Baltijos kelyje – žmonių istorijos

Al­vy­do An­ta­no VAIT­KAI­ČIO nuo­tr.
Si­gi­tai Vait­kai­ty­tei Bal­ti­jos ke­ly­je bu­vo pen­ke­ri, ją su šei­mos na­riais įam­ži­no tė­tis.
BALTIJOS KELIUI - 30

"Šian­dien šven­tė, lais­vė! Ir gy­ven­ki­me, žmo­nės, lais­vė­je, tik ne­duok Die­ve, ka­ro ir ne­lai­mių – vis­kas bus ge­rai!" – sa­ko šiau­lie­tė Zi­ta Bi­le­vi­čie­nė, prieš 30 me­tų at­šven­tu­si ne­pa­mirš­ta­mą gim­ta­die­nį – Bal­ti­jos ke­ly­je. Ro­ma Ba­ris­tai­tė į Pum­pė­nus, kur sto­vė­jo gy­vo­je gran­di­nė­je, su­grį­žo po 30 me­tų. Čia Ire­na ir Ma­ri­jo­nas Rau­do­niai iki šiol sa­va­no­riš­kai pri­žiū­ri šiau­lie­čių pa­sta­ty­tus Bal­ti­jos ke­lio at­min­ties ženk­lus. Bal­ti­jos ke­lias jiems yra ir as­me­ni­nė is­to­ri­ja.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Šiau­lie­tė Ro­ma Ba­ris­tai­tė į Bal­ti­jos ke­lio vie­tą ties Pum­pė­nais grį­žo po 30 me­tų.

 

Sug­rį­ži­mas į Pum­pė­nus

Šį va­ka­rą Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no, Ak­me­nės, Jo­niš­kio, Kel­mės, Pak­ruo­jo, Rad­vi­liš­kio ra­jo­nų gy­ven­to­jai ga­lės grįž­ti į ke­lią A10 Pa­ne­vė­žys-Sa­lo­čiai, kur su­si­ki­bę Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­jo prieš 30 me­tų – vyks šven­ti­niai ren­gi­niai.

Šiau­lie­čiai nuo Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės au­to­bu­sais vyks į Pum­pė­nus (Pas­va­lio r.), kur bus su­tik­ti "Bal­ti­jos ke­lio" bė­gi­kai, kon­cer­tuos Kal­no kai­mo ir Šiau­lių ra­jo­no me­no ko­lek­ty­vai.

Kaip at­ro­do šis Bal­ti­jos ke­lio ruo­žas po 30 me­tų?

Į Pum­pė­nus va­žiuo­ja­me kar­tu su is­to­ri­ke, Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Kraš­to­ty­ros, se­nų­jų spau­di­nių ir skait­me­ni­ni­mo sky­riaus ve­dė­ja Ro­ma Ba­ris­tai­te.

Ke­lio­nei ren­ka­mės tą pa­tį ke­lią, ku­riuo ži­gu­liu­ku prieš tris­de­šimt me­tų R. Ba­ris­tai­tė va­žia­vo su se­sers šei­ma ir ma­ma: pro Klo­vai­nius, Pu­ša­lo­tą. Ke­lio ruo­žai te­bė­ra neas­fal­tuo­ti – to­kie pat, kaip ir 1989-ai­siais.

R. Ba­ris­tai­tė pri­si­me­na: tą­kart ne­rei­kė­jo nei že­mė­la­pio, nei klaus­ti, kur va­žiuo­ti, nes į Bal­ti­jos ke­lią ju­dė­jo vi­sa ko­lo­na.

"Jau ke­ly­je pra­si­dė­jo Bal­ti­jos ke­lio gran­di­nė, ku­ri vė­liau vir­to ran­kų su­si­jun­gi­mu. Tai bu­vo emo­ciš­kai ne­pa­kar­to­ja­mas, švie­sus, skaid­rus, ty­ras ti­kė­ji­mo jaus­mas."

R. Ba­ris­tai­tei 1989 me­tais bu­vo 25-eri. Dir­bo Nai­sių pa­grin­di­nės mo­kyk­los is­to­ri­jos mo­ky­to­ja. Bu­vo va­sa­ros ato­sto­gos.

"Išanks­ti­nio pla­no vyk­ti į Bal­ti­jos ke­lią ne­tu­rė­jo­me, bu­vo la­biau spon­ta­niš­kas spren­di­mas: mes tu­ri­me ten va­žiuo­ti! Se­suo su vy­ru pa­siė­mė tre­jų me­tu­kų duk­ry­tę, pa­ke­liui bu­vo jų ant­ras vai­kas – sū­nus gi­mė sau­sį. Vi­siš­kai ne­mąs­tė­me apie ga­li­mą pa­vo­jų, ag­re­si­ją, ką vė­liau pa­ro­dė Sau­sio 13-osios įvy­kiai. Gal bu­vo­me nai­vūs, bet lais­vės troš­ku­lys bu­vo la­bai svar­bus", – pri­si­me­na R. Ba­ris­tai­tė.

Įsu­ka­me į Pas­va­lio-Pa­ne­vė­žio ke­lią, eis­mas in­ten­sy­vus, ne­nut­rūks­ta­mai le­kia vil­ki­kai. Poil­sio sa­le­lė­je sto­vin­tis dvi­kal­bis (lie­tu­vių-ang­lų kal­bo­mis) sten­das liu­di­ja: "Jūs esa­te Bal­ti­jos ke­lio vie­to­je".

Pas­va­lio ruo­žą pa­ke­lė­se ženk­li­na ir Šiau­lių ap­skri­ties žmo­nių pa­sta­ty­ti kry­žiai, pa­mink­li­niai ak­me­nys.

Aš ir da­bar kal­bė­da­ma jau­di­nuo­si. Bet tas jau­du­lys tei­gia­mas. Bal­ti­jos ke­lias bu­vo švie­su­lys, su­pe­ri­dė­ja, ver­ta No­be­lio tai­kos pre­mi­jos.

Bal­ti­jos ke­lio or­ga­ni­za­to­riai 1989 me­tais Šiau­liams bu­vo pri­sky­rę IV ke­lio ruo­žą "Pa­ne­vė­žys-Lat­vi­jos sie­na". Šiau­lie­čiai tu­rė­jo sto­vė­ti 335–341 Bal­ti­jos ke­lio ki­lo­met­re (at­sa­kin­gas A. Jo­cas), 341–344 ki­lo­met­rai bu­vo nu­ma­ty­ti Tel­šiams, už jų (344–348 km) – vėl Šiau­liams (at­sa­kin­gi S. Ka­šaus­kas, K. Sa­ja).

R. Ba­ris­tai­tė šyp­so­si: šian­dien sun­ku pri­si­min­ti tiks­lią vie­tą, kur sto­vė­jo jų šei­ma. At­min­ty­je iš­ky­la nuo­tru­pos: kaž­kur rei­kė­jo pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį, pa­skui ke­liau­ti pie­vo­mis, ra­žie­no­mis ten, kur bu­vo pri­skir­ta – į ruo­žą ties Pum­pė­nais.

"Aš tur­būt tą jaus­mą iki šiol ne­šio­juo­si sa­vy­je. Nuos­ta­bi, ne­pa­kar­to­ja­ma idė­ja už­krė­tė vi­sus. Bu­vo ge­ras oras, sau­lė­ta, šil­ta pa­va­ka­rė", – pri­si­me­na šiau­lie­tė.

Di­džiau­sią įspū­dį R. Ba­ris­tai­tei pa­li­ko tai, kad Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­jo vi­sos kar­tos. Bu­vo la­bai daug vai­kų – jau­nos, gra­žios, nau­jos Lie­tu­vos sim­bo­lis.

Prieš 30 me­tų žmo­nės Bal­ti­jos ke­ly­je žiū­rė­jo su vil­ti­mi į atei­tį. O ką šian­dien ma­to­me, at­si­gręž­da­mi į praei­tį?

"Mes tur­būt net ir neį­si­vaiz­da­vo­me, ko dar no­rė­ti – no­rė­jo­me lais­vės. Lais­vės tu­ri­me la­bai daug, kar­tais ją rei­kia ir su­val­dy­ti. Da­bar net sun­ku su­vok­ti, kad bu­vo ki­taip: prie ge­ro greit pri­pran­ti, pra­de­di no­rė­ti dar dau­giau. Bet jei lai­ko ma­ši­na mus grą­žin­tų į praei­tį, ma­ny­čiau, bėg­tu­me neat­sig­ręž­da­mi ir kuo grei­čiau", – sa­ko R. Ba­ris­tai­tė.

Bal­ti­jos ke­lias šiau­lie­tei iš­li­ko kaip pir­ma­sis ne­prik­lau­so­my­bės kva­pas, jo įkvė­pė bū­tent čia – ties Pum­pė­nais.

"Sto­vė­jo­me ne tik mes, lie­tu­viai. Vi­sos trys ša­lys bu­vo­me su­si­ki­bu­sios ran­ko­mis. Vi­si no­rė­jo­me čia bū­ti, tur­būt tie, ku­rie pa­si­li­ko na­mie, tu­rė­jo rim­tų prie­žas­čių, ir vis tiek šir­di­mi bu­vo kar­tu. Šian­dien bu­vo la­bai įdo­mu su­grįž­ti – čia iš­gy­ven­tas vie­ny­bės, su­si­tel­ki­mo, tvir­ty­bės jaus­mas."

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Me­no ir mu­zi­kos skai­tyk­lo­je iki rug­sė­jo 1 die­nos ga­li­ma ap­žiū­rė­ti pa­ro­dą "Bal­ti­jos ke­lias fo­tog­ra­fi­jo­se, vaiz­do įra­šuo­se, mu­zi­ko­je". R. Ba­ris­tai­tė įam­žin­tų aki­mir­kų iš Bal­ti­jos ke­lio ne­tu­ri, bet ir šian­dien dai­na "Bun­da jau Bal­ti­ja", Bal­ti­jos ke­lio vaiz­dai te­be­ke­lia jau­di­nan­tį grau­du­lį.

"Aš ir da­bar kal­bė­da­ma jau­di­nuo­si. Bet tas jau­du­lys tei­gia­mas. Bal­ti­jos ke­lias bu­vo švie­su­lys, su­pe­ri­dė­ja, ver­ta No­be­lio tai­kos pre­mi­jos."

Nuo Bal­ti­jos ke­lio iki Ko­vo 11-osios bu­vo li­kęs kiek dau­giau nei pus­me­tis – įvy­kiai klos­tė­si la­bai grei­tai.

"Bal­ti­jos ke­lias tę­sė­si ir tę­sia­si – mes ke­liau­ja­me to­liau. Da­bar jau su ki­to­mis ga­li­my­bė­mis, in­ten­ci­jo­mis, tik ne­rei­kia pa­mirš­ti mū­sų ke­lio pra­džios. Ir bran­gin­ti nuei­tą at­stu­mą", – sa­ko R. Ba­ris­tai­tė.

 

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Pum­pė­nuo­se gy­ve­nan­tys Ire­na ir Ma­ri­jo­nas Rau­do­niai pri­žiū­ri ir puo­šia šiau­lie­čių pa­sta­ty­tus Bal­ti­jos ke­lio ženk­lus.
Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Se­rei­ko­nių kai­me (Pas­va­lio r.) šiau­lie­čių vie­tą Bal­ti­jos ke­ly­je žy­mi Ge­di­mi­no Py­ra­go kū­ri­nys.

 

Pri­žiū­ri pa­mink­lą

Ties Pum­pė­nais Bal­ti­jos ke­lią žy­mi Gin­tau­to Lu­ko­šai­čio su­kur­tas ąžuo­li­nis kop­lyts­tul­pis ir Ge­di­mi­no Py­ra­go iš­kal­tas pa­mink­li­nis ak­muo. Ak­me­ny­je ma­ty­ti su­si­lie­ję na­cių ir so­vie­tų sim­bo­liai: svas­ti­ka bei kū­jis su pjau­tu­vu, 1939 me­tų da­ta ir už­ra­šas "Ta­po­me dvie­jų plėš­rū­nų san­dė­rio au­ka!"

Dar vie­nas pa­mink­li­nis G. Py­ra­go iš­kal­tas ak­muo sto­vi ki­to­je ke­lio pu­sė­je, ju­dant Pa­ne­vė­žio kryp­ti­mi, Se­rei­ko­nių kai­me.

Prie kop­lyts­tul­pio ties Pum­pė­nais iš­dė­lio­ti ak­me­nu­kai, žy­di gė­lės. Ne­to­lie­se, so­dy­bos dar­že, dar­buo­ja­si du žmo­nės.

– Gal ži­no­te, kad pri­žiū­ri gė­ly­nus prie kop­lyts­tul­pio?

– Mes.

– Ar se­niai?

– Nuo pat pra­džios...

Su­si­pa­žįs­ta­me – Ire­na ir Ma­ri­jo­nas Rau­do­niai. Kuk­li­na­si, kad nie­ko ypa­tin­go ne­da­rą – Lie­tu­vo­je daug ge­rų žmo­nių da­ran­čių ge­rus dar­bus.

Pum­pė­nuo­se Rau­do­niai – sen­bu­viai, čia gy­ve­no ir kai vy­ko Bal­ti­jos ke­lias.

"Bu­vo la­bai daug žmo­nių, mes čia, prie sa­vo na­mų ir sto­vė­jo­me. Šiur­pu­liu­kai ėjo! Dar jau­ni bu­vo­me, tu­rė­jo­me po 40 me­tų, ge­rai su­pra­to­me, kas vyks­ta", – pri­si­me­na I. Rau­do­nie­nė.

"Dvi, trys ei­lės žmo­nių sto­vė­jo, – pa­pil­do vy­ras. – Pag­rin­di­niai bu­vo šiau­lie­čiai, bet vi­si atė­jo ir iš mies­te­lio, iš apy­lin­kių – Pu­ša­lo­to ir ki­tur."

I. Rau­do­nie­nė kas­met prie pa­mink­lo so­di­na, lais­to, trę­šia gė­les.

"Pa­siau­ko­jau tvar­ky­ti – man at­si­pa­lai­da­vi­mas. Tik šie­met la­bai var­gin­gos ma­no gė­lės. Ma­tyt, nuo ma­ši­nų, toks srau­tas, bai­su. Per­ku gė­les, man ma­lo­nu­mas, žmo­nės at­va­žiuo­ja, su­sto­ja, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ja. Kraš­tie­čiai pa­so­di­no šimt­me­čiui ąžuo­liu­ką – toks ne­di­de­lis, ir­gi pri­žiū­riu, kad tik pri­gy­tų."

Ei­na­me kar­tu prie kop­lyts­tul­pio.

"Dar pil­nai ne­pa­puoš­tas, dar puo­šiu pa­sku­ti­nę die­ną, dar vai­ni­ką pin­si­me! At­va­žiuo­ki­te, bus pro­gra­ma, pa­si­tik­si­me bė­gi­kus. Bus la­bai di­de­lė šven­tė. Ir da­bar no­ri­me pa­žiū­rė­ti, ar sueis tiek žmo­nių, kiek bu­vo", – sa­ko I. Rau­do­nie­nė.

Ir po aki­mir­kos pri­du­ria: "Sueis, pri­va­žiuos! Ti­ki­mės, lau­kia­me ir ruo­šia­mės!"

 

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Ties Pum­pė­nais (Pas­va­lio r.) sto­vi Gin­tau­to Lu­ko­šai­čio su­kur­tas kop­lyts­tul­pis ir Ge­di­mi­no Py­ra­go iš­kal­tas pa­mink­li­nis ak­muo.

 

Pa­mink­lų is­to­ri­ja

Są­jū­džio Šiau­liuo­se pir­mei­vė, kny­gos "Iš­si­va­da­vi­mas. Są­jū­dis Šiau­lių kraš­te 1988–1990 me­tais" su­da­ry­to­ja Ire­na Va­si­naus­kai­tė pui­kiai pri­si­me­na, kaip bu­vo sta­to­mi šiau­lie­čių pa­mink­lai Bal­ti­jos ke­lio ruo­že.

"Są­jū­džio ta­ry­bos po­sė­džiai vy­ko kiek­vie­ną sa­vai­tę, bu­vo su­da­ry­ta ko­mi­si­ja sce­na­ri­jui, pa­siū­ly­mams pa­ruoš­ti. Or­ga­ni­za­ci­nė­je ko­mi­si­jo­je bu­vo Pra­nas Piau­lo­kas, Juo­zas Sa­ba­liaus­kas, Po­vi­las Ani­ki­nas, Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas, Vy­tau­tas Grei­čiū­nas, aš ir Jo­nas Kel­du­šis – tuo me­tu Są­jū­džio pir­mi­nin­kas. Są­jū­džio ta­ry­ba nu­spren­dė, kad tin­ka­miau­sias pa­mink­lams bus ak­muo. Są­jū­dis tu­rė­jo sa­vo ak­men­ta­šį, skulp­to­rių Ge­di­mi­ną Py­ra­gą", – sa­ko I. Va­si­naus­kai­tė.

Taip li­kus maž­daug sa­vai­tei iki Bal­ti­jos ke­lio pa­ke­lė­se at­si­ra­do du iš­kal­ti ak­me­nys: ten, kur tu­rė­jo sto­vė­ti šiau­lie­čiai.

Pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis prieš Bal­ti­jos ke­lią, pri­si­me­na I. Va­si­naus­kai­tė, į Są­jū­džio būs­ti­nę at­bė­go a.a. Ire­na Lu­ko­šai­tie­nė ir pa­sa­kė, jog sū­nus bai­gė "čiur­lion­kę", o jo dip­lo­mi­nis dar­bas – ąžuo­li­nis rū­pin­to­jė­lis. Gal rei­kė­tų Bal­ti­jos ke­liui?

"Ta­ry­bos ne­bu­vo, sa­va­ran­kiš­kai nu­spren­dė­me, kad rei­kia Lie­tu­vai rū­pin­to­jė­lio, gal ir mū­sų ak­me­nis pri­žiū­rės? Da­bar džiau­gia­mės – ir Pum­pė­nai mū­sų rū­pin­to­jė­lį my­li", – sa­ko I. Va­si­naus­kai­tė.

Rū­pin­to­jė­lis ke­ly­je sto­vė­jo dvi­de­šimt me­tų. Pas­ku­ti­nė kop­lyts­tul­piui bu­vo 2009 me­tais praū­žu­si aud­ra.

"Kai su Al­giu Ku­li­kaus­ku nu­va­žia­vo­me, jo ne­be­ra­do­me, puo­lė­me į pa­ni­ką, gal­vo­jo­me, kur mū­sų rū­pin­to­jė­lis?! Vie­ti­niai nu­ro­dė, kad tu­rė­tų bū­ti "pas Kir­ki­lą dar­ži­nėj". Mums taip su Al­giu pa­ti­ko ta pa­var­dė!" – juo­kia­si I. Va­si­naus­kai­tė.

"Par­si­ne­šiau, gu­lė­jo, gu­lė­jo dar­ži­nėj ir pa­skui su­de­gi­nau", – pa­sva­lie­tiš­kai šiau­lie­čiams paaiš­ki­no vie­tos gy­ven­to­jas.

G. Lu­ko­šai­tis dėl au­to­ri­nio kū­ri­nio pre­ten­zi­jų ne­reiš­kė, su­ti­ko su­kur­ti nau­ją. 2009 me­tais pa­sta­ty­tas kop­lyts­tul­pis yra ma­sy­ves­nis už pirm­ta­ką.

Šiau­liai, sa­ko I. Va­si­naus­kai­tė, 1989 me­tų rugp­jū­čio 23-ią­ją bu­vo iš­skir­ti­nis mies­tas. Vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je šiau­lie­čiai Juo­do­jo kas­pi­no die­ną pa­ren­gė teat­ra­liš­ką pa­si­ro­dy­mą – bu­vo mi­ni­mos 50-osios Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­kto me­ti­nės.

Die­ną po Šiau­lius va­ži­nė­jo at­gi­ję kru­vi­nie­ji dik­ta­to­riai Hit­le­ris (Gin­ta­ras Čei­lut­ka) ir Sta­li­nas (An­ta­nas Ab­ro­ma­vi­čius).

"Sce­na­ri­jus bu­vo mū­sų bend­ras. Re­ži­sie­rė Re­gi­na Ste­po­na­vi­čiū­tė, dir­bo Vi­lius Pu­ro­nas, Pra­no Piau­lo­ko teks­tai. Tuo me­tu Są­jū­džio ta­ry­bo­je bu­vo daug šau­nių me­no žmo­nių, bu­vo leng­va dirb­ti. Lais­vės ly­ga or­ga­ni­za­vo pa­si­ro­dy­mą aikš­tė­je, kur te­bes­to­vė­jo ka­rei­vis. Bu­vo iš­kel­tos oku­pa­ci­nės vė­lia­vos, sto­vė­jo areš­tuo­ta su­rai­šio­ta lie­tu­vai­tė. Bu­vo ren­ka­mi so­vie­ti­nės ar­mi­jos ka­ri­niai bi­lie­tai", – pri­si­me­na I. Va­si­naus­kai­tė.

Di­džiau­sia at­rak­ci­ja bu­vo, kai Hit­le­ris ir Sta­li­nas at­va­žia­vo į so­vie­ti­nį ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą. Tuo­me­ti­nis ko­mi­sa­ras priė­mė Sta­li­ną su Hit­le­riu pa­si­šne­kė­ti! Mi­nia se­kė iš pa­skos. Kol jie kal­bė­jo­si, bu­vo nu­suk­ta ir pa­vog­ta ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to len­tu­tė: ko­mi­sa­ras bu­vo "už­da­ry­tas".

Veiks­mas tę­sė­si prie Pri­si­kė­li­mo aikš­tės (tuo­met Kap­su­ko-Le­ni­no gat­vių san­kry­ža), ten sto­vė­jo ma­sy­vus sta­las. P. Piau­lo­kas skai­tė slap­tuo­sius pro­to­ko­lus, in­for­ma­ci­ją apie suim­tus, iš­trem­tus žmo­nes, ei­les. Bu­vo su­dė­ti trys kars­tai, sim­bo­li­zuo­jan­tys tris Bal­ti­jos vals­ty­bes, su­kry­žiuo­tos oku­pa­ci­nės So­vie­tų są­jun­gos ir na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos vė­lia­vos.

Po ren­gi­nio Hit­le­rio ir Sta­li­no eki­pa­žas iš­vy­ko į Bal­ti­jos ke­lią.

Vai­kys­tės is­to­ri­ja

Šiau­lie­čių Vait­kai­čių šei­mos ar­chy­ve sau­go­mos ne tik Bal­ti­jos ke­lio, bet ir Juo­do­jo kas­pi­no die­nos mi­nė­ji­mo su Sta­li­nu ir Hit­le­riu Šiau­liuo­se skaid­rės.

Rugp­jū­čio 23 die­nos įvy­kius už­fik­sa­vo Al­vy­das An­ta­nas Vait­kai­tis.

Duk­rai Si­gi­tai Vait­kai­ty­tei bu­vo pen­ke­ri. Nuot­rau­ko­je ma­ža mer­gai­tė, įsi­ki­bu­si į ma­mos ran­ką. Ma­ma lai­ko ra­di­jo im­tu­vą.

Da­bar Si­gi­ta – Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Kraš­to­ty­ros sky­riaus dar­buo­to­ja, is­to­ri­kė.

"Į Bal­ti­jos ke­lią va­žia­vo­me vi­sa šei­ma – tė­vai, dvi mo­čiu­tės, se­sė ir aš. Še­šie­se til­po­me į ži­gu­liu­ką. Ma­no pri­si­mi­ni­mai tik frag­men­tiš­ki. At­si­me­nu, kad ke­lias bu­vo toks sau­sa­kim­šas, jog ryš­kias­pal­viai au­to­mo­bi­liai pa­bi­ro po ko­lū­kio gel­to­nus ra­žie­nų lau­kus ir vi­si va­žia­vo tiks­lo link. Skrai­dė daug sraig­tas­par­nių ir lėk­tu­vų. Ma­my­tė ra­gi­no mo­juo­ti, ža­dė­jo, kad ro­dys ma­ne per te­le­vi­zo­rių!"

Iš­va­žiuo­da­mi tė­vai, svars­to S. Vait­kai­ty­tė, ko ge­ro, ne­si­ti­kė­jo, kad su­si­rinks tiek daug žmo­nių.

"Ma­ma net paė­mė ma­no kas­pi­nus, jei­gu ne­pa­vyk­tų su­si­kib­ti ran­ko­mis. Bet jų ne­pri­rei­kė – sto­vė­jo­me gal tri­mis ei­lė­mis."

Gi­mi­mo die­na

Šiau­lie­tė Zi­ta Bi­le­vi­čie­nė prieš 30 me­tų šven­tė įsi­min­ti­niau­sią gy­ve­ni­mo gim­ta­die­nį: 34-ąją su­kak­tį su­ti­ko Bal­ti­jos ke­ly­je.

"Bal­ti­jos ke­liui ruo­šė­mės jau prieš ke­lias die­nas, klau­sė­mės ra­di­jo – vi­si va­žiuo­ja! O į gim­ta­die­nį tu­ri su­si­rink­ti gi­mi­nės, ar­ti­mie­ji, drau­gai. Vi­siems per­skam­bi­nau: nu­ke­liu gim­ta­die­nį, va­žiuo­ja­me į Bal­ti­jos ke­lią!" – pri­si­me­na šiau­lie­tė.

Apie 15 va­lan­dą iš Šiau­lių iš­va­žia­vo ži­gu­liu­ku. Mies­tas bu­vo ap­tuš­tė­jęs. Gal­vo­jo, pa­va­žiuos už Šiau­lių Pak­ruo­jo kryp­ti­mi ir ras, kur at­si­sto­ti.

"Kur­gi, nie­kur ne­ran­da­me, vi­sur žmo­nės bu­riuo­ja­si! Mes va­žiuo­ja­me de­ši­ne pu­se, kai­rią­ja ir­gi va­žiuo­ja, ne­žiū­rė­da­mi dvi­gu­bų li­ni­jų, ir dar per nu­pjau­tų ja­vų lau­kus pa­si­šo­ki­nė­da­mos ma­ši­nos va­žiuo­ja! Žmo­nės bu­vo be ga­lo ge­ra­no­riš­ki, jei­gu ra­žie­nų lau­ke – koks grio­vys, ma­ši­nos ke­ly­je su­sto­da­vo ir leis­da­vo įva­žiuo­ti. Įvei­kę kliū­tį, au­to­mo­bi­liai vėl nu­suk­da­vo į tuos lau­kus! Ir į kai­rę, ir į de­ši­nę žiū­riu: per lau­kus dar vie­nas ki­tą ir ap­len­ki­nė­ja! Kai kur net dvi ei­lės per tas ra­žie­nas bu­vo!"

Kaž­ku­riuo me­tu, pri­si­me­na Z. Bi­le­vi­čie­nė, prieš eis­mą ke­ly­je at­si­ra­do mė­ly­nas trak­to­rius "Be­la­rus". Jo vai­ruo­to­jas va­žia­vo taip lė­tai!

"Vi­sos ma­ši­nos jam pyp­si, ro­do, rė­kia, suk trak­to­rių, ne ta kryp­ti­mi va­žiuo­ji! Trak­to­ris­tas pa­si­me­tęs, ne­ži­no ką da­ry­ti, pri­va­žia­vo kaž­ko­kį ke­liu­ką, įsi­su­ko. Žmo­gui aki­vaiz­du pa­si­da­rė, kad vi­si va­žiuo­ja vie­na kryp­ti­mi."

Lai­kas se­ko, ma­ši­nos ra­di­jas pra­dė­jo pra­ne­ši­nė­ti, kad li­ko ke­lios mi­nu­tės: kai už­gros him­nas, žmo­nės tu­ri bū­ti su­si­ki­bę ran­ko­mis.

"Sto­jo­me bet kur. Žmo­nės vai­kus su­sta­tė į prie­kį, prieš sa­ve, o mums, suau­gu­siems, lei­do su­si­kib­ti ran­ko­mis. Kaž­kas tu­rė­jo ra­di­ją VEF. Pra­ne­šė sto­vė­ti su­si­ki­bus, skris lėk­tu­vas. Il­gai sto­vė­jo­me, bet lėk­tu­vo ne­ma­tė­me. Gro­jo mu­zi­ka", – įstri­gu­sias aki­mir­kas pri­si­me­na Z. Bi­le­vi­čie­nė.

Tai bu­vo ne­pa­kar­to­ja­mas gim­ta­die­nis.

Rugp­jū­čio 23 die­ną gi­mu­siai Z. Bi­le­vi­čie­nei Juo­do­jo kas­pi­no die­na tie­sio­giai sie­ja­si su skau­džia šei­mos is­to­ri­ja. Jos pri­vers­ti­nė gim­ti­nė – Ir­kuts­ko sri­tis, Tai­še­to ra­jo­nas, Kvi­to­ko kai­mas. 1948 me­tų ge­gu­žę bu­vo iš­trem­ti se­ne­liai su vai­kais. Po me­tų plau­čių už­de­gi­mu mi­rė Z. Bi­le­vi­čie­nės ma­mos se­su­tė. Z. Bi­le­vi­čie­nės tė­vai šei­mą su­kū­rė Kvi­to­ko ka­pi­nių "baž­ny­čio­je" – prie pa­puoš­tos pu­šies, čia bu­vo pa­krikš­ty­ta Zi­ta.

Į Lie­tu­vą šei­ma grį­žo 1958 me­tais.

"Bal­ti­jos ke­lias tu­ri grau­džią pu­sę. Bū­da­vo, ke­liu vė­lia­vą su juo­du kas­pi­nu, ir vėl kas­pi­ną nui­mu. Ga­liau­siai nu­ta­riau: ne­rei­kia juo­do kas­pi­no per gim­ta­die­nį."

Šian­dien gim­ta­die­nį su­kak­tu­vi­nin­kė šven­čia ato­sto­gau­da­ma Pa­lan­go­je.

"Šian­dien šven­tė, lais­vė! Ir gy­ven­ki­me, žmo­nės, lais­vė­je, tik ne­duok Die­ve, ka­ro ir ne­lai­mių – vis­kas bus ge­rai!"

Rimtauto GEDVILO nuotr.
Rimtauto GEDVILO nuotr.
Rimtauto GEDVILO nuotr.
Rimtauto GEDVILO nuotr.

Komentarai

Pastaba    Pen, 2019-08-23 / 11:16
Į Baltijos kelią vyko ne tik Baristaitė, bet didelė dalis bibliotekos kolektyvo. Bibliotekos archyve yra išlikusių nuotraukų, reikėjo žurnalistei plačiau pasidomėti
Svečias    Pen, 2019-08-23 / 11:57
Važiavo šimtai tūkstančių, ir visi turi savo istoriją bet juk visų čia nepapasakosi. Svarbiausia kad kelyje tikrai buvo žmonių grandinė, draugai, kaimynai, kolegos ir nepažįstami... ne ta diena piktintis
miestietis    Pen, 2019-08-23 / 12:25
Aš ne tiek didžiuojuosi savo didvyriška tauta tą- Baltijos kelio dieną, susineriant rankutėmis ir padainuojant, kiek jos stiprybe po to, kuomet buvo išmesti iš specialiai subankrotinto fabriko į gatvę bei neturint pakankamo stažo pensijai, dar didžiuojuosi jos drąsa, kuomet atėjus į banką, sakė- jūsų pinigučiai prapuolė su visam, galite skųstis, bet tai bergždžias reikalas, dar didžiuojuosi, kuomet banditėlis atėjo į savo šefuojamą kioskelį išgauti duoklės, žinant, kad jokia policija jo neapgins, ir taip toliau ir panašiai, ir taip kokius 20 metų .Sakiau ir sakysiu- Nepriklausomybės reikalu niekada neabejojau ir neabejosiu ir esu pats kažkiek ramybės dėl jos paaukojęs, bet kodėl ją gavę mes buvome ir dar dabartyje esame praradę žmogiškumą, tai štai kur klausimas. Nežiūrint visko- aš tikiu šviesia ateitimi, tik neapsibrėžkime dainomis ir rankučių susikabinimu.
gaila    Pen, 2019-08-23 / 13:29
Labai gaila, kad žmonės, tokiomis sunkiomis sąlygomis suorganizavę "Baltijos kelią", dabar giliai užmaršty...ir dar visokie pimpačkiukai tiesiog tyčiojasi iš jų.
miestietis    Pen, 2019-08-23 / 13:53
Tai, vot vot, apie tuos pimpačliukus ir aš turiu nuomonę. Atsimenat, kuomet rinkome atstovus į Atkuriamąjį Seimą? Taigi, išrinkome, atrodo tokius pačius, kaip visi- paprastus, nukleiptais batais, nemandriai kalbančius ir kiek nedrąsius, o kai praėjo kažkiek tai laiko, tai tie, tokie pat klumpakojai, jau paprašė didelių rentų ir dar po sklypą Vilniaus centre. Tai vot kas atsitinka, kai lietuviui nekaba Damoklo kardas virš višugalvio- jam nėra ribų asmeniniame įprasminime- susireikšminime.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.