Naujausios
Praėję metai buvo Aleksandro septyniasdešimtmečio laikas. Parodos, susitikimai – ataskaitos visuomenei, savo cechui ir sau pačiam.
A. Ostašenkovas – Šiauliuose nuo gimimo dienos. Jis miesto stebėtojas, jo kaitos faktų rinkėjas ir saugotojas. Miesto savasties ieškotojas ir pasakotojas.
Išsiruošus į „kitą krantą“, Aleksandrui miestas prasideda pakraščiuose ir tęsiasi už pakraščių. Jo kūryba pažymėta praėjusio laiko ženklais, išgyventomis patirtimis, esamojo laiko būsenomis ir netolimos ateities nuojautomis. Smiltelės smėlio laikrodyje. Tyla šiam menininkui – didelė vertybė, nes, suradus ją, galima pajausti, kas ten už lango juodumos.
„Tie mano pasivaikščiojimai – lyg savotiškas pokalbis su savimi ir su savo miestu“, – sako menininkas.
Kas verčia jį ieškoti to, kas neatrandama? Norėdami surasti atsakymą į šį ir kitus klausimus, pradedame kalbėti apie prigimtį: kas lyg ir labai aišku ir kartu nepaaiškinama – gamtos, aplinkos ir aplinkybių visuma.
Kiemas prie cerkvės
Save Aleksandras prisimena dar gal kūdikystėje, suvyniotą paklodėje, kai sirgo viena iš vaikiškų ligų. Kiemas prie cerkvės. Jo vaikystės namas – pokario barakas, kuriame gyveno kelios šeimos – jau seniai nugriautas, liko tik pamatai.
„Tas kiemas ar begriūvantis vienkiemis prie Dubysos – mano vaikystės vietos. Dažnai ten užsuku, prisimenu kažkokius gyvenimo fragmentus, savo gimines, tada ir savo laiką visai kitaip vertini, nes jo vis mažiau, – lėtai dėliodamas mintį kalba. – Kartais žiūrėdamas į Dubysos vandens žolių šokį srovėje, pereini lyg kažkokią ribą – peržengi ir esi jau nebe tame pasaulyje, nebe tame šurmulyje; kaip hipnozė.“
Vaikystės kiemas pavaizduotas trijuose A.Ostašenkovo albumuose: „Mano miestas“, „Kitas krantas“ ir „Būsenos“. Aukštos medinės tvoros juoduma, viršuje – spygliuota viela, gyvenamųjų namų stogai ir cerkvės kupolai. Vaizdas kaip ir vaiko akyse – iš apačios į viršų: didelio pasaulio slėpiniai už tvoros, už cerkvės bokštų.
„Mažos basos kojos peržengia medinio barako slenkstį ir nuveda į saulėtą kiemą, kur jau įkaitęs smėlio lopinėlis, krypuoja kažkieno antis, o virš jos baltuoja grakšti cerkvė. Draugų dar nėra; jų bus vėliau...“, – rašyta „Mano miesto“ pratarmėje. Saulėtas kiemas prie cerkvės, triratukas.
...Gimiau šiltą liepos naktį. Tėvas su draugu, nusipirkę „čekuškę“ (250 ml buteliuką degtinės) Šiaulių geležinkelio stoties bufete, „atšventė“ mano gimimą po žvaigždėtu vasaros dangumi, pasitikdami užgimstančio ryto saulę senose miesto kapinėse, prie cerkvės, šalia kiemo, kur tada gyvenome. Kiemas, kur praėjo pilnas nuotykių, įspūdžių, vaikiškų patirčių, jaunystės santykių su draugais, giminėmis... laikas, dar ilgai nepaleisdavo – iš mokyklos užsukdavau pirmiausia į savo, jau buvusį, vaikystės kiemą.
Vaikystės ir jaunystės Kalniuko teritorija prisodrinta jautrių prisiminimų, brendimo jausmų, atminties ženklų, laiko ir laikmečio patirčių, išlikusių vaikystės namo pamatų, sraunaus tada dar Rūdės upelio, greitai plukdančio netyčia vaikų įmestą kamuolį pro kapines į Talšos ežerą, trobelių kaminų dūmelių Kalėdų išvakarėse, bažnyčios varpų kvietimų į pamaldas, stačiatikio kunigo dukrų gimtadienių, aptverto miesto parko atmosferos su Stalino laikų skulptūromis, medinės šokių aikštelės su orkestru vakaro šokių poroms – dažniausiai moterų, stebuklingai, po neseniai pasibaigusio karo išlikusio, nekalbaus, liūdno žydo, vaikštančio po kiemus ir galandančio savo staklėmis peilius ir žirkles už kapeikas, tėvo, su duonos kepalu vakare grįžtančio iš darbo siluetu, kaimyno balandinės langelio, išlikusio medinio sandėliuko sienoje, baugaus nerimo jausmo, išėjus už kiemo vartų...
Mama
Aleksandras mamos neprisimena, ji mirė nuo krūties vėžio, kai jam buvo tik 6 mėnesiai. Kapas prie cerkvės, ten ir senelis. Mamos nuotrauka, prisiminimai, būsenos sutinkamos skirtinguose A.Ostašenkovo fotografijų cikluose. Šalia motinos kapo („Mano miestas“, 2005 m.); Moteris, mirusi po gimdymo („Kitas krantas“, 1980 m.), mamos fotografija seno stalo pravertame stalčiuje („Kelias į atmintį“); vėl moters, tamsia suknele su balta apykaklaite, nuotrauka albume „Būsenos“, 2014 m.; balta skara apsigaubusi moteris kapinių žalumoje – galbūt taip pat ji – Mirusios moters vasara („Kitas krantas“, 1999 m.).
...Jautri tema. Mamos neprisimenu, ji gimdė mane jau sirgdama. Bavaikščiodamas kapinėse sutikau moterį, betvarkančią kapą. Paklausiau, ar galiu nufotografuoti, sutiko. Sako – pažinojau Jūsų mamą, buvo jaunystės draugės: kaip ji šaukė, visas Kalniukas skambėjo. Nebuvo tada jokių nuskausminamųjų. Šaltą vasario dieną mirė mama, jai buvo 33 metai.
Prie kapinių
Kapinės, kaip vaikščiojimo, buvimo vieta, kaip praėjusio laiko ženklas ir kaip dvasinė būsena, labai svarbi Aleksandro gyvenime ir kūryboje. .
„Mano vaikystė buvo laukinė – laukai, pievos ir kapinės, kuriose man visai nebaisu“, – sakė. Prisimindamas šypsosi, kai bendradarbiai laikraščio redakcijoje sakydavo: reikia Aleksandro – ieškokit kapinėse.
„Kapinėse fotografas žvelgia ne tik į kapų kauburius kaip vienintelius žmogaus kūniško buvimo likučius, bet ir gedulo išraiškas statulų veiduose (jų lėtą mirtį alinant laikui), atėjusius į kapines gyvuosius, antkapių fotografijas, kuriose pavaizduoti žmonės, atrodo, visada priklausė mirčiai. Žodžiais „dažnai lankausi“ autorius sukuria įtampą – tartum žinotume, kad jis turi ką ten lankyti, kažką artimą. Nesvarbu, ar tai tiesa – pavadinimas verčia žiūrovą sulėtintame vaizde ieškoti asmeninio skausmo įrodymų“, – apibendrindama albumą „Kitas krantas“ pastebėjo menotyrininkė Agnė Narušytė.
Tokių fotografijų įvairiuose menininko sukurtuose cikluose yra labai daug. Nuolat pasikartojanti tema, įsigyventa būsena. Galbūt mėginta nuo jos pabėgti, nes knygos „Mano miestas“ pirmuosiuose puslapiuose atrandame fotografiją, pavadintą „Miestas nesibaigia kapinėmis“. Yra toje knygoje, man atrodo, vienas iš šviesiausių, paradoksaliai labai optimistiškas darbas iš Senųjų miesto kapinių „Lapkričio 7-oji“: Marija su kūdikėliu Vėlinėms sutvarkytame Šiaulių nekropolyje.
Mirties soduose
A. Ostašenkovas 2008 metais išleido fotoknygą „Mirties sodas“ – tai unikalus fotografijų ciklas, nežinau, ar be jo kas nors kitas buvo bandęs taip arti prisiliesti prie mirties. Sunkus, slegiantis albumas. Labai asmeniškos nuotraukos; sukoncentruota tyla. Nėra ten skausmo, tragedijos. Akys, raukšlės, rankos. Balta – juoda. Aleksandrą užauginusi moteris, tėvas. Ašara ant skruosto ir neišvengiamybė.
Mirtis nepatogi, kelianti daug rūpesčių, vis labiau privati ir vieniša. „Šiandien, kada viešpatauja greitis ir efektyvumas, kuomet viešpatauja mainomąją vertę turintys jaunystė, grožis, sėkmė – kokią mainomąją vertę turi mirtis, ką iš jos galima gauti? Štai apie ką mūsų klausia Aleksandras Ostašenkovas,“ – rašė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
...Manęs kažkada klausė kolega Romualdas Rakauskas: kam tau, Aleksandrai, to reikia, – ir aš nelabai jam galėjau ką atsakyti. Nežinau, ar jis dabar suprato, nes prieš keletą mėnesių Romualdas mirė. Atsirado noras tą daryti, kai pamotė susirgo vėžiu, gulėjo slaugos ligoninėje. Ateinu lankyti ir matau ją gęstančią. Valgo, ruošiasi išėjimui, pasikviečia kunigą... Aš visa tai fotografuoju. Sunku paaiškinti, kodėl to man reikėjo. Psichologiškai labai sunku buvo, nes supranti, kad dalyvauji kažkokiame sakraliniame rituale. Riba. Ką jaučia žmogus, žengdamas per ją? Dalyvauji, matai, bet nežinai... Po to nufotografavau mirštantį tėvą. Skrandžio vėžys... Nežinau, kam to reikėjo; lyg ir atsisveikinimas. Tada to darbo prasmės ir nesupratau, dabar kažkoks turinys atsiranda. Čia ne vien Šiauliai, ir Aukštelkė, ir Žagarė... Ši knyga taip pat savotiškas pokalbis su savimi, kaip ir „Mano miestas“, „Kitas krantas“ – visi šie ciklai yra sunkūs pokalbiai su savimi, bandymas išsiaiškinti, kas ta mūsų laiminga akimirka, kurią mums suteikė motina ir tėvas.
Iš pradžių buvo kinas
Žodžiai yra bejėgiai, – sako kūrėjas, kalbėdamas apie fotografiją kaip meninio apibendrinimo priemonę. Apie tai, ko nepasakysi žodžiais.
Fotografija į Aleksandro gyvenimą atėjo vėliau. „Ankstyvoje kūryboje (jeigu tokią ją galima vadinti) buvo daug romantikos, jausmų, santykių, kažko laukimo, nostalgijos, melancholijos...“ – prisimena. Fotografija atėjo po kino.
...Kinas įsiveržė visa savo jėga, stipriu vėjo gūsiu, užvaldė visas mano ląsteles, jausmus ir protą. Tai buvo brolio Viktoro įtaka. Jausmai ir norai buvo tokie stiprūs, kad tam, kad nusipirkčiau kino kamerą, teko ravėti braškių laukus Latvijoje, parduoti monetų kolekciją, kartu su broliu, tada dar jaunu dailininku, padėti „atnaujinti“ kelių kolūkių vaizdinę agitaciją. Daug skaičiau apie kiną, domėjausi viskuo, kas buvo prieinama, žinoma, mačiau beveik visus tuometinėje Lietuvos kino studijoje sukurtus filmus.
Pirmieji bandymai su pusbroliu Eugenijumi buvo kino detektyvų parodijos, gaudynės, šaudymai, šnipai, „kapinių romantika“ – tokie savotiški anų laikų trileriai. Man buvo 17 metų, Eugenijui – 14. Vėliau buvo dokumentinis filmas apie Šiaulius, su visais leninais, „Ikarusų“ autobusais, vos prasilenkiančiais tada dar judrioje Vilniaus gatvėje, Antanu Sniečkumi, atsitiktinai nufilmuotu prie senojo Šiaulių parko, mano klasiokais, netrukus po išleistuvių vakaro išsibarsčiusiais po plačiąją „tėvynę“.
Svajonės apie kino operatoriaus, vėliau – kino režisieriaus profesiją. Tuo pat metu buvo „atrasti“ tėvo „Smena“, „Liubitel“ fotoaparatai ir mano pirmos išryškintos fotojuostos.
Po to – Šiaulių pedagoginis institutas, kuriame, sako, – nerado sau vietos, bet kinas nepaleido. Kartu su Eugenijumi Ostašenkovu, dabar žinomu Lietuvos dokumentinio kino kūrėju, įkūrė kino studiją OAE FILM.
1970 metų vėlyvas ruduo – prasidėjo tarnyba kariuomenėje. „Seržantų mokykloje, į kurią pirmiausiai papuoliau, specifinių paskaitų sąsiuviniuose – būsimų filmų scenarijai, piešiniai, mintys...“, – prisimena.
Grįžęs į pedagoginį, mokėsi filologijos, filmavo studentišką gyvenimą, rengė fotografijų parodas, kūrė dokumentinius, vaidybinius kino filmus. Spalvotas vaidybinis filmas „Lapams krintant“ respublikiniame neprofesionaliojo kino festivalyje Vilniuje 1975 m. buvo įvertintas pagrindiniu prizu, o aktorė Raimonda Paulėnaitė tapo geriausia festivalio aktore. 1976 m. Baltijos respublikų festivalyje „Kauno pavasaris“ filmas įvertintas „Žiūrovų simpatijų“ prizu. Fotoalbume „Atminties vieškeliai“ yra sustabdytas kadras iš „Lapams krintant“ – romantiška scena su Raimonda Paulėnaite (1954–1992) ir Sauliumi Kuzma (1954–2013).
Sulaukta įvertinimų ir už kitus filmus. „Vienu metu pajutau, kad aš galiu,“ – sakė Aleksandras, daug kartų grįždamas prie kino, kuris ir dabar jo nepaleidžia, gal kaip nostalgija jaunystei. O fotografija prasidėjo nuo pirmojo „Nemuno“ žurnalo numerio 1968 metais, o ten keletas dabar garsių fotografų nuotraukų. „Mane labai paveikė, supratau, kad ir fotografija gali daug ką pasakyti, „ – prisiminė.
Rūkas
Aleksandras sako, kad visi jo fotociklai, albumai gimę kančiose, ilgai kankintasi, iki išsekimo. Vėl prigimties tema: visur ir visada pokalbis su laiku ir savimi, stebėjimas, kaip keičiasi aplinka ir keitiesi pats. Tiesiog – toks procesas. Aleksandras, kalbėdamas apie save, ironiškai vartoja žodį „brokas“ – kitoks, nes jam reikia daugiau, giliau ir sunkiau.
Iš tos prigimties atsirado ir fotografijų ciklas „Mano miestas“ – įspūdingiausias, kokį teko matyti, pasakojimas apie Šiaulius – apie Aleksandrui artimą teritoriją. Pasivaikščiojimas pakraščiais, nes ten – ir miesto pabaiga, ir miesto pradžia.
Vartome 2006 metais išleistą fotoalbumą „Mano miestas“. Gatvelės, vedančios nuo centro, prie ežero sutiktas žmogus, vieniša telefono būdelė, gatvių, pastatų linijos. Čia mažai žmonių, kurie menininkui dažnai yra tik detalės, papildančios fiksuojamą erdvę. Kaip ir Katedra – ne dominuojantis vaizdas, o labiau jaučiama kaip būsena. Miestas prie Katedros, kiemas prie cerkvės.
Rytas, kai miestas dar bunda, todėl be šurmulio ir be reprezentacijos.
„Tai vaikščiojimai geografiniais ir sielos paribiais, pokalbis su savimi, išpažintis, meilės prisipažinimas“, – tokiais žodžiais A.Ostašenkovas palydėjo savo „... Miestą“. Šiaulių topografijos ir paties autoriaus nuotaikų žymekliai. Miestas rūke. Miestas rudenį. Šis paros ir metų laikas Aleksandrui turbūt artimiausias, nes būtent tada miestas apsinuogina, kaip pastebėjo poetė Dovilė Zelčiūtė, – suminkštėja. Toks miestas pakraščiuose, šalia tuščio bulvaro, belaukiant pirmojo autobuso, kitame Prūdelio krante, prie pramoninio rajono šiluminių trasų...
... Rūkas kaip filosofinė sąvoka; kas mūsų gyvenimas – rūkas, jis turi pradžią ir pabaigą, išsisklaido kaip žmogaus gyvenimas; tai ir metafora, o miestas – kaip ir pašnekovas. Kad neblaškytų socialiniai ženklai, renkuosi užkampius, kur aš jaučiuosi jaukiau. Čia vėl mano prigimtis. Sutikau rūke vyrą ir paklausiau, ar galiu nufotografuoti, paprašiau užsimerkti. Tylos trauka, meditacijos, bet ir save kitokį sutinki, ir kitokius žmones sutinki; išlikusi tvora; detalės. Pavadinimą pakeitusi aikštė. Kiek išgyventa, matyta, patirta. Fotografija yra tokia kalba, kuri skirta protingiems ir jausmingiems žmonėms.
Laikraštis
Šiauliečiai Aleksandrą pažįsta ir kaip fotožurnalistą – ilgametį miesto laikraščio darbuotoją. Redakcijoje A.Ostašenkovas dirbo nuo 1979-ųjų iki 2003 metų. Daugiau nei du dešimtmečiai laikraštyje nei „sugadino“, nei pakeitė Aleksandro meninės fotografijos: susidaro įspūdis, kad jis tik paėmęs į rankas „Smeną“ ar „Liubitelį“ jau žinojo, ko ieško ir ką nori pasakyti.
A. Ostašenkovas niekada ir nebuvo tik laikraščio fotografas, nes kasdieninės rutinos apibrėžti rėmai jį varžė, gąsdino provincializmu ir susmulkėjimu. Prisimenu, jo fotografijos dažnai disonuodavo su pilkomis, nuobodžiomis arba ideologiškai angažuotomis publikacijomis, o jis pats stengėsi įtikinti kolegas, kad fotografija nėra tik straipsnio iliustracija, „pagalbinė medžiaga“, neretai ji pasako daugiau už tekstą.
...Palikdavau rezervą, nes žurnalistika nebūdavo mano geidžiama sritis. Dėkingas savo prigimčiai, kad pakeliui galėjau nufotografuoti tai, kas netikdavo laikraščiui, likdavo archyvuose, kurie po kelių dešimtmečių atsiveria ne tik primiršta, neaktualia informacija, bet prasiveržia kiti, giluminiai, klodai. Laikmečio apibendrinimai. Reikėjo sąvartyne fotografuoti:darbų nėra, eina vyras ir vežasi karutį – saulėta, balti debesys – kalba apie laikmetį.
Dėkingas tam laikotarpiui, nors kartais ir krebždėjo mintis: kodėl aš gaištu čia laiką, bet apsiramini, surandi savo nišą, ar ji suranda tave ir pradeda vedžioti kažkokiais pakampiais, o dabar dėkingas tam laikotarpiui, kad turiu archyvą, dalį archyvo, kurį pavyko išsaugoti nuo to paties sąvartyno.
Žmonės, kurie buvo šalia. Galima ir taip pavadinti A. Ostašenkovo naujausią fotoalbumą „Atminties vieškeliai“. Prie Aleksandro fotografuotų žmonių portretų – dvi datos.
.. Laikas ir jaunystė atvedė į žurnalistiką, suteikė unikalią progą susitikti, bendrauti su įvairių profesijų ir likimų žmonėmis, o praėjus dešimtmečiams – analizuoti, suprasti laikmečio reiškinius, jų turinį, žmogaus ir laiko santykius. Fotografuojant svarbiausia buvo ne išankstinis santykis, o kontaktas su žmogaus vidumi. Žvelgdami į objektyvą jie peržengdavo profesijų ir pareigų ribas, ir dabar fotografijose – tiesiog unikalios asmenybės. Laikas ant jų visų uždėjo savo antspaudą – jie visi tapo istorijos dalimi.
Aleksandras nesvarsto, kaip jo gyvenimas, kūryba galėjo pasisukti, jei ne tie dešimtmečiai laikraščio redakcijoje. Siūlė dirbti Eltoje, galėjo važiuoti į Maskvą, o ten didelės naujienų agentūros, redakcijos. Ir, sako, žmonos Irenos fenomenas, kad ji atsidūrė būtent Šiauliuose, ir kad po studijų neišsiuntė dirbti į kokią kaimo mokyklą. Taip jau susiklostė, ir prigimtis pasinaudojo duotu šansu.
Instaliacija
Šiaulių fotografijos muziejuje atidarytoje parodoje „Kelias į atmintį“ menininkas tarsi ir pasako, kad kitas krantas, į kurį jis siekė patekti, nuolat tolsta, yra ieškojimo, apmąstymų, meditacijų būsena. Todėl šiame fotografijų cikle atsirado daugiau abstrakcijos, tamsos žaismo su šviesa. Daugiau tylos.
Aleksandras – tylos fotografas. Tyla pažymėti visi jo didieji fotografijos ciklai: „Mano miestas“, „Kitas krantas“, „Mirties sodas“. Galbūt daugiausia jos – „Būsenose“, 2016 m. išleistame albume. Knygos pradžios esė autorius rašo, kad „Būsenos“ – lyg atsisveikinimo laiškas. Knyga dedikuota brolio Viktoro Ostašenkovo, garsaus Šiaulių dailininko, atminimui.
„Rašyti apie Aleksandro Ostašenkovo fotografijas – tai pasinerti į jo būseną, svyruojančią tarp ilgesio, melancholijos, svetimumo jausmo, mirties nuojautos, bejėgiškumo prieš laiką ir šiek tiek vilties,“ – pastebėjo menininko kūrybos tyrinėtoja A.Narušytė.
... Norisi tylos. Atsiriboju nuo kai kurių žmonių, nes nebeturiu laiko tuštiems pokalbiams; ir pamatai, kad jau praktiškai esi vienas su savo tylos poreikiu ir atsiribojimu. Viskas eina link pabaigos. Tie procesai sudėtingėja ir jie yra natūralūs. O kam to reikia? To aš negaliu paaiškinti.
Kažkas yra instaliuota; taip ir pasireiškia. Surandi pats save. Reikia kažkiek laiko, kad tai suvoktum – taip yra. Gilėja, nes veikia ir socialinė aplinka; ateina laikas būsenoms, keliui į atmintį, neieškai to specialiai, bet ateina savaime. Tokia prigimtis.Ta būsena yra varginanti.
Norėčiau išleisti dar vieną, daugelį metų kurtą, rinktą ciklą „Neįvardyto laiko portretas“. Irgi klausimas, ar to reikia? Ir manęs, rodos, jau nebereikia, nes nebeatitinki daugumos reikalavimų, jų mąstymo klišių; pasikeitė ir tie žmonės, kurie su tavim atėjo iš ano laiko. Man apmaudu, kad žmonės tampa lojalūs: valdžiai, laisvių suvaržymams, ieško nišų, jas išnaudoja. Visą laiką stovėjau šone: ar buvo ana valdžia ar besikeičianti, visą laiką stovėjau šone, aišku, stebėjau. Peržiūriu archyvą, skenuoju, matau, kaip keičiasi laikas.
Fotografija užfiksuoja ir atskleidžia praėjusio laiko klodus. Man pasisekė, aš daug mačiau. O dabar, žiūrėdamas į savo darbus, – dar daugiau.
A. Ostašenkovo fotografijos – kaip ilgai brandintas vynas. Pristabdyto laiko iliuzija.
Iš kūrybinės biografijos
Pirmoji fotografija spaudoje pasirodė 1972 m. Surengta per 90 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauta daugiau nei 170 nacionalinių ir tarptautinių parodų, pelnė per 70 apdovanojimų; išleisti 8 autoriniai fotografijos albumai.
1999 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas. 2013 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2018 m. – Lietuvos kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“; daug kitų apdovanojimų ir premijų.
