Anų metų kronika

Šiau­lie­tis kom­po­zi­to­rius
Ži­no­mo Šiau­liuo­se vi­suo­me­nės vei­kė­jo p. Liu­do Ja­ka­vi­čiaus sū­nus, Kau­no kon­ser­va­to­ri­jos mo­ki­nys L. Ja­ka­vi­čius ne­se­nai pa­ra­šė tan­go „Su­te­mos“. Teks­tą šiam tan­go pa­ra­šė žur­na­lis­tas Jūr. A. Šal­te­nis.
Tan­go la­bai vy­ku­sios kom­po­zi­ci­jos ir Kau­ne tu­ri ne­pap­ras­to pa­si­se­ki­mo. Dai­nuo­ja­mas ba­liuo­se ir ka­vi­nė­se. Po Ve­ly­kų „Su­te­mas“ vy­rų kvar­te­tas dai­nuos ra­dio­fo­ne. Be to, tan­go au­to­rius L. Ja­ka­vi­čius ža­da ne­tru­kus jį iš­leis­ti. Tuo rei­ka­lu jau su­si­ta­rė su ži­no­ma Kau­no fir­ma.
Šiais lai­kais, kai rū­pi­na­ma­si su­lie­tu­vin­ti mū­sų ma­žą­ją sce­ną, šio tan­go pa­si­ro­dy­mas iš tie­sų svei­kin­ti­nas. Sa­vo lie­tu­viš­kų kom­po­zi­ci­jų mes ne­daug te­tu­ri­me, pa­ga­liau ir šios (kaip Brais­no „Sau­lu­tės“ fokst­ro­tas) ne ka­žin kaip vy­ku­sios.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ba­lan­džio 16 d.

Išė­jo „Šiau­lių žy­dų al­ma­na­chas“
Šio­mis die­no­mis išė­jo iš spau­dos žy­dų vi­suo­me­nės lau­kia­mas „Šiau­lių žy­dų Al­ma­na­chas“ – li­te­ra­tū­ri­niai, is­to­ri­niai straips­niai. Tu­ri­ny: žy­dų at­si­ra­di­mas Šiau­liuo­se, pir­mie­ji žy­dai Šiau­liuo­se, Šiau­lių m. mo­nog­ra­fi­ja, at­si­mi­ni­mai apie gar­sų­jį Šiau­lių ra­bi­ną Jo­si­fą-Scha­ri­ją Šter­ną ir t. t. su dau­gel iliust­ra­ci­jų teks­te.
Lei­di­nys iš­leis­tas gra­žiai, pir­mos rū­šies po­pie­ris ir vir­še­lis, šva­rus dar­bo at­li­ki­mas. Al­ma­na­chą pa­ra­šė J. Bal­ta­ke­vi­čius. Ver­ti­mą j žy­dų kal­bą da­rė ir pa­pil­dė dr. J. Dob­ki­nas.
Šis al­ma­na­chas su­teiks daug nau­jų ir įdo­mių ži­nių Šiau­lių žy­dams.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ba­lan­džio 16 d.

Džio­vos prie­šų pa­si­se­ki­mas...
Šiau­liuo­se, Rad­vi­liš­ky, Kur­šė­nuo­se, Pak­ruo­juj, Gruz­džiuo­se, Lin­ku­voj ir Jo­niš­ky Drau­gi­jos ko­vai su tu­ber­ku­lio­zu Šiau­lių sky­rius bu­vo su­ruo­šęs vie­šą rink­lia­vą džio­va ser­gan­čių nau­dai.
Rink­lia­va tu­rė­jo pa­si­se­ki­mą. Ženk­liu­kų par­duo­ta apie 7000. Vien Šiau­lių m-te su­rink­ta 1390 lit.
Rink­lia­voj da­ly­va­vo 2 gra­žiai pa­puoš­ti au­to­mo­bi­liai su pri­tai­kin­tais už­ra­šais. Pav. „Sėk­min­gai ko­vai su tu­ber­ku­lio­zu Šiau­lių ap­skri­čiui rei­ka­lin­gi 7 dis­pan­se­riai, o tu­ri­me tik 1“. Ko­dėl džio­va ple­čia­si? Lie­tu­vo­je yra 50.000 džio­vos ba­ci­lų sė­ji­kų – au­gin­to­jų, o ko­vo­to­jų prieš džio­vą tik 20.000. (D-ja vi­so­je Lie­tu­vo­je tu­ri 20 000 na­rių.)
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ge­gu­žės 14 d.

Ne­pa­ten­kin­ti, kad gy­vu­liai bus sker­džia­mi be skaus­mo
Gy­vu­lių glo­bos drau­gi­jai pa­siū­lius, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė nu­pir­ko ir pa­sta­tė mies­to sker­dyk­lo­je tam tik­rą apa­ra­tą gy­vu­liams ap­svai­gin­ti, kad jie, sker­džia­mi, ne­jaus­tų skaus­mo.
Šis hu­ma­niš­kas žy­gis ta­čiau su­kė­lė di­de­lį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą žy­dų tar­pe, ku­rių ra­bi­nai už­pro­tes­ta­vo prieš apa­ra­to var­to­ji­mą, pa­reikš­da­mi, kad toks bū­das prieš­ta­rau­ja jų re­li­gi­niems ri­tua­lams.
Sa­vi­val­dy­bėj įvy­ko po­sė­dis, ku­ria­me da­ly­va­vo ap­skri­ties vir­ši­nin­kas, bur­mist­ras, jo pa­dė­jė­jas, du ra­bi­nai, du žy­dai ad­vo­ka­tai ir du gy­vu­lių glo­bos drau­gi­jos at­sto­vai, su­si­da­riu­siai pa­dė­čiai dėl nau­jo­vės įve­di­mo ap­tar­ti. Po­sė­džio da­ly­viams sker­dyk­la pa­de­monst­ra­vo nau­ją sker­di­mo bū­dą. Žy­dų at­sto­vai pa­reiš­kė, kad jei apa­ra­tas bus nau­do­ja­mas, tai jie už­draus sa­vo mė­si­nin­kams piau­ti gy­vu­lius sker­dyk­lo­je ne tik­tai ko­šer rei­ka­lui, bet ir ne ko­šer ir ne­tgi už­draus žy­dų krau­tu­vė­se par­da­vi­nė­ti sker­dyk­loj pjau­tų gy­vu­lių mė­są.
Po­sė­dyj po il­gų pa­si­ta­ri­mų nu­tar­ta už­klaus­ti vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją, kaip pa­sielg­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ge­gu­žės 14 d.

Po­nai, ra­šy­ki­te lie­tu­viš­kai!
Pak­ruo­jis. Vis­man­tų lat­vių „Bib­lio­te­kos“ drau­gi­ja su­ren­gė Pak­ruo­jy va­ka­rų. Prie va­ka­rų, ži­no­ma, pa­si­sten­gė iš anks­to iš­ne­šio­ti vie­tos in­te­li­gen­tams pa­kvie­ti­mus. Kad tuos pa­kvie­ti­mus va­ka­ro ren­gė­jai pla­ti­no, tai nie­ko nuo­sta­baus (įpras­ta), bet vie­no jie ne­tu­rė­jo pa­mirš­ti, tai, kad va­ka­ras bu­vo ren­gia­mas Lie­tu­vo­je, kad tie pa­kvie­ti­mai pla­ti­na­mi lie­tu­vių tar­pe, to­dėl pri­va­lė­jo pa­si­rū­pin­ti, kad tie pa­kvie­ti­mai bū­tų pa­ra­šy­ti žmo­niš­ka kal­ba. Bruk­ti į ran­kas su­dar­ky­ta lie­tu­vių kal­ba pa­ra­šy­tus po­pier­ga­lius, tai di­džiau­sias kvie­čia­mų as­me­nų įžei­di­mas ir iš jų pa­si­ty­čio­ji­mas.
Ziu­tis
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. bir­že­lio 4 d.

Prie alaus bač­ke­lės ga­lą ga­vo...
Kriu­kų val., Šei­va­ko­jų km., T. G. be­si­tru­siant sek­ly­čioj apie pil­nas alaus bač­ku­tes ir jas be­kam­šant, vie­na bač­ku­tė spro­go ir... ge­ro­kai su­ža­lo­jo G., nuo ko pa­sta­ra­jai te­ko net į Šiau­lių m-to li­go­ni­nę at­si­gul­ti. G.pa­gu­lė­ju­si apie 12 die­nų li­go­ni­nėj, šio­mis die­no­mis mi­rė. Tai bent alu­tį bu­vo pa­ga­mi­nu­si G., tik, de­ja, jai ne­te­ko jo pa­ra­gau­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. bir­že­lio 4 d.

Tas ma­žiu­kas Mi­le­riu­kas ser­ga „hit­lerma­ni­ja“
Ne­se­niai Šiau­liuo­se, Vil­niaus g. (p. Juš­kaus na­me) tū­las vo­kie­tu­kas Mi­le­ris ati­da­rė mo­te­rų kir­pyk­lą. Šis ber­ne­lis (nes pie­me­nį praau­go, o iki ber­no am­žiaus dar ne­daau­go) jau spė­jo pa­si­žy­mė­ti sa­vo „spe­cia­ly­be“, su­de­gin­da­mas ke­lioms mo­te­rims gal­vas bei plau­kus su „Dauervvellen’u“ (dėl to tu­rės dar by­lų teis­me). Ta­čiau, pa­si­ro­do, kad Mi­le­rio esa­ma ne tik „či­rul­ni­ko“, bet karš­to Hit­le­rio pa­se­kė­jo...
Va­ka­re, tru­pu­tį „su­si­vals­ty­bi­nęs“, Mi­le­ris nu­ta­rė ei­ti žy­dams lan­gus dau­žy­ti. Ir pir­mai pro­gai pa­si­tai­kius, iš­kū­lė Ben­co­vi­čai­tės krau­tu­vės (Vil­niaus g.) lan­gą. Gal dar ir dau­giau „pa­vyz­džių“ pa­ro­dęs, bet de­žu­ruo­jan­tis po­li­ci­nin­kas jį suė­mė ir nu­ga­be­no į nuo­va­dą; pa­so­di­no į da­buok­lę, kad at­šal­dy­tų hit­le­riš­ką ma­ni­ją, o ry­tą su­ra­šė jam pro­to­ko­lą ir už­ve­dė by­lą.
Ben­co­vi­čai­tė ap­si­skun­dė po­li­ci­jai, kad jai pro iš­dauž­tą nak­tį lan­gą žu­vę kai ku­rie daik­tai apie 100 lt. ver­tės...
Įdo­mu, ką sū­ne­liui ma­ma pa­sa­kys.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. bir­že­lio 25 d.

Šiau­liai prieš 140 me­tų
Ly­giai prieš 140 me­tų per Lie­tu­vą ke­lia­vo vie­nas žy­mus vo­kie­čių ra­šy­to­jas žur­na­lis­tas Frid­ri­chas Šul­cas. Šis ra­šy­to­jas va­žia­vo iš Ry­gos į Var­šu­vą ir tos sa­vo ke­lio­nės įspū­džius ap­ra­šė kny­go­je „Rei­se ei­nes Liv­lan­ders durch Po­len“, yra sky­ręs ke­le­tą de­šim­tų pus­la­pių ir Lie­tu­vos gam­tos, žmo­nių bei at­ski­rų vie­tų ap­ra­šy­mai.
Fr. Šul­cas, per­va­žia­vęs Lat­vi­jos sie­ną pa­što ark­liais (nes tuo­met trau­ki­nys bu­vo ži­no­mas tik iš per­sų pa­sa­kos) sa­ko:
Dau­gy­bę kry­žių su Kris­taus kan­čio­mis lyg sa­kė, kad tai yra ka­ta­li­kiš­kas kraš­tas. Žmo­nės sa­vo iš­vaiz­da ir bū­du ytin sky­rė­si nuo kai­my­nų lat­vių ir vo­kie­čių.
Paš­to tar­nau­to­jai lie­tu­viai va­ži­nė­jo ma­žais že­mai­tu­kais, ap­si­rė­dę bu­vo se­na, lyg vie­nuo­lio ser­mė­ga, kiau­ro­mis al­kū­nė­mis, už­si­ka­bi­nę ant kak­lo ma­žu­tį va­ri­nį ra­ge­lį.
Per Jo­niš­kį ir Meš­kui­čius Šul­cas pri­va­žia­vo ir Šiau­lius. Jo­niš­kis nuo kai­mo sky­rė­si tik tuo, kad dau­gu­ma gy­ven­to­jų su­da­rė žy­dai, be to, ten bū­da­vo gar­sūs ark­lių tur­gai.
O Šiau­liai iš to­lo at­ro­dė net ga­na įspū­din­gai. Baž­ny­čia mū­ri­nė, ir vie­na gat­vė iš­grįs­ta. Na­mu­kai me­di­niai, tik vie­nu mū­ri­niu ga­lu, ku­ris at­suk­tas į gat­vę. Gy­ven­to­jų dau­gu­mas ama­ti­nin­kai ir žy­dai, pirk­liai. Tur­ga­vie­tė la­bai di­de­lė. Vie­no­je jos pu­sė­je pri­sta­ty­ta pui­kių mū­ri­nių na­mų, ki­to­je ne­tvar­kin­gai iš­mė­ty­tos žy­dų pirk­lių bū­de­lės, ku­rio­se par­duo­da­ma med­vil­nės dir­bi­niai, ge­lum­bės, stik­las, duo­na ir ki­ta.
Pre­kės pi­gios. Mies­te vi­so gal yra trys šim­tai na­mų ir gry­čių, o gy­ven­to­jų apie 3.500 (šian­die per 30.000).
To­liau jis nu­va­žia­vo į Rad­vi­liš­kį, Še­du­vą ir Kė­dai­nius. Kė­dai­niai tuo­met, pa­si­ro­do, bu­vo ga­na di­de­lis mies­tas, ma­žai ką ma­žes­nis už da­bar­ti­nius Kė­dai­nius. Šul­co ži­nio­mis, ta­da Kė­dai­niuos ga­lė­ję bū­ti apie 5000 gy­ven­to­jų.
 Kau­nas tuo­met at­ro­dė vi­sai ne kiek ge­riau už Šiau­lius: iki 400 na­mų ir apie 4.500 gy­ven­to­jų (šian­die per 100.000).
Tarp kit­ko, ra­šy­to­jas pri­me­na, kad Lie­tu­vos miš­kai ga­na ap­leis­ti, ke­liai vie­to­mis neiš­va­žiuo­ja­mi, vie­to­mis me­džiais klo­ti, ta­čiau žmo­nės esą la­bai vai­šin­gi.
Brėkš­tas
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. rugp­jū­čio 20 d.

„Šven­ta­kup­riai, marš į baž­ny­čią“
Ku­žiuo­se bu­vo pa­va­sa­ri­nin­kų kong­re­sė­lis ir jau­nuo­me­nės teis­mas.
„Teis­mo“ me­tu ke­lio­li­ka pa­va­sa­ri­nin­kų po vie­ną pa­si­ša­li­no iš sa­lės ir su­si­rin­ko pas vie­ną ūki­nin­ką iš­ger­ti. Pas ūki­nin­ką atė­jo ir tū­las Bra­žas, ku­ris gir­tuok­liau­jan­tiems pa­va­sa­ri­nin­kams pa­sa­kė: „Šven­ta­kup­riai, čia jums ne vie­ta, marš į baž­ny­čią!“ Pa­va­sa­ri­nin­kai įsi­žei­dė. P. Bud­rys ir A. Ado­mai­tis puo­lė Bra­žą muš­ti. Ki­lo peš­ty­nės, o re­zul­ta­te Bra­žui gal­voj pa­da­ry­ta ke­le­tas sky­lių.
Pa­žy­mė­ti­na, kad kai jau­nuo­me­nės teis­me gy­nė­jas stud. Si­rū­nas pa­va­sa­ri­nin­kų de­ma­go­gams įpras­tu įsiu­ti­mu ir pro­vo­ka­ci­ja puo­lė in­for­ma­ci­nę spau­dą, klau­sy­to­jai ūki­nin­ko gry­čioj skal­dė vie­nas ant­ram pa­kau­šius...
Pui­kiai va­do­vai mo­ka auk­lė­ti sa­vo „ave­les“...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. rugp­jū­čio 20 d.

Šiau­liuo­se 3000 pa­var­džių
Są­ry­šy su pa­var­džių pa­kei­ti­mu Šiau­liuo­se bu­vo su­ra­šy­tos vi­sų gy­ven­to­jų pa­var­dės. Iš 30.000 šiau­lie­čių pa­ski­rų pa­var­džių su­si­da­rė 3000. Dau­giau­sia vien­pa­var­džių Šiau­liuo­se gy­ve­na Ži­lins­kų — apie 700.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. spa­lio 1 d.

Ga­vo nau­jus va­go­nus
Valst. teat­ro Šiau­lių sky­riui su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­ja vie­ton atim­tų va­go­nų – da­vė du nau­jus „Pui­ma­no“ va­go­nus. Nau­jie­ji va­go­nai yra žy­miai to­bu­les­ni ir ge­riau su­tvar­ky­ti. Tais va­go­nais nau­do­jan­tis, ar­tis­tams ne­teks tiek daug varg­ti, to­dėl ki­tą se­zo­ną teat­ro va­do­vy­bė ža­da daž­niau lan­ky­tis pro­vin­ci­jo­je.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. gruo­džio 25 d.

300 lt. svar­biau ne­gu ka­ta­li­kiš­kas krikš­tas
To­kia ant­raš­te š. m. rugp. 20 d. til­po „(Įd. M. Mo­men­te“) paim­ta iš ki­to laik­raš­čio ži­nu­tė, ku­rio­je bu­vo ra­šy­ta, kad Ku­žių kle­bo­nas at­si­sa­kęs krikš­ty­ti tū­lo R. Ku­li­no kū­di­kį, kol šis ne­su­mo­kės 300 lt. rink­lia­vos baž­ny­čios sta­ty­bai.
Ku­žių kle­bo­nas pa­reiš­kė, kad fak­tas nea­ti­tin­ka tik­re­ny­bę. To­dėl mi­ni­mų ži­nu­tę vi­siš­kai at­šau­kia­me ir ko­res­pon­den­tus dar kar­tų įspė­ja­me, kad vi­suo­met bū­tų tiks­lios ir tei­sin­gos ži­nios, nes klai­din­gų ži­nių ko­res­pon­den­tai bus iš­duo­da­mi teis­mui.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. gruo­džio 31 d.

Sve­čiuo­se „Nau­jas žo­dis“

„Nau­jas žo­dis“ – kul­tū­ros ir vi­suo­me­nės iliust­ruo­tas žur­na­las, ėjęs 1925–33 Kau­ne ir 1925–26 Ry­go­je. Ėjo kar­tą per mė­ne­sį, nuo 1926 – du­kart per mė­ne­sį; 1933 – kaip „Die­nos“ prie­das.
Po­pu­lia­rus tar­pu­ka­rio pe­rio­di­nis lei­di­nys – li­be­ra­lios kryp­ties, ne­par­ti­nis, ge­rą­ja pra­sme bul­va­ri­nis žur­na­las.
Lei­do lie­tu­vių jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja Rū­ta ir J. Pa­lec­kis, nuo 1927 – bend­ro­vė „Nau­jas žo­dis“.
Ra­šė Lie­tu­vos, Lat­vi­jos kul­tū­ros, me­no, is­to­ri­jos klau­si­mais, spaus­di­no lie­tu­vių ir už­sie­nio ša­lių me­ni­nin­kų kū­ry­bą.
Bend­ra­dar­bia­vo V. Bi­čiū­nas, M. Bir­žiš­ka, J. A. Her­ba­čiaus­kas, T. Iva­naus­kas, L. Ja­nu­šy­tė, S. Ko­lu­pai­la, P. Ma­tai­tis, A. Miš­ki­nis, B. Rai­la, S. Sant­va­ras, T. Til­vy­tis, P. Vai­čiū­nas, J. Vi­lei­šis, A. Vie­nuo­lis ir ki­ti.
Re­dak­to­riai: J. Pa­lec­kis, J. Pet­rė­nas, J. Ši­mu­kė­nas.
Šal­ti­nis: Vi­suo­ti­nė lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ja.
 

Įvy­ku­sios Šiau­liuo­se že­mės ūkio pa­ro­dos bend­ras vaiz­das žiū­rint iš lėk­tu­vo. 1932 m rug­sė­jo 15 d.

Nu­sau­si­ni­mo dar­bai ties Ak­me­ne – dar­bi­nin­kai va­lo Da­bi­ki­nės upę. 1930 m. rug­sė­jo 15 d.

Bro­nė Po­cai­tė, iš­rink­ta Kruo­pių gra­žiau­sia mer­gai­te. 1930 m. rug­piū­čio 1 d.

Šiau­rės Lie­tu­vo­je: pi­lie­čiai ties ko­mi­te­tu lau­kia pa­šal­pų. 1929 m. ge­gu­žės 1 d.
 

Nau­jas sti­lius mo­te­rų ma­do­se
Šio se­zo­no ma­dos pa­grin­das yra kos­tiu­mas. Jį vil­ki nuo ry­to iki va­ka­ro. Tai uni­ver­sa­liau­sias ap­da­ras. Pir­mo­je ei­lė­je jie siu­va­mi iš ang­liš­kų tweed ar­ba fla­nell me­džia­gų. Siau­rai ap­tem­da­mi lie­me­nį, jie su­se­ga­mi vie­nu gu­zi­ku. Po kos­tiu­mu ža­ke­tė­lių dė­vi­mos pi­kee blius­ku­tės, ku­rios siu­va­mos vy­riš­kų marš­ki­nių ar­ba lie­me­nių pa­vyz­džiu, su ne­di­de­lia, aukš­tai prie kak­lo už­sek­tu de­kol­te; po jų apy­kak­le pa­ri­ša­mas pa­na­šiai į plaš­ta­kės spar­ne­lius kas­pi­nas.
Bal­tos kaip snie­gas pi­kee lie­me­nės pa­si­žy­mi sa­vo li­ni­jų tie­su­mu. Jos dė­vi­mos virš si­jo­no, pa­puo­šia­mos gu­zi­kų ei­le ir at­ro­do la­bai kuk­liai ir ele­gan­tiš­kai. Į ža­ke­tė­lio at­la­pos kil­pą įki­ša švie­žią gė­lę, ku­ri su­švel­ni­na ža­ke­tė­lio ga­na griež­tas for­mas.

Pap­ras­ta spor­to su­kne­lė iš skal­bia­mo šil­ko ar­ba fla­ne­lio su lan­guo­tu ža­ke­tė­liu; gel­to­na su­kne­lė iš­siu­vi­nė­ta ir bal­ta me­džia­ga pa­puoš­ta.

Kos­tiu­mas su blius­ku­te, ku­ri prie de­kol­te smul­kiai su­kval­duo­ta; va­sa­riš­kas kos­tiu­mas iš chi­nak­re­po su švie­sia blus­ku­te, ap­ve­džio­ta spal­vo­tu kas­pi­nu.

Komp­lek­tas iš mar­go fla­men­go su švie­sia vir­šu­ti­ne da­li­mi ir neuž­se­ga­mu ža­ke­tė­liu.
1929 m. ge­gu­žės 1 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio