Baltijos kelias: "Susijungėme ne tik rankomis, bet ir sielomis"

1989 me­tų rugp­jū­čio 23 die­ną R. Dai­li­dė ato­sto­ga­vo Juodk­ran­tė­je. Pa­sip­ra­šė juodk­ran­tiš­kių, kad į Bal­ti­jos ke­lią pa­siim­tų kar­tu.

Iš Juodk­ran­tės pa­ju­dė­jo la­bai anks­ti, nes te­ko ne tik kel­tis kel­tu, bet ir ke­liau­ti ko­ne per vi­są Lie­tu­vą, į pri­skir­tą punk­tą Lat­vi­jos pa­sie­ny­je, plen­te Pas­va­lys-Baus­kė.

"Lie­tu­vos ke­liai to­kio ma­ši­nų srau­to su plaz­dan­čio­mis tris­pal­vė­mis tik­riau­siai nie­ka­da ne­re­gė­jo. Šiau­liuo­se dėl trans­por­to kamš­čių te­ko lauk­ti apie tris va­lan­das. Ma­ši­nų srau­tas ju­dė­jo dviem, tri­mis ei­lė­mis, kelk­raš­čiais, kai kur net pie­vo­mis, lau­kais. Žmo­nės bu­vo la­bai kon­cent­ruo­tai pa­ky­lė­ti dva­siš­kai. Įsi­vaiz­duo­ja­te, toks ju­dė­ji­mas ir neį­vy­ko jo­kios ava­ri­jos! Vos spė­ję at­va­žiuo­ti gy­va gran­di­ne su­si­jun­gė­me ne tik ran­ko­mis, bet ir sie­lo­mis – iš­gy­ve­no­me žo­džiais ne­nu­sa­ko­mą eu­fo­ri­ją", – pri­si­me­na R. Dai­li­dė.

Bal­ti­jos ke­lias – sa­vo­tiš­kas re­fe­ren­du­mas. Ir pri­mi­ni­mas, kad nie­ka­da ne­si­trauk­si­me iš to ke­lio.

Po juo­do­jo kas­pi­no ty­los, su­si­kau­pi­mo, pri­si­me­na R. Dai­li­dė, pa­si­gir­do dai­nos, gies­mės. Iš ra­di­jo apa­ra­to su­skam­bo lat­vių kom­po­zi­to­riaus Bo­ri­so Rez­ni­ko tri­kal­bė dai­na "Bun­da jau Bal­ti­ja", ta­pu­si Bal­ti­jos ke­lio him­nu.

Žmo­nių su­si­tel­ki­mo vie­to­je at­si­ra­do li­ni­ne stal­tie­se deng­tas sta­las – Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­ję ku­ni­gai pra­dė­jo šv. mi­šių au­ką po at­vi­ru dan­gu­mi.

R. Dai­li­dės nuo­trau­ko­se li­ko įam­žin­tas ku­ni­gas Ar­vy­das Pet­ras Žy­gas (1958–2011), Ili­no­jaus uni­ver­si­te­to (JAV) ir Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, atei­ti­nin­ki­jos Lie­tu­vo­je at­kū­rė­jas, Šiau­liuo­se teik­tos Sta­sio Šal­kaus­kio pre­mi­jos lau­rea­tas (1993 me­tais).

Fo­to­me­ni­nin­kas džiau­gia­si, kad Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­jo la­bai daug jau­ni­mo, moks­lei­vių, tė­vai at­si­ve­žė vai­kus: "Ko­kia tė­vų iš­min­tis. Vai­kai ant pe­čių žvel­gė į ne­si­bai­gian­čią juos­tą – tar­si į Lie­tu­vos atei­tį. Da­bar jie prieš 30 me­tų iš­mok­tą pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­ką ga­li pa­sa­ko­ti sa­vo vai­kams."

R. Dai­li­dė at­si­ver­čia Bal­ti­jos ke­lio 10-me­čiui skir­tą al­bu­mą, ja­me pub­li­kuo­ja­mos dvie­jų šiau­lie­čių au­to­rių – R. Dai­li­dės ir Vla­do Mi­ka­laus­ko – nuo­trau­kos.

"Aš to­ta­li­nių sce­nų be­veik ne­fo­tog­ra­fa­vau. Man la­bai rū­pė­jo žmo­nių psi­cho­lo­gi­ja, jų bū­se­nos", – sa­ko fo­to­me­ni­nin­kas.

O ko­kia bu­vo pa­ties fo­tog­ra­fo bū­se­na?

"Kaž­kas fan­tas­tiš­ko! Bal­ti­jos ke­lias – fun­da­men­ta­li, iki šiol ne­re­gė­ta ma­ni­fes­ta­ci­ja, su­dre­bi­nu­si vi­są pa­sau­lį. Mi­li­jo­nų žmo­nių jau ne­be­bu­vo ga­li­ma pa­va­din­ti sau­je­le na­cio­na­lis­tų. Pa­ju­to­me, ką reiš­kia drą­sių ir lais­vų žmo­nių, sie­kian­čių sa­vo tiks­lo, ryž­tas. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius sto­vė­ju­siems Bal­ti­jos ke­ly­je sky­rė šiuos ei­lė­raš­čio žo­džius: "Mes dar nie­ka­da ne­bu­vo­me to­kie di­de­li. Nie­ka­da mu­my­se dar ne­bu­vo tiek lais­vės".

Grįž­tant į Juodk­ran­tę pa­ke­lė­se, pri­si­me­na R. Dai­li­dė, de­gė žva­ku­tės – jų lieps­na fo­to­me­ni­nin­kui pri­mi­nė Ro­mo Ka­lan­tos "šven­tą­ją ug­nį".

R. Dai­li­dės ma­ny­mu, Bal­ti­jos ke­lias nė­ra vien is­to­ri­ja, nes jis ne­tu­ri praei­ties: "Šia­me ke­ly­je tu­ri­me bu­dė­ti kas­dien. Taip, kaip sto­vi mo­nu­men­tas Bal­ti­jos ke­liui Vil­niu­je iš žmo­nių suau­ko­tų var­di­nių ply­tų. Bal­ti­jos ke­lias – sa­vo­tiš­kas re­fe­ren­du­mas. Ir pri­mi­ni­mas, kad nie­ka­da ne­si­trauk­si­me iš to ke­lio."