Anų metų kronika: 8 darbo valandos – naujiena, skendo keturios moterys

Ke­tu­rios bo­be­lės van­de­ny
Kur­šė­nuo­se, Ven­to­je, mau­dė­si ke­lios mo­te­rys. Be­dūk­da­mos van­de­ny, vie­ną pa­stū­mė gi­lu­mon. Šį įsi­trau­kė ir stū­mė­jas. Ki­tos dvi puo­lė gel­bė­ti, ku­rias ir­gi pir­mo­sios įtrau­kė. Lai­mei, pa­si­tai­kė su lai­ve­liu ne­to­lie­se A. Jo­vai­šas, ku­ris „sken­duo­les“ iš­gel­bė­jo. Dvi ma­žai te­ga­vo įger­ti van­dens (stū­mė­ja kiek dau­giau), o vie­ną tik be­sup­da­mi at­gai­vi­no ir į na­mus ne­šte par­ne­šė.
Tai pir­mas Kur­šė­nuo­se įvy­kis, kad sken­do 4 bo­bos.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. lie­pos 17 d.

Bur­mist­ras Va­lan­čius ne tau­ti­nin­kas
Tū­li, ypa­tin­gai iš opo­zi­ci­jos, po pr. mt. rin­ki­mų tvir­ti­no ir tvir­ti­na, kad Šiau­lių bur­mist­ras p. Va­lan­čius esąs ofi­cia­lus tau­ti­nin­kas ir tau­ti­nin­kų są­jun­gos na­rys. Tas ne­tie­sa. Iš tau­ti­nin­kams ar­ti­mų žmo­nių gir­dė­jo­me, kad p. Va­lan­čius nė­ra, bent iki šios die­nos, tau­ti­nin­kų s-gos na­rys, nes iki šiol jis nė­ra net pa­reiš­ki­mo pa­da­vęs, jog no­rįs bū­ti na­riu.
A. a. Kaz­laus­kis, kaip ge­ras p. Va­lan­čiaus pa­žįs­ta­mas, paė­mė ir įra­šė jį į na­rius, bet p. Va­lan­čiaus raš­tiš­ko su­ti­ki­mo ne­bu­vo. Siun­tė jam vi­suo­met pa­kvie­ti­mus ir t.t., kaip na­riui, bet ne­se­niai, iš­ki­lus klau­si­mui dėl p. V. na­rio mo­kes­čio mo­kė­ji­mo, ne­ti­kė­tai paaiš­kė­jo, kas anks­čiau pa­sa­ky­ta.
Tai­gi, be­rei­ka­lin­gai jau­di­na­ma­si, p. Va­lan­čius yra ne­par­ty­vus.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rugp­jū­čio 7 d.

8 va­lan­das
Sal­dai­nių dirb­tu­vė­se „Bi­ru­tė“, „Rū­ta“, „For­tū­na“ ir „Ener­gi­ja“, kur iki šiol bu­vo dir­ba­ma po 9 val., dar­bo ins­pek­to­riui pa­rei­ka­la­vus, nuo š. m. rug­piū­čio mėn. 2 d. dir­ba­ma tik 8 val.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rugp­jū­čio 7 d.

Ko­dėl bank­ru­ta­vo ase­niz­ci­jos bend­ro­vė
Prieš me­tus M. M. tei­gia­mai bu­vo pa­si­sa­kęs dėl ase­ni­za­ci­jos bend­ro­vės įstei­gi­mo Šiau­liuo­se. Bend­ro­vė įsi­gi­jo spe­cia­lius au­to­mo­bi­lius su her­me­tiš­kai už­da­ro­mais bo­sais, siurb­lius, nu­sam­dė tar­nau­to­jus, pra­dė­jo dar­bą. Iš kar­to pa­si­ro­dė, kad to­kia bend­ro­vė Šiau­liams di­de­lis pliu­sas, nes dar­bas bu­vo at­lie­ka­mas la­bai grei­tai, ne­bran­giai ir šva­riai.
Taip, šva­riai! Bend­ro­vei va­lant iš­vie­tes ar duo­bes, ne­si­jau­tė jo­kio dvo­ki­mo.
Bend­ro­vės sva­jo­nės neiš­si­pil­dė. Mies­to sa­vi­val­dy­bė, stam­biau­sias kli­jen­tas, va­ly­mo dar­bą ati­da­vė prie­šis­to­ri­niams „bač­ki­nin­kams“. Sa­ko, taip pi­giau. Už­sa­ky­mas — apie 10.000 li­tų.
Bend­ro­vė bank­ru­ta­vo. Da­bar se­na va­ga va­žiuo­ja­ma. Gy­ven­to­jai vėl troš­ki­na­mi. Šiau­lie­čiai mėgs­ta gir­tis, ei, jų mies­tas mo­der­nė­ja, kul­tū­rė­ja, bet ko­dėl to­kio pa­pras­to da­ly­ko ne­ga­li­ma su­tvar­ky­ti?
Prieš ka­rą mies­tas tu­rė­jo net nuo­sa­vus ase­ni­za­ci­jos įran­kius, ko­dėl gi da­bar sa­vi­val­dy­bė tuo ne­no­ri su­si­rū­pin­ti? O tas la­bai rei­ka­lin­ga, ne­ma­žiau už elekt­ros sto­tį...
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rugp­jū­čio 7 d.

