Kelionė su Aleksandro Ostašenkovo portretais Šiaulių atminties vieškeliais

Šian­dien kal­bė­siu apie Alek­sand­ro nau­jau­sią al­bu­mą. Au­to­riaus kū­ry­bi­nį ke­lią ste­biu nuo 1976 me­tų, to­dėl ir jo dau­ge­lį po­rtre­tų pa­ts pri­si­me­nu iš pub­li­ka­ci­jų Šiau­lių spau­do­je, o pa­čius po­rtre­tuo­ja­muo­sius – iš su­si­ti­ki­mų dar­be, ren­gi­niuo­se, šven­tė­se. Kaip ir Alek­sand­ro pir­muo­sius kū­ry­bi­nius žings­nius tuo­me­ti­nia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, kai daug lai­ko jis pra­leis­da­vo stu­den­tų fo­tog­ra­fi­jos mė­gė­jų bū­re­lio glo­bė­jo Al­gir­do Mus­nec­kio ku­ruo­to­je la­bo­ra­to­ri­jo­je niū­ro­ka­me rū­se­ly­je. A. Mus­nec­kio fo­tog­ra­fi­jos mo­kyk­lą čia išė­jo Vy­tau­tas Ruš­kys, vė­liau Ze­no­nas ir Zig­mas Ri­pins­kiai, ki­ti jau­nuo­liai, pa­skli­dę po Lie­tu­vos mo­kyk­las.

Alek­sand­ras, bai­gęs stu­di­jas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, nie­ka­da ne­bu­vo nu­to­lęs nuo sa­vo kū­ry­bos mū­zos – fo­tog­ra­fi­jos: žur­na­lis­ti­nis dar­bas, spau­dos fo­tog­ra­fi­ja, pa­ro­dos, vė­liau gi­mę ir fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mai, ku­rie nie­ka­da ne­pa­tai­ka­vo ste­bė­to­jui, ver­tin­to­jui. Ir nau­jo­je kny­go­je jis lie­ka iš­ti­ki­mas sa­vo kū­ry­bi­niam cre­do – ne­pag­ra­žin­ti, „ne­re­tu­šuo­ti“ nei fo­tog­ra­fi­jų, nei per­so­na­žų biog­ra­fi­jų, tarp ku­rių bū­ta ir daug so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo su­bjek­tų.

Kai ana­li­zuo­ji šian­die­ni­nių Šiau­lių, Lie­tu­vos pa­trio­tais sa­ve va­di­nan­čių as­me­nų biog­ra­fi­jas, ma­tai, ko­kios jos kar­tais bū­na pa­gra­žin­tos, akis ba­do iš­brauk­ti fak­tai apie tai, kad pri­klau­sei ta­ry­bi­nei no­menk­la­tū­rai, tar­kim, už tai ga­vai ge­rus būs­tus mies­to cent­re ir pa­na­šiai. Vi­sa tai ma­tė ir Alek­sand­ras, daug me­tų dir­bęs tuo­me­ti­nia­me mies­to dien­raš­ty­je „Rau­do­no­ji vė­lia­va“. Jis ne pa­ts ta­da rin­ko­si da­bar­ti­nius kny­gos po­rtre­tų he­ro­jus, o tuos, ku­riuos bu­vo įpa­rei­go­tas nu­fo­tog­ra­fuo­ti re­dak­ci­jos va­do­vo. Re­dak­ci­jos fo­tog­ra­fas ta­da ne­gal­vo­jo, kad jo fo­tog­ra­fuo­ja­ma­sis pa­teks į pa­ro­dų sa­les ar atei­ties kny­gas. Ki­ta ve­rus, bū­da­mas kū­ry­bi­nės sie­los žmo­gus, Alek­sand­ras fo­tog­ra­fuo­ja­mus as­me­nis ste­bė­jo, ana­li­za­vo, o da­bar kny­gai at­rin­ko be­veik pu­sant­ro šim­to iš de­šim­čių tūks­tan­čių ar­chy­vuo­se sau­go­mų ne­ga­ty­vų. Juk kas ga­li ge­riau jaus­ti mies­to pul­są, jo žmo­nių nuo­tai­kas, jei ne žmo­gus, ku­ris pa­ts ta­me mies­te 1951 m. gi­męs, iš(per)gy­ve­nęs dvie­jų san­tvar­kų virs­mą, tar­na­vęs ta­ry­bi­nė­je ar­mi­jo­je ir ma­tęs, fik­sa­vęs Są­jū­džio lai­kų kai­tą. Pir­mo­ji Alek­sand­ro, kaip spau­dos fo­tog­ra­fo, pa­tir­tis – 1972 me­tai, o jau 1973 m. jis da­ly­va­vo pir­mo­je pa­ro­do­je. Šiuo mer­tu au­to­riaus pa­ro­dų skai­čius ar­tė­ja prie 100. Tai­gi di­džiu­lė pa­tir­tis ir su­po­na­vo šian­dien pri­sta­to­mos kny­gos pa­va­di­ni­mą.

Ko­dėl „At­min­ties vieš­ke­liai“? Vi­sų pir­ma to­dėl, kad nė vie­no iš per 140 kny­gos per­so­na­žo ne­bė­ra tarp gy­vų­jų, vi­si jie iš­ke­lia­vę į Am­ži­ny­bės so­dus, bet jie bu­vo mū­sų mies­to, vals­ty­bės gy­ve­ni­mo kū­rė­jai ir da­ly­viai. Ko­dėl "vieš­ke­liai"? To­dėl, kad "vieš­ke­lio" są­vo­ka su­po­nuo­ja in­ty­mes­nę, pri­va­tes­nę, šil­tes­nę, na­tū­ra­les­nę priei­gą.

Alek­sand­ro nau­jo­ji kny­ga ski­ria­si nuo jo pa­sta­rų­jų me­tų al­bu­mų: „Bū­se­nos“ (2016), „Ki­tas kran­tas“ (2005), „Mir­ties so­das“ (2008), ku­rio­se au­to­rius ga­lė­tų bū­ti įvar­din­tas kaip liūd­no­jo kū­rė­jo ri­te­ris, ban­dęs ir tai sėk­min­gai at­li­kęs – ieš­ko­ti ir kal­bė­ti apie apie žmo­gaus gy­ve­ni­mo šio­je že­mė­je lai­ki­nu­mą, trum­pu­mą, tra­pu­mą, žmo­gaus san­ty­kį su am­ži­ny­be.

Man įsi­mi­nė ne­se­niai po­kal­by­je su fo­to­me­ni­nin­ku Ri­čar­du Dai­li­de jo pa­sa­ky­ti žo­džiai: „Kai pa­va­sa­rį ar ru­de­nį ima ly­no­ti ar kil­ti rū­kas, mig­los, pa­gal­vo­ju, kad lai­kas Alek­sand­rui į mies­tą fik­suo­ti tas bū­se­nas, ku­rios kal­ba apie žmo­gaus tra­pu­mą že­mė­je“. Toks oras, to­kios bū­se­nos – įpras­ti­nis Alek­sand­ro dar­bo rit­mas, nes žvil­gu­čiuo­se, bliz­gu­čiuo­se, spal­vo­to­se, bliz­gan­čio­se fo­tog­ra­fi­jo­se ieš­ko­ti gy­ve­ni­mo pra­smės jis ne­ma­tė rei­ka­lo.

Taip bu­vo per 20 pa­sta­rų­jų Alek­sand­ro gy­ve­ni­mo me­tų. Jo ne­ža­vi Šiau­lių ly­gi­ni­mas su Sau­lės mies­to įvaiz­džiu, ku­ris yra la­biau fa­sa­di­nis, kli­juo­ja­mas pri­sta­tant Šiau­lius sve­čiams, ofi­cia­lioms de­le­ga­ci­joms. Jam ar­ti­mes­nis mies­tas, ku­ris gal­būt ne­ža­vi tu­ris­tų, ieš­kan­čių bliz­gan­čių lanks­ti­nu­kų. Tai pa­tvir­ti­na ir Alek­sand­ro žo­džiai: „Fo­tog­ra­fuo­ju mies­tą se­niai. Tai toks bū­das kal­bė­tis su sa­vi­mi. Man mies­tas vi­suo­met bu­vo įdo­mus kaip pa­šne­ko­vas. Aš pa­si­rin­kau po­kal­bį su juo anks­ty­vą pa­va­sa­rį ar­ba ru­de­nį, kai mies­tas vy­riš­kas, sken­di rū­kuo­se. Tai ne pa­ra­di­niai Šiau­liai, be šven­ti­nių fe­jer­ver­kų. (...) Mies­to men­ta­li­te­tas pa­na­šus kaip žmo­gaus. Žmo­gaus vei­kia­mas mies­tas ne­ga­li pa­si­prie­šin­ti jo in­va­zi­jai, su­ba­na­lė­ju­siai mąs­ty­se­nai, pra­ran­da sa­vo dva­si­nes ver­ty­bes“.

Pris­ta­to­mas al­bu­mas kiek ki­toks. Vie­niems kels nuo­sta­bą, kad nė vie­no po­rtre­tuo­ja­mo­jo nė­ra tarp gy­vų­jų, ki­ti prie­kaiš­taus au­to­riui, kad dau­gu­ma po­rtre­tų yra „cent­ruo­ti“, tar­si žiū­ri ties­mu­kai į ta­ve, ta­čiau au­to­rius to­kį po­rtre­to kom­po­na­vi­mo bū­dą pa­si­rin­ko są­mo­nin­gai, tai jo spren­di­mas: „Pa­si­rin­kau sa­vo žmo­gaus ste­bė­ji­mo ir pa­tei­ki­mo bū­dą – at­vi­rą žvilgs­nį į ob­jek­ty­vą. Ne vi­si jie at­si­vė­rė, bet vi­si bu­vo nuo­šir­dūs, pa­gar­būs sa­vo ir bū­si­mam lai­kui. Fo­tog­ra­fuo­jant, svar­biau­sia bu­vo ne išanks­ti­nis san­ty­kis, o kon­tak­tas su žmo­gaus vi­du­mi. Gal to­dėl, žvelg­da­mi į ob­jek­ty­vą, jie per­ženg­da­vo pro­fe­si­jų ir pa­rei­gų ri­bas, ir da­bar fo­tog­ra­fi­jo­se – tie­siog uni­ka­lios ir ne­pa­kar­to­ja­mos as­me­ny­bės. Jų li­ki­mai skir­tin­gi. Nuo sėk­min­gų, ap­do­va­no­tų lai­ko ir po­li­ti­nių san­tvar­kų dė­me­sio – iki pa­var­gu­sių nuo gy­ve­ni­mo prieš­ta­ra­vi­mų, pa­tir­ties naš­tos, už­marš­ties, o kar­tais – bai­gu­sių sa­vo gy­ve­ni­mą sa­vi­žu­dy­be. Lai­kas ant jų vi­sų už­dė­jo sa­vo at­spau­dą – jie vi­si ta­po is­to­ri­jos da­li­mi.“

Kny­go­je nuo­sek­liai ei­na­ma mies­to is­to­ri­nės at­min­ties ke­liu. Ir ne tik mies­to, bet ir vi­sos vals­ty­bės, nes su Šiau­liais su­si­ję as­me­nys, ži­no­mi vi­so­je Lie­tu­vo­je: B. Braz­džio­nis, V. J. Šliū­pas, S. Son­dec­kis. Tas at­min­ties, pr(si)mi­ni­mų ke­lias trun­ka be­veik 50 me­tų – chro­no­lo­giš­kai pir­mo­sios Alek­sand­ro kny­go­je pub­li­kuo­ja­mos nuo­trau­kos yra poe­tės A. Va­sai­ty­tės (da­tuo­ta 1970 m.), skulp­to­riaus S. Kuz­mos (1975), o pa­sku­ti­nė fo­tog­ra­fuo­ta 2016 m. ( B. S. Ta­ra­bil­da).

Ka­dan­gi au­to­rius pa­gar­biai žiū­ri į sa­vo gy­ven­tą ir bū­si­mą lai­ką, jis kny­go­je neat­si­sa­ko nei bu­vu­sių no­menk­la­tū­ri­nin­kų, par­ti­nių vei­kė­jų, or­di­nuo­tų įmo­nių va­do­vų. Šių die­nų ver­tin­to­ją ga­li net trik­dy­ti už­ra­šai po nuo­trau­ko­mis, kur pa­mi­nė­ta, kad pri­sta­to­mas per­so­na­žas „LTSR Liau­dies ar­tis­tas, LTSR kom­jau­ni­mo pre­mi­jų lau­rea­tas“, o jau po 1990 -ųjų ap­do­va­no­tas me­da­liu „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“. Pa­vyz­džiui, Šiau­lių le­gen­da G. Bag­do­na­vi­čius ta­ry­bi­niais me­tais ap­do­va­no­tas Gar­bės ženk­lo or­di­nu, o dar tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je – Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­nu. Toks bu­vo gy­ve­ni­mas, o ta­len­tin­gi me­ni­nin­kai, pa­si­tel­kę me­ta­fo­ras, me­no kal­bos ženk­lus, kū­rė ne­pai­sy­da­mi san­tvar­kos pa­va­di­ni­mo...

Iš ta­ry­bi­nio pe­rio­do po­rtre­tų sklin­da pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, vir­še­ny­bės prieš ki­tus ak­cen­ta­vi­mas. To­kie yra dar­bo ve­te­ra­no J. Kli­mo, M. Pi­li­pen­ko po­rtre­tai, „pa­stip­rin­ti“ cha­rak­te­rin­go­mis laik­me­čio de­ta­lė­mis: or­di­nai ant krū­ti­nės, ant dar­bo sta­lo gre­ta aki­nių – laik­raš­čių „Prav­da“, „Kras­na­ja zvez­da“ eg­zemp­lio­riai. Tai ti­piš­kos so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo de­ta­lės. Be­ne vie­nin­te­lis bu­vu­sio Šiau­lių par­ti­nio ir ka­ri­nio vei­kė­jo J. Lu­kaus­ko po­rtre­tas kiek že­miš­kes­nis, vei­das iš­duo­da abe­jo­nes, ne­pa­tik­lu­mą. Prie­šin­gai, ne­gu mies­to ir LKP va­do­vų, no­menk­la­tū­ri­nin­kų pa­si­ti­kin­tys, spin­din­tys vei­dai pa­no­ra­mi­nė­je nuo­trau­ko­je po tra­di­ci­nės me­džiok­lės Šiau­lių me­džiok­lės plo­tuo­se.

Kny­go­je pub­li­kuo­ja­mi įvai­riau­sių pro­fe­si­jų žmo­nės, Šiau­lių mies­to as­me­ny­bės. Tai me­ni­nin­kai: G. Bag­do­na­vi­čius, V. Tru­šys, B. ir K. Kas­pe­ra­vi­čiai, V. Os­ta­šen­ko­vas, A. Kriš­to­pai­tis; moks­lo žmo­nės: V. Sir­tau­tas, B. Prės­kie­nis, B. Bal­čy­tis, A. Barš­tein; ku­ni­gai: K. Ja­kai­tis, A. Bit­vins­kas, J. Po­vi­lai­tis; žur­na­lis­tai: P. Nar­bu­tas, J. Sa­ba­liaus­kas, V. Mi­ka­laus­kas, S. Bulz­gis; ak­to­riai ir re­ži­sie­riai: L. Dap­šys, A. Ra­gaus­kai­tė, S. Pas­ka, K. Tum­ke­vi­čius; gy­dy­to­jai: M. Gar­mus, K. Kni­zi­ke­vi­čius, P. Va­na­gas, J. Mi­ka­laus­kas; išei­vi­jos as­me­ny­bės: A. Ke­zys, Ž. Mik­šys, B. Braz­džio­nis.

Ka­dan­gi kny­gos po­rtre­tai at­ke­lia­vę iš laik­raš­čių pus­la­pių, jie la­bai įvai­rūs – vie­ni sau­so­ki, ofi­cia­lūs, be gy­ve­ni­mo prie­sko­nių. Me­ni­ne pra­sme iš­skir­čiau po­rtre­tus, ku­riuo­se do­mi­nuo­ja vi­di­nis su­si­kau­pi­mas, spin­du­liuo­jan­ti ši­lu­ma, gy­ve­ni­mo pa­tir­tis ar kū­ry­bi­nis pra­das. To­kie yra J. Gi­nio­tie­nės, K. Ša­vi­nio, L. Lip­ši­co, G. Vens­laus­kai­tės, J. Gab­riū­nai­tės, J. Kaš­ke­lie­nės, J. Kau­nec­kie­nės-Ka­ri­naus­ky­tės, L. No­rei­kos, D. Vai­čiu­lio­nie­nės po­rtre­tai. Tai gru­pei pri­skir­čiau ir avia­konst­ruk­to­riaus, fo­tog­ra­fo, bio­lo­go, iš­ra­dė­jo Pet­ro Mo­tie­kai­čio (1920-1988) po­rtre­tą, ku­ris pri­me­na, kad Šiau­liai pa­mir­šo pa­mi­nė­ti ką tik praė­ju­sį mies­tą gar­si­nu­sio žmo­gaus 100-me­tį. Dar ne­vė­lu tai pa­da­ry­ti. Ir A. Os­ta­šen­ko­vo pub­li­kuo­ja­mas po­rtre­tas ir kuk­lus įra­šas gre­ta tai įpa­rei­go­ja pa­da­ry­ti.

Išs­kir­čiau ir po­rtre­tų gru­pę, ku­rio­je vy­rau­ja žais­mė, nuo­šir­du­mas. Tai A. E. Smo­lens­kie­nės, Z. Vaiš­vi­los, V. Ka­ti­liaus, V. Ka­va­liaus­kie­nės po­rtre­tai.

Išs­kir­ti­ni ir po­rtre­tai, ku­riuo­se jau­čia­si re­ži­sū­ri­nė au­to­riaus ran­ka, ban­dy­mas pa­si­tel­kus de­ta­les ar ne­ti­kė­tus kon­teks­tus per­teik­ti po­rtre­tuo­ja­mo­jo cha­rak­te­rį. Tai pa­sa­ky­ti­na apie E. Či­vins­ko, R. Ozo­lo, V. Pau­laus­ko, S. Šel­muk po­rtre­tus. Tie­sa, ta­ry­bi­nio pe­rio­do po­rtre­tuo­se pa­ste­bi­mos kli­šių, dirb­ti­nu­mo, pri­tem­pi­mo po­žy­mių.

Ke­liau­ti greit­ke­liu – pa­to­giau, bet ke­liau­ti vieš­ke­liu – tai pa­jus­ti dau­giau jaus­mo, is­to­ri­nio ke­lio, ku­riuo ėjo tie mies­to, vals­ty­bės žmo­nės, ku­rie kū­rė is­to­ri­ją, dvelks­mą. O tai A. Os­ta­šen­ko­vui per­teik­ti pa­vy­ko įtai­giai. Ir prie to pri­si­dė­jo ne­nug­ra­žin­ta juo­dai bal­ta fo­tog­ra­fi­ja, pri­mi­nu­si ir pa­nei­gu­si, kad Lie­tu­vo­je ne­bė­ra kla­si­ki­nės fo­tog­ra­fi­jos, kad skait­me­ni­nė fo­tog­ra­fi­ja bai­gia iš­trin­ti ri­bas tarp pro­fe­sio­na­lų ir mė­gė­jų. Alek­sand­ras šia kny­ga pa­de­monst­ra­vo esąs pro­fe­sio­na­las, kla­si­ki­nės fo­tog­ra­fi­jos ri­te­ris.

Ak­cen­tuo­ti­nas neįp­ras­tas, ori­gi­na­lus al­bu­mo vir­še­lis – juo­das fo­nas su vie­nin­te­liu spal­vi­niu rau­do­nu po­tė­piu ir ne­ti­kė­tu al­bu­mo įri­ši­mo pa­si­rin­ki­mu, ku­ris pri­me­na ir iš­duo­da Alek­sand­ro pa­sta­rų­jų me­tų kū­ry­bos bū­se­nas.

Kny­go­je apie pri­sta­to­mas as­me­ny­bes kal­ba­ma fo­tog­ra­fi­jos kal­ba, ta­čiau ga­li­ma dis­ku­tuo­ti, kad gre­ta pa­teik­to teks­to apie as­me­ny­bes ga­lė­jo bū­ti dau­giau, jie ga­lė­jo bū­ti kū­ry­biš­kes­ni, nes da­bar po­rtre­tai vie­nur pri­sta­to­mi la­ko­niš­ku vie­nu tau­piu sa­ki­niu, ki­tur jie kiek il­ges­ni. In­for­ma­ty­ves­ni teks­tai, ma­nau, bū­tų rei­ka­lin­gi jau­na­jai kar­tai, ku­riai ypač re­ko­men­duo­ti­na pa­ke­liau­ti is­to­ri­nės at­min­ties pus­la­piais.

Kny­gos pri­sta­ty­mo pa­bai­go­je no­rė­čiau ak­cen­tuo­ti dar vie­ną kny­gos svar­bų ak­cen­tą – Alek­sand­ro au­to­ri­nius teks­tus, ku­rie, kaip ir jo fo­tog­ra­fi­jos, yra reik­lūs, ver­ty­biš­kai svar­būs. Pa­ly­di­muo­ju sa­vo žo­džiu jis ver­tin­to­jus nu­krei­pia ir pa­ren­gia su­si­kaup­ti, nes lau­kia su­si­ti­ki­mai su žmo­nė­mis, ku­rie yra „rep­re­zen­ta­ty­vūs, mąs­lūs, su­si­kau­pę, žais­min­gi, šyp­san­tys, iš­min­tin­gi, len­va­bū­diš­ki, kuk­lūs, ar­tis­tiš­ki, smal­sūs, ty­ri­nė­jan­tys fo­tog­ra­fą, at­vė­rę sa­vo gy­ve­ni­mus atei­ties pa­tir­čiai“. To­kie yra mū­sų mies­to žmo­nės, ku­rie kū­rė Šiau­lių gy­ve­ni­mą.