Anų metų kronika: vaikai sudegino klebono daržinę, at­si­ka­bi­no va­go­nai su ke­lei­viais

Ric­kus dar ne­su­gau­tas
Da­bar kai­muo­se, kai tik pa­si­ro­do koks nors ne­pa­žįs­ta­mas žmo­gus, tuoj žmo­nės ma­no, kad Rie­kus ir pra­ne­ša Po­li­ci­jon. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad Šiau­lių krim. pol. kas­dien gau­na iš įvai­riau­sių vie­tų po ke­lias­de­šimt pra­ne­ši­mų apie Ric­kaus at­si­lan­ky­mą. Tuo pat me­tu apie Ric­kų pra­ne­ša iš Bir­žų ir iš Tel­šių, kad čia tik­rai bu­vęs Ric­kus. Daž­nai pa­si­tai­ko, kad Ric­kaus są­skai­ton nu­ken­čia vi­sai ne­kal­ti žmo­nės.
Ne­se­nai Sti­pi­nų km. (Jo­niš­kė­lio val.), su­te­mus atė­jo pas ūki­nin­ką Gry­bą ne­pa­žįs­ta­mas as­muo ir pra­šė nak­vy­nės. Ne­pa­žįs­ta­ma­sis vi­są lai­ką ran­kas lai­kė pal­to ki­še­nė­se ir ne­nu­siė­mė ke­pu­rės. Gry­bas, ma­ny­da­mas, kad tai Rie­kus, dre­bė­da­mas už­lei­do jam sa­vo lo­vą. Gry­bas pa­si­tu­rįs ūki­nin­kas, tu­ri šau­tu­vą ir, bi­jo­da­mas, kad nak­tį Ric­kus neuž­pul­tų, už­ge­si­no švie­są, pa­siė­mė j ran­kas šau­tu­vą, at­si­sto­jo kam­pe ir aty­džiai ste­bė­jo kiek­vie­ną ne­pa­žįs­ta­mo­jo ju­de­sį.
Vi­dur­nak­tį jis iš­gir­do, kad apie na­mą vaikš­to ke­li žmo­nės. Da­bar jis su­pra­to, kad pas jį gu­li Ric­kus, apie na­mą vaikš­to jo sėb­rai.
 Gry­bas drą­sus vy­ras ir, ne­no­rė­da­mas ge­ruo­ju pa­si­duo­ti, išė­jo prie­me­nėn, pa­leng­va ati­da­rė du­ris ir pra­dė­jo šau­dy­ti. Bet lau­ke bu­vę žmo­nės, gink­luo­ti kir­viais, ša­kė­mis ir bas­liais puo­lė Gry­bą šauk­da­mi:
„Ran­kas aukš­tyn!“ Iš bal­sų Gry­bas pa­ži­no, kad tai kai­my­nai.
Vė­liau paaiš­kė­jo, kad Gry­bo pie­me­nu­kas, pa­ma­tęs ne­pa­žįs­ta­mą­jį, pra­ne­šė kai­my­nams, jog pas jo šei­mi­nin­ką nak­vo­jąs Ric­kus. Ūki­nin­kai su­sior­ga­ni­za­vo ir atė­jo Ric­kaus suim­ti. Kai­my­nai su Gry­bu pa­leng­va suė­jo tro­bon, už­gu­lė mie­gan­tį ne­pa­žįs­ta­mą­jį ir jį su­ri­šo. Bet vė­liau iš­siaiš­ki­no, kad Ric­kus... ne­kal­tas pa­ke­lei­vis.
Tą pat die­ną įvai­riuo­se Jo­niš­kė­lio valsč. vie­to­se bu­vo pa­ste­bė­ti dar pen­ki „Ric­kai“. Pas ūkin. Sa­bą, gyv. Švo­biš­kių km., atė­jęs ne­pa­žįs­ta­mas as­muo ir jam pa­ro­dęs du re­vol­ve­rius pri­riš­tus ran­ko­vė­se ant gu­mų. Kai tik tas ne­pa­žįs­ta­ma­sis ke­liąs į vir­šų ran­kas, tuoj iš ran­ko­vių iš­šo­ka abu re­vol­ve­riai. Ne­pa­žįs­ta­ma­sis klau­si­nė­jęs, kur gy­ve­na tur­tin­gi ūki­nin­kai, ar kle­bo­nas tu­rįs pi­ni­gų, ar daž­nai esąs na­muo­se ir kt.?
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. gruo­džio 17 d.

Su­de­gi­no kle­bo­no dar­ži­nę
12 mt. vai­kai kerš­tau­da­mi kle­bo­nui su­de­gi­no jo dar­ži­nę. Kel­mė­je ki­lo gais­ras. Su­de­gė kle­bo­no dar­ži­nė su pa­ša­ru. Kel­mės ug­nia­ge­siai, kaip vi­suo­met, pa­si­sku­bi­no į gais­ro vie­tų, kai vis­kas vir­to pe­le­nais.
Pir­miau­sia vi­si su­si­rin­ko gais­ri­nės kie­me, pa­skui vy­ko į gais­ro vie­tų. Na, ži­no­ma, ir pa­si­vė­li­no. Vyk­da­mi į gais­rų ug­nia­ge­siai ke­ly pa­me­tė bač­kas, ma­ši­na ne­vei­kė. At­va­žia­vo į gais­ro vie­tų – van­dens nė­ra! At­ve­žė van­dens – ma­ši­na ne­vei­kia. Kol su­si­tvar­kė, tur­tas žu­vo ug­ny­je.
Kal­ba­ma, kad gais­ro prie­žas­tis – kerš­tas. Esa tū­las Sto­nis su sa­vo drau­gu su­si­ta­rę rin­ko nuo ka­pi­nė­se esa­mų kry­žių die­vo mū­kas, lie­jo jas ir par­da­vi­nė­jo.
Kaž­ko­kia se­ne­lė jų dar­bus pa­ste­bė­jo ir pra­ne­šė kle­bo­nui. Pra­neš­ta po­li­ci­jai, ku­ri įta­ria­mus tar­dė. Pas­ta­rie­ji, no­rė­da­mi kle­bo­nui at­ker­šy­ti, no­rė­jo pa­deg­ti jo 2 dar­ži­nes, gre­ti­mai sto­vė­ju­sias.
Vie­nų pa­de­gė, bet ant­ros ne­sus­pė­jo. Kal­ti­nin­kai tų pat va­ka­rų suim­ti. Nu­si­kal­tė­liams apie 12 m. amž.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. sau­sio 17 d.

Pa­me­tė va­go­nus su ke­lei­viais
Va­ka­re trau­ki­nė­liui ei­nant iš Lin­ku­vos į Pet­ra­šiū­nus, at­si­ka­bi­no 6 va­go­nai su ke­lei­viais ir pa­si­li­ko ant bė­gių sto­vė­ti. Oras bu­vo biau­rus, to­dėl iš­kart įvy­kis ne­bu­vo pa­ste­bė­tas, o kai ne­bu­vo ga­li­my­bės gar­ve­žiui grįž­ti, kon­duk­to­riui te­ko grįž­ti Lin­ku­von skam­bin­ti te­le­fo­nu į Pet­ra­šiū­nus, kad gar­ve­žys paim­tų pa­lik­tus ke­ly va­go­nus.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. va­sa­rio 7 d.

Šiau­liuo­se mi­rė lie­tu­vis – ru­sų ge­ne­ro­las
Šiau­liuo­se mi­rė bu­vęs ru­sų ge­ne­ro­las Ro­ma­nas Ku­še­liaus­kas. Nors mi­ni­mas ge­ne­ro­las gi­mė ir gy­ve­no Šiau­liuo­se, bet šiau­lie­čiai apie jį ma­žai ką te­ži­no­jo.
R. Ku­še­liaus­kas gi­mė Šiau­liuo­se 1867 mt. Bū­da­mas 17 mt. įsto­jo į ru­sų ka­riuo­me­nę sa­va­no­riu. Daug var­go jam te­ko iš­varg­ti, kol 1915 mt., už pa­si­žy­mė­ji­mą di­džia­me ka­re, bu­vo pa­kel­tas į ge­ne­ro­lo ma­jo­ro laips­nį. Svar­bu pri­min­ti, kad ve­lio­nis vi­są lai­ką bu­vo karš­tas ka­ta­li­kas ir ti­kė­ji­mo neiš­si­ža­dė­jo, kaip dau­ge­lis anų lai­kų lie­tu­vių. 1900 mt. da­ly­va­vo ki­nų -ru­sų ka­re, ge­ne­ro­lo Re­men­kamp­fo ir Alek­sand­ro va­do­vy­bėj. Nuo 1904 m. iki 1905 mt. bu­vo ru­sų – ja­po­nų ka­ro fron­te, o nuo 1914 mt. iki 1915 m. Di­džia­jam ka­re, va­ka­rų fron­te, prieš vo­kie­čius. Ke­lis kart bu­vo sun­kiai su­žeis­tas.
Il­giau­siai jis tar­na­vo Si­bi­re, kur iš­bu­vo per 25 mt. 1917 mt. išė­jo į at­sar­gą. Ka­rui pa­si­bai­gus grį­žo į Šiau­lius ir iš jų nie­kur ne­be­va­žia­vo, nors sū­nūs ir duk­te­rys pa­si­tu­rin­čiai gy­ve­na už­sie­ny. R. K. grį­žus į Lie­tu­vą, vy­riau­sy­bės bu­vo kvies­tas or­ga­ni­zuo­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Bet, dėl šir­dies li­gų ir lie­tu­vių kal­bos ne­mo­kė­ji­mo, neįs­to­jo.
Ve­lio­nis Lie­tu­vos aukš­tes­nių ka­ri­nin­kų tar­pe bu­vo ži­no­mas, kaip ge­ras ir su­ma­nus ka­rys. Nors to­li gy­ve­no, dir­bo, bet am­žiaus ga­le grižo il­sė­tis į gim­to­jo kraš­to že­mę.
Lai­do­jant, pa­mal­das lai­kė ir pa­moks­lą ve­lio­nies ge­ras drau­gas – ku­nig. Ja­ru­lai­tis, ku­riam šį­met su­ka­ko 50 ku­ni­ga­vi­mo me­tų.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. va­sa­rio 14 d.

Sve­čiuo­se „Ži­bu­rė­lis“

„Ži­bu­rė­lis“ – žur­na­las vai­kams, 1920–1924 ėjęs Jur­bar­ke, 1924–1944 – Kau­ne. 1920–1932 ir 1938–1944 ėjo du kar­tus, 1933–1937 – kar­tą per mė­ne­sį.
Žur­na­lą įstei­gė ir iki 1924 lei­do A. Gied­rius, 1924–1941 – Lie­tu­vos Rau­do­na­sis Kry­žius, 1942–1944 – Sa­vi­tar­pi­nės pa­gal­bos vy­riau­sia­sis ko­mi­te­tas.
Spaus­din­ta daug gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių. Žur­na­le bend­ra­dar­bia­vo P. And­riu­šis, P. Ba­bic­kas, K. Bin­kis, B. Braz­džio­nis (Vy­tė Ne­mu­nė­lis), B. Bui­vy­dai­tė, P. Cvir­ka, L. Do­vy­dė­nas, J. Jan­kus, K. Jan­kaus­kas, K. Ja­ku­bė­nas, F. Kir­ša, J. Kru­mi­nas, K. Ku­bi­lins­kas, P. Ma­šio­tas, A. Ma­tu­tis, A. Miš­ki­nis, V. Ruz­gas, J. Šio­ži­nys, P. Šin­kū­nas, T. Šu­ra­vi­nas, V. Ta­mu­lai­tis, L. Žit­ke­vi­čius ir ki­ti.
Iliust­ra­vo J. Mar­ti­nai­tis, K. Pet­ri­kai­tė-Tu­lie­nė ir ki­ti.
Re­dak­to­riai: A. Gied­rius (1920–1923), R. Šliū­pas (1924–1932), A. Pet­ri­kas (1933–1935), S. Zo­bars­kas (1935, 1936–1939 ir 1941–1944), L. Gi­ra (1936), J. Alek­na (1939–1940), A. Gar­mus (1940).
Šal­ti­nis: 
Vi­suo­ti­nė lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ja.
 

Vy­tė Ne­mu­nė­lis
Ki­tu ta­ke­liu

Upe­liu­kuos lai­ve­liai pa­li­ko,
Ant kal­nų ma­lū­nė­liai vi­si,
Ne­baig­ti do­bi­lė­lių vai­ni­kai
Ir sau­lu­tė, kaip lai­mė, švie­si...

Gal į dug­ną nu­grims tie lai­ve­liai,
Gal į Ne­mu­ną pla­tų iš­plauks, –
Ka­pi­to­nų jau­nų prie til­te­lio
Nei šian­dien, nei ry­toj ne­su­lauks...

„Ži­bu­rė­lis“, 1941 m. spa­lio 1 d.
 

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Ari­jas Vit­kaus­kas

Dra­ko­no va­ka­rė­lis....

Tu ki­nie­tė, aš ja­po­nas;
Sau­lė tu, ir auk­sas aš;
Tu karš­ta, ir aš gel­to­nas;
Vyš­nia tu, mig­do­las aš...

Vyš­nių me­džiams pra­žy­dė­jus,
Pa­sa­kė­lę sap­na­vau;
Jaz­mi­nams žy­dėt pra­dė­jus,
Mė­nu­liu­ką bu­čia­vau.

Py­ko pro­se­ne­lių dva­sios.
Lie­pė lū­pų ne­ly­tėt,
Ir dra­ko­no akys gra­sios
Lie­pė ki­niš­kai my­lėt.

Bet – ki­nie­tė tu, ja­po­nas
Nors esu ir bū­siu aš,
Bet kai reiks – tai pa­ts dra­ko­nas
Į Eu­ro­pą mus nu­neš.

Tu ki­nie­tė, aš ja­po­nas –
Nors ne­ga­li­ma ty­lėt
Ta­vo lū­pų, bet dra­ko­nas
Ne­pa­lieps kaip reik my­lėt...

Tu ki­nie­tė, aš ja­po­nas;
Sau­lė tu, ir auk­sas aš;
Tu karš­ta, ir aš gel­to­nas;
Vyš­nia tu, mig­do­las aš...

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. lie­pos 16 d.

Al­gi­man­tas St. Bun­dza

Nė­ra gė­lių, nė­ra ir jaus­mo 
žo­džių:
Jos nu­raš­ky­tos, jie iš­sa­ky­ti 
jau se­nai.
Kuo sa­vo sie­lą nū­dien guo­džia,
Kur li­ko va­sa­ros die­nų pul­kai?

Toks ne­ra­mus, aud­rin­gas 
ma­no me­tas.
O kly­kian­ti šau­ni jau­nys­tė!
Ar beuž­degs žai­bai kai švys­te­lia,
Ar teks šią va­sa­rą ir tau nu­vys­ti.

Nors die­nos to­kios jau­kios, 
bet šir­dis...
Ją il­ge­siu ir liū­de­siu nu­gir­dė,
Ne mei­lės žo­džiai, ne dai­na, 
ne mo­te­ris.
Bet pa­sa­ka vie­nos nak­ties, 
vie­nui vie­nin­te­lė.

Švel­nu­tė ji, kaip an­ge­lų rap­so­di­ja
Ar „La Fran­ce“ šil­kų­jų ro­žių.
Gy­ve­na ma­ny­je jos mos­tai, 
ei­se­na,
Ne­be­su­rast jos var­dui žo­džių!

Liū­de­siu ir il­ge­siu ma­ne 
nu­gir­džius.
Kuo sa­vo sie­lą nū­dien 
guo­džia –
Gi­lia nak­tim ir pa­sa­ka vie­nui 
vie­nin­te­le
Iš ta­vo jaus­mo ro­žių...

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. rug­sė­jo 10 d.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio