Šiaulių istoriją saugo Venclauskių namai

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Planuojama, kad Venclauskių namų ekspozicija bus parengta vasarą.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Venclauskių namai – Šiaulių tarpukario aukso amžiaus liudininkai. Restauratoriai ir statybininkai baigė darbus, dabar pastate kuriama Šiaulių miesto istorijai skirta ekspozicija, ją atidaryti planuojama vasarą.
Antradienį lankymui atvertas Našlaičių sodas. Restauratoriams baigiant darbus, muziejininkai organizavo keletą ekskursijų, parodydami itin puošnų interjerą ir pasakodami apie išskirtinės Venclauskių šeimos gyvenimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Pasak Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkės-specialistės Augustės Labenskytės, Venclauskių namuose bus kalbama apie tarpukario Šiaulius įvairiais pjūviais.

Trys advokato kambariai

Venclauskių namuose pasitiko „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė-specialistė Augustė Labenskytė.

„Venclauskių namuose kalbėsime apie tarpukario Šiaulius įvairiais pjūviais: kultūriniu, socialiniu, politiniu, istoriją pasakosime per Venclauskių šeimą“, – sakė muziejininkė.

Venclauskių namai buvo pastatyti 1927 metais, namo projekto autorius žymus architektas Karolis Reisonas. Iki tol Venclauskiai gyveno mediniame name, stovėjusiame to paties sklypo kampe.

„K. Reisonas žymaus architekto karjerą pradėjo Šiauliuose, po Pirmojo pasaulinio karo jis buvo miesto inžinierius ir padėjo Šiauliams atsistoti ant kojų. Žinomiausi K. Reisono projektuoti pastatai yra Kaune, Šiauliuose K. Reisono pastatų stovi Aušros alėjoje, jo projektuotas Sukilėlių kalnelyje esantis paminklas. Venclauskiai pasisamdė tikrai garsų architektą. K. Venclauskis, laimėjęs bylą (padėjo grafui Šuazeliui), gavo tokį honorarą, už kurį ir galėjo pastatyti šiuos įspūdingus namus“, – sakė A. Labenskytė.

Tarpukariu šiauliečiai šį pastatą vadindavo Baltaisiais rūmais. Įžengus vidun, interjeras stebina ir žavi spalvų intensyvumu, dekoro gausumu.

Pirmame aukšte, pasak A. Labenskytės, kiek buvo įmanoma, atkurtos visos patalpos. Kiekviena jų – skirtingos spalvos, kitų motyvų.

Sienose yra palikti zondai – atidengtas autentiškas sluoksnis. „Restauratoriai piešinį, kad būtų vientisas ir gerai suprantamas, atkūrinėjo retušo būdu. Pasitelkė trafaretus – metodiką, techniką tokią pat, kaip tarpukariu, o trafaretinę tapybą atliko šiuolaikinėmis technologijomis“, – paaiškino A. Labenskytė.

Ekskursiją muziejininkė pradėjo tamsiai žalios spalvos patalpoje, joje interesantai laukdavo, kada advokatas Kazimieras Venclauskis (1880–1940) atrakins duris ir pakvies užeiti į savo kabinetą.

Advokato kabinetas – tamsiai raudonos spalvos, dekoruotas gėlių raštais.

Muziejininkė glaustai pristatė advokato asmenybę. K. Venclauskis teisės studijas baigė Tartu universitete, dirbo Rygoje. 1908 metais atsikėlė advokatauti į Šiaulius.

Su būsima žmona Stanislava Jakševičiūte (1874–1958) susipažino 1902 metais, susituokė Rygoje.

„Abu buvo veiklūs visuomenės žmonės, įsijungę į lietuvybės veiklą, dalyvaudavo įvairiose tautinio atgimimo akcijose, buvo vieni iš Šiaulių rajone, Aleksandrijoje, vykusių gegužinių organizatorių. Gegužinėse buvo ne tik šokama, dainuojama: intelektualai pusbalsiu kalbėdavosi apie kuriamą būsimą tautinę valstybę. Gegužinė buvo priedanga.“

K. Venclauskis buvo pirmasis Šiaulių miesto burmistras, Steigiamojo Seimo, Pirmojo ir Antrojo Seimų narys.

„Pirmajame K. Venclauskio kabinete rinkdavosi eiliniai žmonės, antrajame – rimtesni klientai, būdavo sprendžiamos jų bylos, vykdavo Trečiųjų teismai“, – sakė A. Labenskytė.

Violetinės spalvos, gausiai rožių motyvais puoštas kambarys – K. Venclauskio miegamasis.

„Asmeninė K. Venclauskio erdvė – visos trys patalpos. Venclauskių namuose buvo užauginta, globota apie 100 vaikų – į šias patalpas vaikai negalėjo užeiti, nebent retkarčiais, kad netrukdytų dirbti. Bet visada čia galėjo užeiti dukra Gražbylė, ji nuo mažų dienų buvo tėvo pagalbininkė. Galima sakyti, advokatės karjerą ji pradėjo savo namuose, nes dar būdama maža tėvui padėdavo, pavyzdžiui, rūšiuodavo bylas, nešdavo laiškus į paštą. Už tai K. Venclauskis mokėdavo atlyginimą. Gražbylė buvo tikras tėvo vaikas, panašaus charakterio.“

Išskirtinė moteris

Iš K. Venclauskio miegamojo durys veda į erdvų S. Venclauskienės miegamąjį. Šiame kambaryje miegodavo bent keli patys mažiausi ar sergantys vaikai. Kambaryje buvo altorėlis: S. Venclauskienė buvo labai pamaldi.

Rožinės spalvos miegamajame – pasakojimas apie S. Venclauskienę.

S. Jakševičiūtė – pirmoji lietuvė – profesionali aktorė ir režisierė. Studijas baigė Sankt Peterburge, grįžusi į Šiaulius, vaidino Rusų teatro trupėje, pati organizavo veiklas.

1899 metais režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ ir atliko pagrindinį vaidmenį. Spektaklis spaudos draudimo metais buvo parodytas Palangoje, o 1904 metais atgabentas ir į Šiaulius. „Aušros“ muziejus saugo išlikusią šilkinę spektaklio afišą.

„1904 metais situacija tebebuvo sudėtinga, nedaug trūko, kad spektaklis Šiauliuose neįvyktų. Venclauskių iškalbos dėka spektaklį pavyko parodyti, jis sulaukė didelio pasisekimo, – sakė A. Labenskytė. – Dar vienas įdomus faktas – spektakliuose, kuriuos režisuodavo Stanislava, vaidindavo ne tik ji pati, bet ir garsus advokatas K. Venclauskis. Jis buvo rimtas, solidus žmogus, bet turėjo menininko gyslelę, žmonai pavyko jį įtraukti į savo iniciatyvas.“

S. Venclauskienė buvo ir aktyvi visuomenininkė. Labai rūpinosi vaikais, dalyvavo įvairių draugijų veiklose, buvo Šiaulių miesto tarybos narė.

„Stanislava norą rūpintis kitais atsinešė iš savo šeimos. Jakševičiai irgi rūpinosi keletu beglobių vaikų, Stanislava, galima sakyti, paveldėjo gerumą iš savo tėvų, – sakė A. Labenskytė. – Jos miegamojo dekoro tapyba labiau būdinga dvarui. Kadangi Stanislava buvo bajoraitė, jai, ko gero, norėjosi kažko savo šiuose namuose, juostelių motyvai jai priminė namus.“

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, S. Venclauskienė su dukra Danute ir dviem augintiniais pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Gyveno Vaterburyje, paprastame mediniame, tipiškame amerikiečių name, turėjo savo kiemą, daržą.

Kol leido sveikata ir amžius, užsiėmė veikla. Ir visada norėjo grįžti į Šiaulius. Mirė 1958 metais, palaidota Vaterburio mieste.

Gyvybės pilni namai

Dekoro gausa išsiskiria Venclauskių dukters Gražbylės (1912–2017) kambarys. Jos miegamajame kartais taipogi stovėdavo lova, kurioje miegodavo vienas ar du vaikai.

„Kambarys įdomus tuo, kad restauravimo metu rasta keletas bandinių – išmėginti skirtingi trafaretai. Turbūt Venclauskiai žiūrėjo, kuris piešinys gražiausiai atrodo. Vieną iš bandinių restauratoriai paliko. Pagrindinis motyvas labai gerai išsilaikęs. Restauratoriai paliko ir du vėlesnio laiko zondus: vienas gali būti iš ketvirto dešimtmečio, kitas iš šešto.“

A. Labenskytė parodė 1930 metų Gražbylės nuotrauką. Baigusi gimnaziją, nuotrauką ji dedikavo sau: „Tapau „savarankišku“ žmogumi. Chm... Ruošiuos gauti pasportą. Taigi, su plačiomis perspektyvomis, su šviesia ateitimi, su žibančia karjera – Toks esu žmogus. Zisa.“

Gražbylės vardą mergaitei suteikė krikštatėvis Vydūnas, o Zisa – vardas, kuriuo į ją kreipėsi artimieji. Vardas kilęs iš vokiško „süß“ – saldus. Gražbylė nuo mažų dienų itin mėgo saldumynus.

A. Labenskytė pademonstravo įrašą, kuriame, likus vienai dienai iki 100 metų, G. Venclauskaitė pasakojo, kaip Vydūno minėjime buvo kviečiama kalbėti. „Pasakiau, kad pakalbėt aš pakalbėsiu, bet į jokius klausimus, ką valgai, kiek valgai, aš atsakymų neduosiu. Meluot nenoriu, teisybės sakyt negaliu“, – sakė G. Venclauskaitė ir pabrėžė, kad pagrindinis maistas visą gyvenimą buvo šo-ko-la-das.

„Gražbylė buvo viena sėkmingiausių Šiaulių advokačių, gebėjusių išspręsti sudėtingas ar politiškai net pavojingas bylas, neatsisakydavo padėti ir už dyką, parašydavo žmonėms raštus valdžiai.“

G. Venclauskaitė buvo pirmoji Šiaulių miesto garbės pilietė, gavusi apdovanojimą 2000 metais.

Dabar erdvi vientisa patalpa Venclauskių laikais buvo trys kambariai, tai rodo skirtingos sienų spalvos. Valgomojo vietą sufleruoja vaisių raštai.

Pirmajame aukšte buvo ir Venclauskių svetainė, karališkos mėlynos spalvos. Svetainėje Venclauskiai priimdavo svečius, miesto elitą, intelektualus, šviesuolius. Bendravo su Sondeckiais, Šliūpais, Šalkauskiais, atvykdavo Vydūnas. Svetainėje stovėjo pianinas.

„Stanislava stengdavosi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, jie buvo mokomi groti smuiku, pianinu, Stanislava mėgo klausytis, kaip vaikai skambina.“

Už svetainės – buvęs koridorius ir žalioji patalpa – vonia. Venclauskių namai turėjo centralizuotą šildymą, išliko originalus radiatorius.

Pasaulio tautų teisuolės

Cokoliniame aukšte buvo vaikų miegamieji, buitinės patalpos, skalbykla, virtuvė. Čia ekspozicija bus skirta vaikystės temai, švietimui, maisto pramonei.

Cokoliniame aukšte gyveno ir Danutė Venclauskaitė. Kambarį pasirinko pati, kad būtų arčiau vaikų. Vyresnioji Danutė, gimusi 1903 metais, buvo kaip antra mama.

Augintiniai yra pasakoję, kad pro Danutės miegamojo langus matėsi įvažiavimas į kiemą. Kambarys buvo dekoruotas, ant sienos rastas rožės, kokia yra Venclauskio miegamajame, bandinys.

„Danutė baigė teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete, bet jai teisė nebuvo tokia svarbi, kaip tėvui ar Gražbylei“, – sakė A. Labenskytė.

Dar viena cokolinio aukšto ekspozicijos tema – okupacijos, holokaustas, žydų gelbėjimas, Pasaulio tautų teisuoliai.

Venclauskių namuose karo metais veikė vokiečių komendantūra. Šeimos moterys tuo metu galėjo gyventi cokoliniame aukšte, dalyje pirmo aukšto, tebestovėjo medinis namas.

D. Venclauskaitė Antrojo pasaulinio karo metais daug prisidėjo gelbstint žydus. Įsteigė siuvyklą, į ją per dieną galėdavo ateiti dirbti apie 70 žydžių.

„Įmonė buvo visiškai nepelninga, Danutė iš šeimos santaupų mokėjo didesnius mokesčius, kad vokiečių valdžiai parodytų, jog įmonei žmonės reikalingi. Dėl to, kad turėjo įmonę, Danutė galėdavo patekti į getą. Šaltuoju periodu į getą įeidavo labai stambi, išeidavo suplonėjusi – po paltu nešdavo maisto.“

Gelbėjant žydus, padėjo ir Stanislava su Gražbyle (K. Venclauskis jau buvo miręs).

Žinoma istorija apie Jonuką, kuriam buvo 3–4 metai. Venclauskienė jį rado prie namų durų. Vėliau Jonukas, paslėptas bulvių maiše, išgabentas į saugesnę vietą. Kita istorija – Hanos Blank. Mergaitė kurį laiką augo Venclauskių namuose. Gražbylė, su vyru išvykdama į Žemaičių Naumiestį, pasiėmė ją su savimi – pavyko išgelbėti.

Keletą metų Venclauskių name veikė NKVD būstinė. Ant cokolinio aukšto sienos išlikusios eilėraščio rusų kalba nuotrupos. Manoma, kad čia buvo kalinami žmonės, galbūt kažkas iš kalinių paliko eilėraštį apie laisvės troškimą.

Emigracijoje JAV D. Venclauskaitė aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, dalyvavo moterų klubo, skautų veikloje, buvo aktyvi lietuvybės puoselėtoja, aukodavo pinigus Vasario 16-osios gimnazijai, stengėsi, kiek gali, kitiems padėti.

Išlikusi nuotrauka, kurioje D. Venclauskaitė vilki tautiniu kostiumu, pasipuošusi gintaro karoliais – taip apsirengusi JAV eidavo į bažnyčią.

Muziejus saugo D. Venclauskaitės raštelį, parašytą 1992 metais, skirtą šiauliečiams: „Šiauliai tai mano miestas, mano gyvenimo dalis. Šiaulius aš mylėjau ir myliu, Pagyžių gatvės kaimynų tvoros jos man gyvos ir jas myliu. Ir dabar man Šiauliai mano gyvenimo dalis.“

1991 metais Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės namą padovanojo Šiauliams su sąlyga, kad jame veiks muziejus.

K. Venclauskis skyrė daug dėmesio ir laiko, kad muziejus Šiauliuose turėtų savo patalpas. Tai buvo tarsi neišsipildžiusi jo svajonė.

D. Venclauskaitė Amerikoje mirė 1999 metais, sulaukusi 96 metų.

Danijos garbės konsulatas

Antras ir trečias namo aukštai tarpukariu buvo nuomojami. Antrajame aukšte dekoro išliko minimaliai, palikta keletas fragmentų, zondų. Čia galima pamatyti autentiškas duris, jos sovietmečiu buvo užmūrytos.

Kai bus atidaryta ekspozicija, muziejininkai antrame aukšte kalbės, kaip miestas kilo po Pirmojo pasaulinio karo, koks buvo kultūrinis gyvenimas, architektūra, urbanistinė raida, kaip suklestėjo teatras, kinas, ėmė rastis restoranai.

Atskleis, kaip Šiauliai atrodė tarptautiniame kontekste. Varpo gatvėje veikė Latvijos konsulatas, o tuometėje Pagyžių gatvėje 89 – Venclauskių name – Danijos garbės konsulatas. Tarpukario nuotraukoje matyti virš namo durų pakabintas Danijos konsulato ženklas, o filmuotoje medžiagoje plevėsuoja Danijos vėliava.

Danijos garbės konsulo pareigas ėjo vienas iš Šiaulių pramonininkų Vladas Masiulis, Venclauskių bičiulis.

Ten, kur ateityje bus parodų erdvė, muziejininkai laikinai surengė vieno eksponato parodą. Tai – XX amžiaus pradžioje dailininko Edvardo Ganusausko (1904–1979) nutapyta Šiaulių panorama. Paveikslas grįžo iš Prano Gudyno restauravimo centro.

Muziejus turi sukaupęs nemažą biblioteką – veiks skaitykla.

Trečiame namo aukšte bus darbuotojų kabinetai.

Venclauskiai turėjo didelį sodą – jiems priklausė dabartinė „Juventos“ mokyklos teritorija. Tai buvo Jakševičių šeimos žemė. Jakševičius dalį žemės dovanojo gimnazijai, su sąlyga, kad dvi Jakševičių kartos galės mokytis nemokamai. Ne vienam augintiniui Venclauskiai buvo suteikę Jakševičių pavardę, jie mokėsi gimnazijoje nemokamai.

Muziejininkams žinomas pasakojimas, kaip vakarais S. Venclauskienė sukviesdavo vaikus namo. Vaikai nebūtų vaikai – norėdavo likti sode sutemus. Stanislava užrakindavo duris, bet visada palikdavo atidarytą langą. Lauke buvo kopetėlės, tad ilgiausiai užsibuvę galėjo įlipti pro langą.

Dabar sode tebeauga keturios Venclauskius menančios obelys.

Susijusios naujienos