Ma­lo­nės pra­šy­mas dėl kregž­džių šei­mos
Ste­po­niš­kio st., Kur­šė­nių v., Šiau­lių-Tel­šių li­ni­joj, yra dėl ke­lei­vių pa­sta­ty­tas ru­sų ti­po va­go­nas. Šiais me­tais to va­go­no pa­sto­gėj kregž­dės su­si­lip­dė liz­dą ir iš­si­pe­ri­no vai­kus. Li­ko tik sa­vai­tė jų išau­gi­ni­mui. Ka­dan­gi dėl ke­lei­vių re­mon­tuo­ja­mas ki­tas va­go­nas, tai mi­nė­tą­jį va­go­ną ruo­šė­si iš­vež­ti į ki­tą su­sto­ji­mo vie­tą.
Ste­po­niš­kio ke­lio meis­te­ris ga­vo pa­rė­dy­mą va­go­no iš­siun­ti­mui. Pas­ta­ra­sis ruo­šė­si pa­rė­dy­mą vyk­dy­ti, ap­gai­lė­da­mas ir kregž­džių šei­mos Ii­ki­mą. Bet at­si­ra­do gai­les­tin­gai žmo­gus, ku­ris gai­lė­da­ma­sis kregž­džių šei­mos, pa­ra­šė ma­lo­nės pra­šy­mą Šiau­lių Kel. ir Stat. Di­rek. vir­ši­nin­kui, kad šį pa­rė­dy­mą at­mai­ny­tų, iki kregž­dės vai­kus neiš­ves.
Pra­šy­mas pa­ten­kin­tas. Kregž­džių šei­ma iš­gel­bė­ta. Gy­ven­to­jai džiau­gė­si to­kiu kul­tū­rin­gu dar­bu.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rugp­jū­čio 7 d.

Žy­dų muš­ty­nės
Jo­niš­kė­lio tur­ga­vie­tėj agur­kais su­si­mu­šo du žy­dai. Vie­nas – už tur­gų pi­ni­gų rin­kė­jas, o ant­ras – sto­vė­jo su agur­kais. Muš­ty­nių fi­na­las – vie­nas už­da­ry­tas da­bok­lėn, o ant­ras iš­va­ry­tas iš tur­gaus.
Tą pa­čią die­ną ir tarp kiau­ši­nių su­pir­ki­nė­to­jų vos neį­vy­ko in­ci­den­tas. Vie­nas net pei­lį jau bu­vo iš­si­trau­kęs, bet po­li­ci­ja karš­tuo­lius nu­ra­mi­no.
Vėl bu­vo su­si­mu­šę gat­vė­je žy­dai. Vie­nam ge­ro­kai su­kru­vin­tas vei­das. Pa­ša­li­niams įsi­ki­šus, pa­vy­ko peš­tu­kus iš­skir­ti. Žmo­nės sa­ko, kad bū­siąs ka­ras ar ko­kia ne­lai­mė, kad žy­dai tarp sa­vęs mu­ša­si.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. rugp­jū­čio 15 d.

Iš re­por­te­rio blok­no­to

Ko­kia gam­ta – to­kie žmo­nės
Gai­la. Šiau­liuo­se ta­čiau šis dės­nis leng­va pri­tai­kin­ti. Gy­ven­to­jai gam­tos įta­koj: šal­ti ma­te­ria­lis­tai, kas­die­nės nuo­tai­kos. Be šven­tes­nių no­rų – apie idea­lus nie­kas nė ne­sva­jo­ja. Juk net pa­pras­to nuo­šir­du­mo ir vai­šin­gu­mo šiau­lie­čiams trūks­ta.
At­va­žia­vo į Šiau­lius pa­sau­li­nė gar­se­ny­bė – pia­nis­tas, ak­las me­ni­nin­kas, pa­si­žy­mė­jęs Šo­pe­no kū­ry­bos pui­kiu skam­bi­ni­mu. Ar ži­no­te, kad neat­si­ra­do Šiau­liuo­se žmo­gaus, ku­ris jo kon­cer­tui pa­sko­lin­tų ro­ja­lį, nors bu­vo į daug ką krei­pia­ma­si. Pia­nis­tas tu­rė­jo ten­kin­tis pia­ni­nu – nie­kam tas ne­rū­pė­jo. Keis­ta. Juk, ro­dos, kiek­vie­nas tu­rė­tu lai­ky­ti už gar­bę, jei jo ro­ja­liu skam­bi­na pa­sau­li­nė gar­se­ny­bė – ta­čiau Šiau­liuo­se žmo­nės vi­suo­met ki­taip gal­vo­ja.
Tiek to.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. bir­že­lio 26 d.

Nu­bau­dė Šiau­lių Blok­no­tą
Šiau­lių 1 nuo­v. Tai­kos Tei­sė­jas tei­sė „Šiau­lių Blok­no­to“ re­dak­to­rių Vi. Šau­lį už at­spaus­di­ni­mą Š. Bl. 2 Nr. po­rnog­ra­fi­nės iliust­ra­ci­jos. VI. Šau­lys nu­baus­tas 500 lt., ar­ba 1 mėn. ka­lė­ji­mo, be to, kon­fis­kuo­tas Š. Bl. 2 Nr. ir jo re­dak­to­riui atim­ta tei­sė 1 me­tus leis­ti laik­raš­tį.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. lie­pos 10 d.
 

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

A.Rū­kas
Nu­pirk­tos die­nos

Nu­pirk­tos die­nos...
Nu­pirk­tos
šir­dim, krau­ju ir dū­šia.

Gy­ve­ni­mas nu­švil­pė jas,
su­lau­žęs per pu­sę.
Pa­si­žiū­ri at­gal:
jau mei­lė iš­my­lė­ta.

Ne­ver­kie, my­li­mo­ji, ne!
Šir­dim gy­ve­nan­čio poe­to
to­kia jau ver­kian­ti da­lia.

Jei šir­dį –
vi­są šir­dį,
ne tru­pi­niais, ne gra­mais
ati­da­viau gy­ve­ni­mui
ir my­li­mai, ir ma­mai.

Da­bar už­teks.
Tik dū­šia pra­ras­ta,
ir krau­jo de­gan­čio taip ma­ža –
Ach, mie­la, my­li­ma!

Vis­kas – tik sap­nas, 
tik... mi­ra­žai
 Aps­vaik, o my­li­ma, nuo tan­go,
 išeik į le­dą ply­ną, –
lai le­kia į to­lį pa­čiū­žos,
nes per­ka­mos die­nos su­lam­do,
ir kūk­čio­ja lai­mė su­lū­žus.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1933 m. gruo­džio 31 d.

Mis­ter Wu
Pra­kal­ba su smulk­me­nom

Nuo Re­dak­ci­jos: P. Dlri­teur gi­ba Ton’ui, dėl su­si­dė­ju­sių ap­lin­ky­bių, at­si­sa­kius ra­šy­ti ei­liuo­tus fel­je­to­nus, gau­da­mi iš skai­ty­to­jų ne­ma­ža laiš­kų su pa­gei­da­vi­mais. pa­kvie­tė­me p. Mis­ter Wu tęs­ti šį dar­bą to­liau.

Ger­bia­mi vi­so­kie „ie­čiai“,
ža­ga­rie­čiai ir šiau­lie­čiai,
za­ra­sie­čiai ir kau­nie­čiai
ir vi­si vi­si pi­lie­čiai,
jei re­dak­to­rius pa­kvie­čia,
nė­ra ko čia čiu­pi­nė­ti
rei­kia tuoj ge­rai nu­čiup­ti
ir kas lu­pa­ma iš­lup­ti.

Pra­de­du jau: viens, du, trys!
Kas gy­ve­ni­me pa­slys,
nu­ra­min­siu, kaip mo­kė­siu,
žo­džių ne­pa­si­gai­lė­siu.

Aš ra­šy­siu apie tan­go,
apie pus­ber­nį prie lan­go,
apie gra­žią Ma­ri­jo­ną,
Siu­van­čią šil­kų si­jo­ną

Pa­mi­nė­siu gels­vą spau­dą,
tuos, kur to­kią spau­dą gau­do
ir ku­rie iš vi­so strio­ko
die­ną kra­tos an­da­ro­ko.

Taip­gi leis­ta bus ra­šy­ti
ir apie be­ko­nų sri­tį,
o tai­po­gi po­ną Po­džių
pa­mi­nė­ti po­ra žo­džių...
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. va­sa­rio 7 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio