jos ke­lias fo­tog­ra­fi­jo­se, vaiz­do įra­šuo­se, mu­zi­ko­je". R. Ba­ris­tai­tė įam­žin­tų aki­mir­kų iš Bal­ti­jos ke­lio ne­tu­ri, bet ir šian­dien dai­na "Bun­da jau Bal­ti­ja", Bal­ti­jos ke­lio vaiz­dai te­be­ke­lia jau­di­nan­tį grau­du­lį.

"Aš ir da­bar kal­bė­da­ma jau­di­nuo­si. Bet tas jau­du­lys tei­gia­mas. Bal­ti­jos ke­lias bu­vo švie­su­lys, su­pe­ri­dė­ja, ver­ta No­be­lio tai­kos pre­mi­jos."

Nuo Bal­ti­jos ke­lio iki Ko­vo 11-osios bu­vo li­kęs kiek dau­giau nei pus­me­tis – įvy­kiai klos­tė­si la­bai grei­tai.

"Bal­ti­jos ke­lias tę­sė­si ir tę­sia­si – mes ke­liau­ja­me to­liau. Da­bar jau su ki­to­mis ga­li­my­bė­mis, in­ten­ci­jo­mis, tik ne­rei­kia pa­mirš­ti mū­sų ke­lio pra­džios. Ir bran­gin­ti nuei­tą at­stu­mą", – sa­ko R. Ba­ris­tai­tė.

Pri­žiū­ri pa­mink­lą

Ties Pum­pė­nais Bal­ti­jos ke­lią žy­mi Gin­tau­to Lu­ko­šai­čio su­kur­tas ąžuo­li­nis kop­lyts­tul­pis ir Ge­di­mi­no Py­ra­go iš­kal­tas pa­mink­li­nis ak­muo. Ak­me­ny­je ma­ty­ti su­si­lie­ję na­cių ir so­vie­tų sim­bo­liai: svas­ti­ka bei kū­jis su pjau­tu­vu, 1939 me­tų da­ta ir už­ra­šas "Ta­po­me dvie­jų plėš­rū­nų san­dė­rio au­ka!"

Dar vie­nas pa­mink­li­nis G. Py­ra­go iš­kal­tas ak­muo sto­vi ki­to­je ke­lio pu­sė­je, ju­dant Pa­ne­vė­žio kryp­ti­mi, Se­rei­ko­nių kai­me.

Prie kop­lyts­tul­pio ties Pum­pė­nais iš­dė­lio­ti ak­me­nu­kai, žy­di gė­lės. Ne­to­lie­se, so­dy­bos dar­že, dar­buo­ja­si du žmo­nės.

– Gal ži­no­te, kad pri­žiū­ri gė­ly­nus prie kop­lyts­tul­pio?

– Mes.

– Ar se­niai?

– Nuo pat pra­džios...

Su­si­pa­žįs­ta­me – Ire­na ir Ma­ri­jo­nas Rau­do­niai. Kuk­li­na­si, kad nie­ko ypa­tin­go ne­da­rą – Lie­tu­vo­je daug ge­rų žmo­nių da­ran­čių ge­rus dar­bus.

Pum­pė­nuo­se Rau­do­niai – sen­bu­viai, čia gy­ve­no ir kai vy­ko Bal­ti­jos ke­lias.

"Bu­vo la­bai daug žmo­nių, mes čia, prie sa­vo na­mų ir sto­vė­jo­me. Šiur­pu­liu­kai ėjo! Dar jau­ni bu­vo­me, tu­rė­jo­me po 40 me­tų, ge­rai su­pra­to­me, kas vyks­ta", – pri­si­me­na I. Rau­do­nie­nė.

"Dvi, trys ei­lės žmo­nių sto­vė­jo, – pa­pil­do vy­ras. – Pag­rin­di­niai bu­vo šiau­lie­čiai, bet vi­si atė­jo ir iš mies­te­lio, iš apy­lin­kių – Pu­ša­lo­to ir ki­tur."

I. Rau­do­nie­nė kas­met prie pa­mink­lo so­di­na, lais­to, trę­šia gė­les.

"Pa­siau­ko­jau tvar­ky­ti – man at­si­pa­lai­da­vi­mas. Tik šie­met la­bai var­gin­gos ma­no gė­lės. Ma­tyt, nuo ma­ši­nų, toks srau­tas, bai­su. Per­ku gė­les, man ma­lo­nu­mas, žmo­nės at­va­žiuo­ja, su­sto­ja, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ja. Kraš­tie­čiai pa­so­di­no šimt­me­čiui ąžuo­liu­ką – toks ne­di­de­lis, ir­gi pri­žiū­riu, kad tik pri­gy­tų."

Ei­na­me kar­tu prie kop­lyts­tul­pio.

"Dar pil­nai ne­pa­puoš­tas, dar puo­šiu pa­sku­ti­nę die­ną, dar vai­ni­ką pin­si­me! At­va­žiuo­ki­te, bus pro­gra­ma, pa­si­tik­si­me bė­gi­kus. Bus la­bai di­de­lė šven­tė. Ir da­bar no­ri­me pa­žiū­rė­ti, ar sueis tiek žmo­nių, kiek bu­vo", – sa­ko I. Rau­do­nie­nė.

Ir po aki­mir­kos pri­du­ria: "Sueis, pri­va­žiuos! Ti­ki­mės, lau­kia­me ir ruo­šia­mės!"

Pa­mink­lų is­to­ri­ja

Są­jū­džio Šiau­liuo­se pir­mei­vė, kny­gos "Iš­si­va­da­vi­mas. Są­jū­dis Šiau­lių kraš­te 1988–1990 me­tais" su­da­ry­to­ja Ire­na Va­si­naus­kai­tė pui­kiai pri­si­me­na, kaip bu­vo sta­to­mi šiau­lie­čių pa­mink­lai Bal­ti­jos ke­lio ruo­že.

"Są­jū­džio ta­ry­bos po­sė­džiai vy­ko kiek­vie­ną sa­vai­tę, bu­vo su­da­ry­ta ko­mi­si­ja sce­na­ri­jui, pa­siū­ly­mams pa­ruoš­ti. Or­ga­ni­za­ci­nė­je ko­mi­si­jo­je bu­vo Pra­nas Piau­lo­kas, Juo­zas Sa­ba­liaus­kas, Po­vi­las Ani­ki­nas, Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas, Vy­tau­tas Grei­čiū­nas, aš ir Jo­nas Kel­du­šis – tuo me­tu Są­jū­džio pir­mi­nin­kas. Są­jū­džio ta­ry­ba nu­spren­dė, kad tin­ka­miau­sias pa­mink­lams bus ak­muo. Są­jū­dis tu­rė­jo sa­vo ak­men­ta­šį, skulp­to­rių Ge­di­mi­ną Py­ra­gą", – sa­ko I. Va­si­naus­kai­tė.

Taip li­kus maž­daug sa­vai­tei iki Bal­ti­jos ke­lio pa­ke­lė­se at­si­ra­do du iš­kal­ti ak­me­nys: ten, kur tu­rė­jo sto­vė­ti šiau­lie­čiai.

Pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis prieš Bal­ti­jos ke­lią, pri­si­me­na I. Va­si­naus­kai­tė, į Są­jū­džio būs­ti­nę at­bė­go a.a. Ire­na Lu­ko­šai­tie­nė ir pa­sa­kė, jog sū­nus bai­gė "čiur­lion­kę", o jo dip­lo­mi­nis dar­bas – ąžuo­li­nis rū­pin­to­jė­lis. Gal rei­kė­tų Bal­ti­jos ke­liui?

"Ta­ry­bos ne­bu­vo, sa­va­ran­kiš­kai nu­spren­dė­me, kad rei­kia Lie­tu­vai rū­pin­to­jė­lio, gal ir mū­sų ak­me­nis pri­žiū­rės? Da­bar džiau­gia­mės – ir Pum­pė­nai mū­sų rū­pin­to­jė­lį my­li", – sa­ko I. Va­si­naus­kai­tė.

Rū­pin­to­jė­lis ke­ly­je sto­vė­jo dvi­de­šimt me­tų. Pas­ku­ti­nė kop­lyts­tul­piui bu­vo 2009 me­tais praū­žu­si aud­ra.

"Kai su Al­giu Ku­li­kaus­ku nu­va­žia­vo­me, jo ne­be­ra­do­me, puo­lė­me į pa­ni­ką, gal­vo­jo­me, kur mū­sų rū­pin­to­jė­lis?! Vie­ti­niai nu­ro­dė, kad tu­rė­tų bū­ti "pas Kir­ki­lą dar­ži­nėj". Mums taip su Al­giu pa­ti­ko ta pa­var­dė!" – juo­kia­si I. Va­si­naus­kai­tė.

"Par­si­ne­šiau, gu­lė­jo, gu­lė­jo dar­ži­nėj ir pa­skui su­de­gi­nau", – pa­sva­lie­tiš­kai šiau­lie­čiams paaiš­ki­no vie­tos gy­ven­to­jas.

G. Lu­ko­šai­tis dėl au­to­ri­nio kū­ri­nio pre­ten­zi­jų ne­reiš­kė, su­ti­ko su­kur­ti nau­ją. 2009 me­tais pa­sta­ty­tas kop­lyts­tul­pis yra ma­sy­ves­nis už pirm­ta­ką.

Šiau­liai, sa­ko I. Va­si­naus­kai­tė, 1989 me­tų rugp­jū­čio 23-ią­ją bu­vo iš­skir­ti­nis mies­tas. Vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je šiau­lie­čiai Juo­do­jo kas­pi­no die­ną pa­ren­gė teat­ra­liš­ką pa­si­ro­dy­mą – bu­vo mi­ni­mos 50-osios Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­kto me­ti­nės.

Die­ną po Šiau­lius va­ži­nė­jo at­gi­ję kru­vi­nie­ji dik­ta­to­riai Hit­le­ris (Gin­ta­ras Čei­lut­ka) ir Sta­li­nas (An­ta­nas Ab­ro­ma­vi­čius).

"Sce­na­ri­jus bu­vo mū­sų bend­ras. Re­ži­sie­rė Re­gi­na Ste­po­na­vi­čiū­tė, dir­bo Vi­lius Pu­ro­nas, Pra­no Piau­lo­ko teks­tai. Tuo me­tu Są­jū­džio ta­ry­bo­je bu­vo daug šau­nių me­no žmo­nių, bu­vo leng­va dirb­ti. Lais­vės ly­ga or­ga­ni­za­vo pa­si­ro­dy­mą aikš­tė­je, kur te­bes­to­vė­jo ka­rei­vis. Bu­vo iš­kel­tos oku­pa­ci­nės vė­lia­vos, sto­vė­jo areš­tuo­ta su­rai­šio­ta lie­tu­vai­tė. Bu­vo ren­ka­mi so­vie­ti­nės ar­mi­jos ka­ri­niai bi­lie­tai", – pri­si­me­na I. Va­si­naus­kai­tė.

Di­džiau­sia at­rak­ci­ja bu­vo, kai Hit­le­ris ir Sta­li­nas at­va­žia­vo į so­vie­ti­nį ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą. Tuo­me­ti­nis ko­mi­sa­ras priė­mė Sta­li­ną su Hit­le­riu pa­si­šne­kė­ti! Mi­nia se­kė iš pa­skos. Kol jie kal­bė­jo­si, bu­vo nu­suk­ta ir pa­vog­ta ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to len­tu­tė: ko­mi­sa­ras bu­vo "už­da­ry­tas".

Veiks­mas tę­sė­si prie Pri­si­kė­li­mo aikš­tės (tuo­met Kap­su­ko-Le­ni­no gat­vių san­kry­ža), ten sto­vė­jo ma­sy­vus sta­las. P. Piau­lo­kas skai­tė slap­tuo­sius pro­to­ko­lus, in­for­ma­ci­ją apie suim­tus, iš­trem­tus žmo­nes, ei­les. Bu­vo su­dė­ti trys kars­tai, sim­bo­li­zuo­jan­tys tris Bal­ti­jos vals­ty­bes, su­kry­žiuo­tos oku­pa­ci­nės So­vie­tų są­jun­gos ir na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos vė­lia­vos.

Po ren­gi­nio Hit­le­rio ir Sta­li­no eki­pa­žas iš­vy­ko į Bal­ti­jos ke­lią.

Vai­kys­tės is­to­ri­ja

Šiau­lie­čių Vait­kai­čių šei­mos ar­chy­ve sau­go­mos ne tik Bal­ti­jos ke­lio, bet ir Juo­do­jo kas­pi­no die­nos mi­nė­ji­mo su Sta­li­nu ir Hit­le­riu Šiau­liuo­se skaid­rės.

Rugp­jū­čio 23 die­nos įvy­kius už­fik­sa­vo Al­vy­das An­ta­nas Vait­kai­tis.

Duk­rai Si­gi­tai Vait­kai­ty­tei bu­vo pen­ke­ri. Nuot­rau­ko­je ma­ža mer­gai­tė, įsi­ki­bu­si į ma­mos ran­ką. Ma­ma lai­ko ra­di­jo im­tu­vą.

Da­bar Si­gi­ta – Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Kraš­to­ty­ros sky­riaus dar­buo­to­ja, is­to­ri­kė.

"Į Bal­ti­jos ke­lią va­žia­vo­me vi­sa šei­ma – tė­vai, dvi mo­čiu­tės, se­sė ir aš. Še­šie­se til­po­me į ži­gu­liu­ką. Ma­no pri­si­mi­ni­mai tik frag­men­tiš­ki. At­si­me­nu, kad ke­lias bu­vo toks sau­sa­kim­šas, jog ryš­kias­pal­viai au­to­mo­bi­liai pa­bi­ro po ko­lū­kio gel­to­nus ra­žie­nų lau­kus ir vi­si va­žia­vo tiks­lo link. Skrai­dė daug sraig­tas­par­nių ir lėk­tu­vų. Ma­my­tė ra­gi­no mo­juo­ti, ža­dė­jo, kad ro­dys ma­ne per te­le­vi­zo­rių!"

Iš­va­žiuo­da­mi tė­vai, svars­to S. Vait­kai­ty­tė, ko ge­ro, ne­si­ti­kė­jo, kad su­si­rinks tiek daug žmo­nių.

"Ma­ma net paė­mė ma­no kas­pi­nus, jei­gu ne­pa­vyk­tų su­si­kib­ti ran­ko­mis. Bet jų ne­pri­rei­kė – sto­vė­jo­me gal tri­mis ei­lė­mis."

Gi­mi­mo die­na

Šiau­lie­tė Zi­ta Bi­le­vi­čie­nė prieš 30 me­tų šven­tė įsi­min­ti­niau­sią gy­ve­ni­mo gim­ta­die­nį: 34-ąją su­kak­tį su­ti­ko Bal­ti­jos ke­ly­je.

"Bal­ti­jos ke­liui ruo­šė­mės jau prieš ke­lias die­nas, klau­sė­mės ra­di­jo – vi­si va­žiuo­ja! O į gim­ta­die­nį tu­ri su­si­rink­ti gi­mi­nės, ar­ti­mie­ji, drau­gai. Vi­siems per­skam­bi­nau: nu­ke­liu gim­ta­die­nį, va­žiuo­ja­me į Bal­ti­jos ke­lią!" – pri­si­me­na šiau­lie­tė.

Apie 15 va­lan­dą iš Šiau­lių iš­va­žia­vo ži­gu­liu­ku. Mies­tas bu­vo ap­tuš­tė­jęs. Gal­vo­jo, pa­va­žiuos už Šiau­lių Pak­ruo­jo kryp­ti­mi ir ras, kur at­si­sto­ti.

"Kur­gi, nie­kur ne­ran­da­me, vi­sur žmo­nės bu­riuo­ja­si! Mes va­žiuo­ja­me de­ši­ne pu­se, kai­rią­ja ir­gi va­žiuo­ja, ne­žiū­rė­da­mi dvi­gu­bų li­ni­jų, ir dar per nu­pjau­tų ja­vų lau­kus pa­si­šo­ki­nė­da­mos ma­ši­nos va­žiuo­ja! Žmo­nės bu­vo be ga­lo ge­ra­no­riš­ki, jei­gu ra­žie­nų lau­ke – koks grio­vys, ma­ši­nos ke­ly­je su­sto­da­vo ir leis­da­vo įva­žiuo­ti. Įvei­kę kliū­tį, au­to­mo­bi­liai vėl nu­suk­da­vo į tuos lau­kus! Ir į kai­rę, ir į de­ši­nę žiū­riu: per lau­kus dar vie­nas ki­tą ir ap­len­ki­nė­ja! Kai kur net dvi ei­lės per tas ra­žie­nas bu­vo!"

Kaž­ku­riuo me­tu, pri­si­me­na Z. Bi­le­vi­čie­nė, prieš eis­mą ke­ly­je at­si­ra­do mė­ly­nas trak­to­rius "Be­la­rus". Jo vai­ruo­to­jas va­žia­vo taip lė­tai!

"Vi­sos ma­ši­nos jam pyp­si, ro­do, rė­kia, suk trak­to­rių, ne ta kryp­ti­mi va­žiuo­ji! Trak­to­ris­tas pa­si­me­tęs, ne­ži­no ką da­ry­ti, pri­va­žia­vo kaž­ko­kį ke­liu­ką, įsi­su­ko. Žmo­gui aki­vaiz­du pa­si­da­rė, kad vi­si va­žiuo­ja vie­na kryp­ti­mi."

Lai­kas se­ko, ma­ši­nos ra­di­jas pra­dė­jo pra­ne­ši­nė­ti, kad li­ko ke­lios mi­nu­tės: kai už­gros him­nas, žmo­nės tu­ri bū­ti su­si­ki­bę ran­ko­mis.

"Sto­jo­me bet kur. Žmo­nės vai­kus su­sta­tė į prie­kį, prieš sa­ve, o mums, suau­gu­siems, lei­do su­si­kib­ti ran­ko­mis. Kaž­kas tu­rė­jo ra­di­ją VEF. Pra­ne­šė sto­vė­ti su­si­ki­bus, skris lėk­tu­vas. Il­gai sto­vė­jo­me, bet lėk­tu­vo ne­ma­tė­me. Gro­jo mu­zi­ka", – įstri­gu­sias aki­mir­kas pri­si­me­na Z. Bi­le­vi­čie­nė.

Tai bu­vo ne­pa­kar­to­ja­mas gim­ta­die­nis.

Rugp­jū­čio 23 die­ną gi­mu­siai Z. Bi­le­vi­čie­nei Juo­do­jo kas­pi­no die­na tie­sio­giai sie­ja­si su skau­džia šei­mos is­to­ri­ja. Jos pri­vers­ti­nė gim­ti­nė – Ir­kuts­ko sri­tis, Tai­še­to ra­jo­nas, Kvi­to­ko kai­mas. 1948 me­tų ge­gu­žę bu­vo iš­trem­ti se­ne­liai su vai­kais. Po me­tų plau­čių už­de­gi­mu mi­rė Z. Bi­le­vi­čie­nės ma­mos se­su­tė. Z. Bi­le­vi­čie­nės tė­vai šei­mą su­kū­rė Kvi­to­ko ka­pi­nių "baž­ny­čio­je" – prie pa­puoš­tos pu­šies, čia bu­vo pa­krikš­ty­ta Zi­ta.

Į Lie­tu­vą šei­ma grį­žo 1958 me­tais.

"Bal­ti­jos ke­lias tu­ri grau­džią pu­sę. Bū­da­vo, ke­liu vė­lia­vą su juo­du kas­pi­nu, ir vėl kas­pi­ną nui­mu. Ga­liau­siai nu­ta­riau: ne­rei­kia juo­do kas­pi­no per gim­ta­die­nį."

Šian­dien gim­ta­die­nį su­kak­tu­vi­nin­kė šven­čia ato­sto­gau­da­ma Pa­lan­go­je.

"Šian­dien šven­tė, lais­vė! Ir gy­ven­ki­me, žmo­nės, lais­vė­je, tik ne­duok Die­ve, ka­ro ir ne­lai­mių – vis­kas bus ge­rai!"