Anų metų kronika: vokiečiai tyčiojasi iš lietuvių darbininkų, iš kapinių išvytas kunigas

Ža­ga­rėj „plin­ta“ nau­ja ti­ky­ba
Ža­ga­rėj at­si­ra­do nau­ja ti­ky­bi­nė sek­ta, at­ska­la liu­te­rių ir kal­vi­nis­tų. Nau­jo­sios sek­tos na­riai gy­ven­to­jų tar­pe va­ro smar­kią agi­ta­ci­ją. Sek­tai pa­vy­ko „su­žve­jo­ti“ ža­ga­rie­čių. Kas va­ka­rą sek­tos na­riai su­si­ren­ka mels­tis į vie­ną lūš­ne­lę, esan­čią Pir­ties gat­vė­je.
Jų pa­mal­do­se ir man te­ko bū­ti. Keis­ta da­ro­si, žiū­rint, kaip sek­tos na­riai mel­džia­si. At­sik­lau­pę iš­tie­sia ran­kas aukš­tyn ir pra­de­da įvai­riais bal­sais kauk­ti, rė­kau­ti, dau­žy­ti gal­vas į sie­ną, rau­ti plau­kus. Kal­bė­da­mi mal­das, Kris­taus pra­šo nuo­dė­mių at­lei­di­mo. Karš­tes­nie­ji pra­šo, kad pa­ts Kris­tus pa­si­ro­dy­tų. Man bū­nant įvy­ko kur­jo­zas.
Vie­nas na­rys, karš­tai mel­dęs Kris­taus pa­si­ro­dy­mo, pa­ga­liau, eks­ta­zės pa­gau­tas, su­šu­ko:
– Štai Kris­tus pa­si­ro­dė! Drau­ge bu­vę pra­dė­jo klau­si­nė­ti, kur ma­tąs Kris­tų?
– Už lan­gol
– Klau­syk is­te­ri­ke,– at­si­lie­pė vie­nas na­rių,– už lan­go yra ma­no pa­žįs­ta­mas, toks pa­ts mir­tin­ga­sis, kaip ir aš...
Die­vo­bai­min­go­sios Ža­ga­rės mo­te­rė­lės grei­tai „išaiš­ki­no“ di­de­lį sek­tos au­gi­mą. Lat­vi­joj (Duo­be­lėj), esą gau­na­ma toks „pul­ve­ris“ (gra­mas kai­nuo­jąs 10 lt), ku­rio pa­gal­ba sek­tos na­riai pri­trau­kią žmo­nes į sa­vo or­ga­ni­za­ci­ją. Tik rei­kią to „pul­ve­rio“ pauos­ty­ti ar prie jo pri­si­lies­ti, tuoj tam­pi iš­ti­ki­miau­siu na­riu...
Ž. Bi­zū­nas.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. va­sa­rio 14 d.

„Gu­ber­ni­jos“ vo­kie­ti­nin­kai ty­čio­ja­si
Jau se­niai žmo­nės kal­ba, skun­džia­si, kad dir­ban­tie­ji „Gu­ber­ni­jos“ bra­va­re po­ra vo­kie­tu­kų ne­leis­ti­nai el­gia­si su lie­tu­viais dar­bi­nin­kais, dar­bi­nin­kus bjau­riai ko­lio­ja, o kar­tais net kumš­čio grie­bia­si.Tas ypa­tin­gai da­bar pa­si­reiš­kė.
Vo­kie­tu­kai, prieš kiek tai­ko at­si­bas­tę Lie­tu­von kiau­rom al­kū­nėm ir čia pra­lo­bę, vi­siš­kai pa­mir­šo, kad jie lie­tu­vių duo­ną val­go, kad ne jie lie­tu­vius, bet lie­tu­viai juos pe­ni. Be­veik kas­dien tie vo­kie­tu­kai lie­tu­vius dar­bi­nin­kus ko­lio­ja „azia­tais“, „cha­mais“ ir t. pa­naš. ro­do sa­vo „aukš­tą kul­tū­rą“. Tas ne­pa­ken­čia­ma. Aukš­tes­nio­ji bra­va­ro ad­mi­nist­ra­ci­ja tu­ri rim­tai su­si­rū­pin­ti iš­si­šo­kė­liais, kad vė­liau ne­rei­kė­tų gai­lė­tis sa­vo nuo­lai­du­mo.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. va­sa­rio 21 d.

Ku­žių kle­bo­no špo­sas...
Ku­žių kle­bo­nas bu­vo iš­kvies­tas pas li­go­nį. Grį­žęs, ke­lio­nės rū­bais ap­si­ren­gęs, kle­bo­ni­joj ro­do ne­se­niai nu­sam­dy­tą tar­nai­tę, ku­ri kle­bo­no ne­pa­ži­no ir pa­ma­nė, kad tai sve­ti­mas pi­lie­tis. Tą pa­ste­bė­jęs kle­bo­nas su­gal­vo­jo... krei­pė­si į tar­nai­tę man­da­giai, ši­taip:
– Kur kle­bo­nas?
– Kle­bo­no nė­ra na­mie, iš­vy­kęs pas li­go­nį, — at­sa­kė tar­nai­tė.
– Ati­duok pi­ni­gus! Pa­ro­dyk, kur kle­bo­no pi­ni­gai!
Tar­nai­tė, pa­ma­niu­si, kad ją už­puo­lė plė­ši­kai, rėk­da­ma iš­kū­rė į mies­te­lį, kur ap­skel­bė, kad kle­bo­ną už­puo­lė plė­ši­kai ir rei­kia pa­gal­bos. Apie „už­puo­li­mą“ tuoj pra­neš­ta te­le­fo­nu Gruz­džių po­li­ci­jai, ku­ri sku­biai, taip pat te­le­fo­nu, pra­ne­šė Šiau­lių po­li­ci­jai ir kri­mi­na­lei po­li­ci­jai...
Po­li­ci­jos val­di­nin­kams ruo­šian­tis au­to­mo­bi­liu vyk­ti į Ku­žius gau­dy­ti plė­ši­kų, gau­ta pra­ne­ši­mas, kad jo­kio už­puo­li­mo ne­bū­ta, bet kle­bo­nas tik špo­są iš­krė­tęs. No­rė­jęs pa­juo­kau­ti.
Tas va­di­na­si, špo­su...
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. ko­vo 13 d.

Šiau­lių pa­ro­do­je – per 30 000 sve­čių
Rugp. 14–15 d. že­mės ūkio pa­ro­da la­bai ge­rai nu­si­se­kė; pa­ro­dą ap­lan­kė per 30.000 žmo­nių (iš Jo­niš­kio at­vy­ko net 11 au­to­bu­sų, ku­rie vi­si bu­vo pil­ni sve­čių). Kal­ba­ma, kad vien eks­kur­san­tų pa­ro­doj da­ly­va­vo per 2.000 („Mū­sų Mo­men­to“ skai­ty­to­jų eks­kur­si­joj da­ly­va­vo 497 asm.). Už eks­po­na­tus iš­duo­ta 226 įvai­rių laipsn. pa­gy­ri­mo la­pai ir pa­da­lin­ta apie 10.000 lt. pi­ni­gi­nių pre­mi­jų.
Ant­rą pa­ro­dos die­ną įvy­kęs mel­ži­mo kon­kur­sas ir gy­vu­lių mu­gė –taip pat pa­vy­ko. Par­duo­ta 26 bu­liai ir 7 er­ži­lai, ku­rių 15 bu­lių ir 7 er­ži­lus nu­pir­ko Že­mės Ūkio rū­mai.
Prie pa­ro­dos nu­si­se­ki­mo, ži­no­ma, pri­si­dė­jo dar tas, kad ją ati­da­rė mi­nis­te­ris pir­mi­nin­kas p. Tū­be­lis, o ati­da­ry­me da­ly­va­vo už­sie­nių rei­ka­lų mi­nis­te­ris p. Zau­nius ir Lie­tu­vos įga­lio­tas mi­nis­te­ris Ang­li­jai p. Si­dzi­kaus­kas, ku­rie pa­da­rė trum­pą pra­ne­ši­mą apie Lie­tu­vos lai­mė­ji­mą Ha­goj.
Bet, di­džiau­sias nuo­pel­nas tik­riau­sia bus vie­tos ag­ro­no­mi­jos su p. Mi­ko­lai­čiu prie­ša­ky ener­gin­gas dar­bas, kas pa­dė­jo ge­rai su­tvar­ky­ti, iš­po­pu­lia­rin­ti ir pra­ves­ti pa­ro­dą. Žo­džiu, lai­mė­ta dau­giau, ne­gu ti­kė­ta­si. Oras bu­vo gra­žus, eks­po­na­tų ir sve­čių daug, fir­mos pre­kia­vo, bu­fe­tas už­dir­bo, tik... laik­raš­čius pri­sė­jo dy­kai da­lin­ti, nes sve­čiai žiū­rė­jo, val­gė, gė­rė, bet spau­dą tik dy­kai „pirk­da­vo“, nors pa­ro­dos pro­ga vie­tos laik­raš­čiai išė­jo dvi­gu­bai di­des­niu pus­la­pių skaič. ir ti­ra­žu. Tai­gi, pra­ki­šo tik spau­da, nes skai­ty­to­jai čia ypa­tin­gai lai­mė­jo – ga­vo laik­raš­čių be pi­ni­gų, o tuos pi­ni­gus ga­lė­jo pa­lik­ti bu­fe­te...
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rugp­jū­čio 21 d.

Ku­ni­gą iš­vi­jo iš ka­pi­nių
Rad­vi­liš­ky ras­tas mi­ręs vy­ras. At­vy­kęs Šiau­lių aps. gy­dy­to­jas sa­vi­žu­dy­bės ne­pri­pa­ži­no. Ve­lio­nį lai­do­ti su­si­rin­ko daug žmo­nių. At­ne­šus kars­tą ki­lo di­de­lis triukš­mas. Mo­te­rys ėmė svai­dy­ti ak­me­nis į kars­tą. Tuo pat lai­ku iš ku­ni­go C. atė­mė kra­py­lą ir jį pa­tį iš­vi­jo iš ka­pi­nių. Triukš­mui nu­ra­min­ti at­vy­ko po­li­ci­ja.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rugp­jū­čio 28 d.

„Ne­si­že­ny­siu ir vis­kas“
Šio­mis die­no­mis įvy­ko ga­na ko­miš­kas ves­tu­vių fak­te­lis. Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čią at­vy­ko tuok­tis jau­nų­jų po­re­lė iš Už­kir­kės prie­mes­čio, ly­di­ma ves­tu­vi­nin­kų. Vi­si ge­ro­kai „iš­me­tę“, o vi­sų dau­giau­sia pa­ts jau­ni­kis.
Kle­bo­ni­jos kie­me jau­no­ji po­re­lė su­si­ba­rė. Jau­ni­kis V. K., ma­tyt, varg­šas pa­te­kęs ne­no­rom į to­kią ro­lę, su­šu­ko: „Ne­si­že­ny­siu ir vis­kas!“. Jau­no­ji J. F. pra­džio­je sten­gė­si jau­ni­kį įti­kin­ti, bet šis spy­rė­si. Ves­tu­vi­nin­kai su­py­ko ir jau­na­jai ėmė pa­tar­ti: „Duok jam į snu­kį už ap­gau­di­nė­ji­mą!“. Jau­no­ji J. F. su­py­ku­si kir­to jau­na­jam an­tau­sį ir su ves­tu­vi­nin­kais pa­si­lei­do per šven­to­rių į na­mus. Šven­to­riuj ji nu­si­plė­šė ve­liu­mą ir ki­tus ves­tu­vi­nius pa­rė­dus.
Jau­na­sis, ga­vęs an­tau­sį, ėmė jau­ną­ją plūs­ti bjau­riau­siais žo­džiais. Taip ir iši­ro ves­tu­vės. Kal­ba­ma, kad jau­no­ji ty­čio­mis pri­gir­džiu­si jau­ną­jį, kad jį pa­lenk­tų va­žiuo­ti baž­ny­čion ir čia jau įkliū­tų į jos na­ge­lius. Ta­čiau jau­ni­kis iš­si­su­ko, nors bu­vo la­bai „ar­ti pra­žū­ties“.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rug­sė­jo 4 d.

Daug vo­ve­rių – bus ka­ras
Šau­kė­nų miš­kuo­se ypa­tin­gai daug pa­ste­bi­ma vo­ve­rių. Jos to­kios drą­sios, kad net drįs­ta ei­ti į kai­mus. Nė vie­ną kar­tą pa­ste­bė­ta, kaip vo­ve­rys (po ke­lias) tvo­ro­mis, ku­rios sie­kia miš­ką, bė­ga j kai­mus ir drą­siai lai­pio­ja tro­be­siais. Toks vo­ve­rių gau­su­mas pa­ste­bė­tas prieš di­dį­jį ka­rą, to­dėl žmo­nės ma­no, jog bū­sią ne­ra­mu­mai.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rug­sė­jo 4 d.

Mil­ži­niš­kas vė­žys „Auš­ros“ mu­zie­juj
Ame­ri­kos lie­tu­vis R. Nor­ke­vi­čius, at­vy­kęs vai­šėms į Lie­tu­vą, pa­do­va­no­jo „Auš­ros mu­zie­jui per po­lic. Šim­kū­ną ste­bė­ti­nai di­de­lį vė­žį, ku­ris tu­ri 85 ct. il­gu­mo. Ši do­va­na – re­tas ir įdo­mus eks­po­na­tas mu­zie­jaus gam­tos sky­re­liui.
Pas mus rin­ko­se par­da­vi­nė­ja­mi suau­gę vė­žiai, pa­ly­gi­nus su gau­tuo­ju, yra tik vai­kai. Rei­kia ti­kė­ti, kad šis eks­po­na­tas nu­ste­bins ne vie­ną at­si­lan­kiu­sį į mu­zie­jų eks­kur­san­tą. Drą­siai ga­li­ma sa­ky­ti, jog nu­ste­bi­mas bus toks pat, kaip ma­ty­ti Šiau­lių gat­vė­se be­si­rai­tan­tį Bra­zi­li­jos smaug­lį.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rug­sė­jo 11 d.

Mū­sų se­ne­lių vir­tu­vė

La­ši­niai su obuo­liais
Kol dar yra blo­ges­nių ap­dau­žy­tų obuo­lių pus­ry­čiams, pa­va­ka­riams ar pie­tums pa­ruoš­ki­me šį ska­nų, grei­tai pa­ga­mi­na­mą val­gį. Ku­ris la­bai pa­tiks vai­kams ir suau­gu­siems. Tin­ka ir sve­čiui.
Plo­no­mis rie­ku­tė­mis ar juos­te­lė­mis su­pjaus­ty­ti la­ši­nius ir pa­ke­pin­ti juos kep­tu­vė­je taip pat, kaip ir kiau­ši­nie­nei. Rūgš­čius obuo­lius nu­plau­ti ir su­pjaus­ty­ti rie­ku­tė­mis. Kai la­ši­niai ap­čirš­ka, ta­da su­dė­ti obuo­lius. Obuo­lių rei­kia dė­ti ne­ma­ža, nes kep­da­mi jie vi­sai su­ma­žė­ja, o juo dau­giau obuo­lių, tuo ska­niau. Obuo­lius rei­kia kep­ti tol, kol su­minkš­tė­ja. Val­gy­ti karš­tus su duo­na. Ska­nu, svei­ka ir tau­pu.
„Mo­te­ris“, 1939 m. spa­lio 15 d.

Ag­ras­tai bu­te­liuo­se
Ža­lius ag­ras­tus nu­va­ly­ti, su­dė­ti į bu­te­lius, stip­riai už­kimš­ti kamš­čiais ir ap­riš­tu šva­riai, iš­džio­vin­ta gy­vu­lio pūs­le. Sus­ta­čius į ka­ti­lą su šie­nu, už­pil­ti van­de­niu ir kai­tin­ti iki van­duo už­ver­da. Lai­ky­ti pu­sę va­lan­dos. Iš­kai­tin­tus bu­te­lius lai­ky­ti sau­so­je pa­tal­po­je.
Ag­ras­tai bu­te­liuo­se ne­blo­gai lai­ko­si ir be kai­ti­ni­mo. Jie pa­lie­ka­mi sau­si ar­ba už­pi­la­mi gry­nu šal­tu, ne­vi­rin­tu van­de­niu. Iš jų ga­li­ma ga­min­ti žie­mos me­tu sriu­bas, kom­po­tus.

Džio­vin­ti ag­ras­tai
Džio­vi­ni­mui tin­ka pri­no­kę ag­ras­tai. Po duo­nos pe­čiaus ar į or­kai­tę su­dė­ti skar­das, iš­klo­tas šva­riu po­pie­riu­mi, su­pil­ti sluoks­nį ag­ras­tų ir džio­vin­ti. Džio­vi­ni­mą pa­kar­to­ti 2–3 kar­tus. Iš­džio­vin­tus ag­ras­tus su­dė­ti į in­dus ir lai­ky­ti sau­so­je vie­to­je. Žie­mos me­tu ga­li­ma pa­nau­do­ti sriu­boms, kom­po­tams ir t. t.

Ma­ri­nuo­ti ag­ras­tai
Ag­ras­tus nu­va­ly­ti, su­pil­ti į bu­te­lius ar in­dus, už­pil­ti at­vė­sin­tu ac­to ma­ri­na­tu. Bu­te­lius už­kimš­ti kamš­čiais, už­leis­ti vaš­ku ir lai­ky­ti vė­sio­je pa­tal­po­je.
„Nau­jo­ji so­dy­ba“, 
1943 m. bir­že­lio 30 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio