Anų metų kronika

Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius. Juo­zo Dap­kaus siu­vyk­los „Dar­bas Me­džia­ga“ (Šiau­liai) dra­bu­žio eti­ke­tės es­ki­zas. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus.

Pats mu­ša, pa­ts ver­kia
Šio­mis die­no­mis pil. Sr., gyv. Gul­bi­nų km., Gruz­džių v. užei­na pas gy­dy­to­ją ir pra­šo pa­gel­bos. Gy­dy­to­jas ap­žiū­rė­jęs S. pa­ma­tė, kad jam per­skel­tas gal­vos kiau­šas, kad net sme­ge­nys iš­lin­dę.
– Va­žiuok,– sa­ko jam gy­dy­to­jas,– į Šiau­lius ope­ra­ci­jai, nes gy­vy­bė pa­vo­ju­je.
– Ale, – sa­ko pi­lie­tis, – tik rišk ir ga­na, nes aš tu­riu dar par­vež­ti sa­vo bro­liui, ku­ris jau mir­ti ren­gia­si, ku­ni­gą. Mat, be­kirs­da­mi su bro­liu mal­kas, su­si­py­ko­me ir aš jam dro­žiau bas­liu gal­von, o jis man kir­viu. Da­bar jau bro­lis ap­kvai­šęs gu­li ir pra­šo ku­ni­go. Ne­gi, aš bū­da­mas ka­ta­li­kas, ap­lei­siu bro­lį smer­čio va­lan­do­je.
Ap­si­ver­kė pi­lie­tis ir ap­riš­ta gal­va išė­jo ku­ni­go.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. va­sa­rio 12 d.


Kaip jo­niš­kie­čiai duk­re­les va­gia...
Šio­mis die­no­mis ke­lio­se Jo­niš­kio įstai­go­se lan­kė­si Alek­nai­čių k., Jo­niš­kio v. gyv. But­kie­nė, ku­ri skun­dė­si, kad ne­to­li gy­ve­nąs L-ius „pa­vo­gęs’’ jos duk­te­rį Ie­vą, 21 mt. am­žiaus. Duk­re­lė prieš 10 die­nų din­gu­si iš sek­ly­čios su vi­som sa­vo su­kne­lėm ir krai­čiu. Ji bai­gu­si 3 kl. gim­na­zi­jos.
„Ne­lai­min­go­ji“ mo­ti­na tu­ri 9 duk­te­ris ir vie­ną sū­nų, 6 iš­te­kė­jo, 1 – ną „pa­vo­gė“, tai be­li­ko tik... 2 duk­re­lės.
Duk­tė ne­grįž­ta, o mo­ti­na, nors ir ži­no, kur ši ran­da­si, bi­jo pas ją ei­ti, kad „žen­tas“ mo­ti­nė­lę neap­kul­tų.
Da­bar no­ri vie­no, „kad tik tas ba­la­mū­tas že­ni­tųs!..“
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. va­sa­rio 26 d.


Gil­jo­ti­na Lie­tu­vo­je
Bū­nant šio­mis die­no­mis Klai­pė­do­je te­ko ma­ty­ti už­mes­tą Apyg. Teis­mo san­dė­ly gil­jo­ti­ną, su ku­ria žmo­nėms gal­vas kirs­da­vo, kai Klai­pė­da bu­vo pri­jung­ta prie Vo­kie­ti­jos. Ji gu­li pa­mes­ta san­dė­lio kam­pe, vo­ra­tink­lių ap­trauk­ta. Di­de­lis pei­lis, ki­tą sy­kį bu­vęs ašt­rus, bet da­bar jau vie­to­mis su­rū­di­jęs ir at­ši­pęs. Ant rė­mų dar yra krau­jo žy­mių. Vie­no­je vie­to­je yra įbrėž­ti trys brūkš­niai, ku­rie anot se­nes­nių­jų tar­nau­to­jų žo­džių, ro­dą, kad bu­vę nu­gi­lio­ti­nuo­ti trys žmo­nės. Pas­ku­ti­nį sy­kį gil­jo­ti­ną pa­nau­do­jo 1912 mt. Tais me­tais nu­kir­to gal­vą vie­nam til­žiš­kiui, ku­ris bu­vo nu­žu­dęs sa­vo tik­rą tė­vą; vė­liau paaiš­kė­jo, kad jis bu­vo ne­kal­tas. Nuo tų me­tų gil­jo­ti­na ne­bu­vo nau­do­ja­ma. Kai ku­rie pa­sa­ko­ja, kad bu­vę nu­gi­lio­ti­nuo­ti ne trys, bet de­vy­ni žmo­nės.
Da­bar įve­dus Lie­tu­vo­je mir­ties baus­mę su­šau­dy­ti, gil­jo­ti­na sto­vi be dar­bo.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. va­sa­rio 26 d.


Šu­nų me­džiok­lė Šiau­liuo­se
Pas­ta­ruo­ju lai­ku Šiau­liuo­se, ypač iš už­mieš­čio gy­ven­to­jų, po­li­ci­ja nuo­lat gau­na nu­si­skun­di­mų dėl pa­lai­dų šu­nų, ku­rie už­puo­la ei­nan­čius gat­ve žmo­nes: kam si­jo­ną nu­trau­kė, kam ko­ją per­kan­do, kel­nes su­dras­kė ir t. p.
To­dėl mies­to po­li­ci­ja šio­mis die­no­mis su­ruo­šė šu­nų me­džiok­lę.
Nu­šau­ta apie 80 šu­nų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ko­vo 5 d.


Be­ko­nas, ne­tin­kąs eks­por­tui
Šiau­lie­tis Zab­loc­kis, ei­da­mas gir­tas na­mo, su­si­ti­ko vie­ną sa­vo pa­žįs­ta­mą ir pa­pra­šė, kad jis nu­ves­tų jį kur nors nak­vy­nėn. Tai pa­sta­ra­sis Zab­loc­kį nu­ve­dė į pir­mą pa­si­tai­ku­sią kiau­li­dę ir ten pa­gul­dė. Ry­tą at­si­kė­lęs šei­mi­nin­kas la­bai nu­ste­bo, pa­ma­tęs sa­vo kiau­lę vaikš­ti­nė­jan­čia kie­me, o jos vie­toj gu­lin­ti ne­pa­žįs­ta­mą vy­riš­kį.
Po­li­ci­ja vis­ką išaiš­ki­no ir ne­dė­kin­gam drau­gui su­sta­tė pro­to­ko­lą.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ko­vo 5 d.


Kaip lin­ku­vie­čiai tvar­ko ke­lius
Šiais me­tais lin­ku­vie­čiai pra­dė­jo žie­mos me­tu vež­ti žvy­rą ant ke­lių, mat, vals­čiaus sav-bė kiek­vie­nam pa­siun­tė ra­gi­ni­mą. Už ne­su­ve­ži­mą, bus bau­džia­mi.
Vis­kas bū­tų ge­rai, jei vi­si žvy­rą vež­tų ir lai­ky­tų­si tam tik­ros tvar­kos. Bet pi­lie­čiai lai­ko­si sa­vo tai­syk­lių: vie­ni ve­ža žvy­rą ir pi­la krū­vo­mis, ki­ti sklei­džia ant ke­lio, nes pa­va­sa­rį ne­reik­sią skleis­ti. Jo­niš­kė­lio vieš­ke­ly tū­las ag­ro­no­mas ko­kį ki­lo­met­rą nu­py­lė žvy­ru ke­lią, pla­čiai jį pa­skleis­da­mas. To­kiu ke­liu va­žiuo­ti ro­gė­mis tik­ra bė­da. Žmo­nės ste­bi­si ir kei­kia­si.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. ko­vo 12 d.


Ža­ga­rės nak­ties vai­duok­liai
Vie­nos Ža­ga­rės įstai­gos jau­ni bend­ra­dar­biai, ener­gin­gi žmo­nės, jau ve­dę ir tu­rį gra­žias žmo­ne­les, dau­žo­si nak­ties me­tu po nuo­ša­les­nes Ža­ga­rės gat­ves, ieš­ko­da­mi „ma­lo­nu­mų“ ener­gi­jai išeik­vo­ti...
Tas ža­ga­rie­čiams ne­rū­pė­tų, jei jie nak­ties me­tu neuž­ka­bi­nė­tų sar­gų, ku­rie ei­na pa­rei­gas ir kad ne­rei­ka­lau­tų pa­ro­dy­ti do­ku­men­tų (nes do­ku­men­tų tik­ri­ni­mas ne jų dar­bas) ir ne­gra­sin­tų su­šau­dy­mu, tai ža­ga­rie­čiai vi­sai ir jų žmo­ne­lėms ne­kal­bė­tų ir ne­si­pik­tin­tų.
Jei po­nai pa­tys ne­ga­li su­si­tvar­ky­ti, tai žmo­ne­lėms pa­tar­ti­na dau­giau žiū­rė­ti vy­rus, nes, jei tas dar pa­si­kar­tos, tai skelb­sim pa­var­des.
Se­nas ža­ga­rie­tis
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ko­vo 12 d.


Į ka­lė­ji­mą už mo­te­riš­kų kel­nai­čių iš­nie­ki­ni­mą
Jo­niš­kio mies­to kont­ro­lė. bū­da­ma už­siin­te­ri­sa­vu­si va­žiuo­jan­čiais per sie­ną ke­lei­viais, pa­klau­sė vie­no 39 mt. amž. žy­de­lio L. Z., ko­dėl jis sė­dįs ne va­go­no ku­pėj, bet išei­na­moj vie­toj.
Žy­de­lis jaus­da­ma­sis lyg ne­sa­vy­je, nu­si­skun­dė, kad sė­dįs čia dėl to, jog ku­pėj bu­vęs apal­pęs. Ta­čiau kont­ro­lė ei­da­ma pa­rei­gas, li­go­nį iš pa­vir­šiaus ap­žiū­rė­ju­si pa­ste­bė­jo, kad žy­de­lio per sto­ros ko­jos, iš ko su­pra­to ir li­gos prie­žas­tį.
Žy­de­lis bu­vo pa­pra­šy­tas į at­ski­rą sky­rių dėl smul­kes­nio „diag­no­za­vi­mo“ ne­nor­ma­lių ko­jų sto­ru­mo. Pa­si­ro­dė, kad žy­de­lis bu­vo ap­si­mo­vęs 26 šil­ki­nė­mis mo­te­riš­ko­mis (nau­jo­mis) įvai­rių spal­vų kel­nai­tė­mis. Žy­de­liui vi­sos kel­nai­tės bu­vo nu­trauk­tos ir kon­fis­kuo­tos ir už iš­nie­ki­ni­mą mo­te­riš­kų rū­bų, teis­mas tą pat die­ną jam pri­tei­sė mo­kė­ti 1.008 lt. ar­ba 2 mėn. ka­lė­ji­mo.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ko­vo 19 d.


Žy­dų pro­tes­to mi­tin­gas
Tre­čia­die­nį Šiau­lių žy­dai ir­gi su­ren­gė pro­tes­to mi­tin­gą dėl žy­dų per­se­kio­ji­mo Vo­kie­ti­joj. 17 vai. (1 vai. ankš­čiau, ne­gu pa­pras­tai) Šiau­liuo­se ta­po už­da­ry­tos vi­sos žy­dų krau­tu­vės, dirb­tu­vės ir kt. įmo­nės, o ant du­rų vi­sur pri­seg­ta už­da­ry­me prie­žas­tį paaiš­ki­nan­tie­ji skel­bi­mai: Są­ry­šy su pro­tes­tu prieš žy­dų per­se­kio­ji­mus Vo­kie­ti­joj už­da­ry­ta. Be to, di­de­li spaus­din­ti pla­ka­tai kvie­tė vi­sus rink­tis į di­džią­ją si­na­go­gą (Var­po g-vė), kur ren­gia­mas pro­tes­to mi­tin­gas.
Apie 17 vai. 30 min. di­džiu­lė si­na­go­ga bu­vo sau­sa­kim­šai pil­na žmo­nių, be to, bu­vo pil­ni ko­ri­do­riai, kie­mas ir bū­riai gre­ti­moj gat­vėj. Su­si­rin­ko apie 3.000 žmo­nių. Si­na­go­goj bu­vo įreng­tas mik­ro­fo­nas, o kie­me – gar­sia­kal­bis, kad kal­bos bū­tų gir­di­mos ir ore.
Mi­tin­gą pra­dė­jo Šiau­lių ra­bi­nas, karš­tai kal­bė­jęs per pus­va­lan­dį. Po to kal­bė­jo pri­siek. ad­vo­ka­tas B. Ab­ro­ma­vi­čius, d-ras Ber­ge­ris ir mo­kyt. Rud­ni­kas.
Kal­bė­to­jai, iš­var­di­nę šlykš­čius vo­kie­čių smur­to dar­bus bei au­kas, pa­brė­žė, kad žy­dai Vo­kie­ti­jai yra da­vę daug di­de­lių moks­lo ir šiaip įžy­mių žmo­nių, daug pri­si­dė­ję prie Vo­kie­ti­jos su­tvir­ti­ni­mo ir, ap­skri­tai, tik ge­rą da­rę Vo­kie­ti­jai, ta­čiau vo­kie­čiai sa­vo per­se­kio­ji­mais ir klas­ta prieš žy­dus jau šimt­me­čiais yra pa­si­žy­mė­ję... Pa­mi­nė­ta, kad se­no­joj Ru­si­joj reng­tuo­se žy­dų po­gro­muo­se vo­kie­čiai ir­gi vai­di­nę ne­dvip­ras­mę ro­lę.
Tarp kit­ko, kal­bė­to­jai pa­ste­bė­jo, kad eko­no­mi­niai Vo­kie­ti­ja daug pri­klau­so nuo žy­dų ir, jei hit­le­ri­nin­kai ne­si­liaus, tai Vo­kie­ti­ja bus pri­vers­ta nu­si­leis­ti.
Vie­nas iš rea­les­nių žy­gių prieš vo­kie­čius, ra­gin­ti žy­dus ne­be­leis­ti sa­vo vai­kų į vo­kie­čių mo­kyk­las, ku­rios dau­giau­sia tik dė­ka žy­dų ir už­si­lai­kan­čios už­sie­ny.
Mi­tin­gas už­si­tę­sė per 2 val. Pa­ga­liau pro­tes­to mi­tin­ge bu­vo priim­ta re­zo­liu­ci­ja.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ba­lan­džio 9 d.


Mil­ži­niš­kas gais­ras Ly­gu­muo­se
Šiau­liuo­se gau­ta ži­nių, kad de­ga Ly­gu­mų mies­te­lis. Tuoj au­to­mo­bi­liu iš­vy­ko aps. pol. va­das p. Da­niū­nas, krim. pol. v-kas p. Ja­nuš­ke­vi­čius, m. ug­nia­ge­sių leng­va­sis au­to­mo­bi­lis ir, kiek vė­liau, m-to s-bė da­vė sa­vo sunk­ve­ži­mį li­ku­siems ug­nia­ge­siams nu­vež­ti, su ku­riais nu­vy­ko ir Jū­sų bend­ra­dar­bis.
Ly­gu­muo­se paaiš­kė­jo: ba­lan­džio 13 d., apie 9 vai. ry­to, Ly­gu­mų m., Pak­ruo­jaus g. 13 nr., tū­lo J. Čiu­ber­kio tar­nai­tė pa­kū­rė kros­nį ne­gy­ven. na­mo ga­le, o pa­ti nuė­jo į gy­ve­na­mą ga­lą su­tvar­ky­ti kam­ba­rių. Stai­ga už­si­de­gė Čiu­ber­kio na­mo šiau­di­nis sto­gas. (Ma­no­ma, kad gais­ro prie­žas­tis – ka­mi­nas, ku­ris ma­tyt bu­vo kiau­ras, nes Čiu­ber­kis IV. 12 d. sa­vo na­mo ka­mi­ną iš­va­lė).
Čiu­ber­kio na­mas sto­vi ry­tų pu­sėj, mies­to pa­kraš­ty, o tą die­ną bu­vo di­de­lis ryt – pie­tų vė­jas, to­dėl be­ma­tant ug­nis per­si­me­tė į gre­ti­mus na­mus. Ly­gu­muo­se na­mai be­veik vi­si deng­ti šiau­dais ir ar­ti vie­nas prie ki­to, to­dėl ug­nis žai­bo grei­tu­mu plė­tė­si. Vė­jas ne­šio­jo di­de­lius ga­ba­lus de­gan­čių šiau­dų, ku­rie kri­to ant na­mų sto­gų.
Ly­gu­muo­se yra ug­nia­ge­sių ko­man­da, bet ji ne­tu­ri siurb­lio nė ge­rų po­mpų, to­dėl gais­ro su­stab­dy­ti jo­kių bū­du ne­ga­lė­jo.
Mies­te­ly grei­tai vi­sas van­duo bu­vo iš­pum­puo­tas ir te­ko van­de­nį vež­ti iš ne­to­li esan­čio prū­de­lio, bač­ko­mis. Per 1 va­lan­dą už­si­de­gė 87 tro­be­siai, ku­rie iki pat pa­ma­tų su­de­gė. Iš jų 45 gy­ven. na­mai, 32 tvar­tai, 4 dar­ži­nės, 3 klo­ji­mai, 2 svir­nai ir 1 vil­nų kar­šyk­la.
Ly­gu­mų pra­dž. mo­kyk­los ve­dė­jas p. Bo­jars­kis, kai gais­ras pra­si­dė­jo, sa­vo mo­kyk­loj ruo­šė­si vai­kų spek­tak­liui. Ki­lus gais­rui, jis tuoj suor­ga­ni­za­vo ūki­nin­kus su bač­ko­mis pri­sta­ty­ti van­de­nį ir puo­lė gel­bė­ti mo­kyk­los tur­tą. Mo­kyk­loj bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas gra­žus pe­da­go­gi­nis mu­zie­jus, ku­rio eks­po­na­tų vi­sai ne­pa­vy­ko iš­gel­bė­ti. Tai­po­gi su­de­gė da­lis mo­kyk­los suo­lų, su­lau­žy­ta moks­lo įran­kiai, iš­dau­žy­ta mo­kyk­los lan­gai ir kt. Mo­kyk­la bu­vo mū­ri­nė, to­dėl ji ne­su­de­gė. Gais­ro me­tu smar­kiai ap­de­gė Ly­gu­mų feld­če­ris H. Stru­me­lis, ku­ris at­vež­tas gy­dy­ti į Šiau­lių li­go­ni­nę. Kle­bo­nui su­de­gė 9 kar­vės, 7 kiau­lės, 3 ver­šiu­kai, pa­ša­ras, ūkio įran­kiai ir kt.
Gais­rą ge­sin­ti at­vy­ko Šiau­lių sa­va­no­rių ug­nia­ge­sių ko­man­da, Fren­ke­lio ug­nia­ge­sių ko­man­da, Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lio ba­tal­jo­no ug­nia­ge­sių bū­rys, Pak­ruo­jo ir Jo­niš­kio ug­nia­ge­sių ko­man­dos. Žy­miai prie gais­ro lo­ko­li­za­vi­mo pri­si­dė­jo p. Ka­ci­nas, da­vęs Šiau­lių ug­nia­ge­sių ko­man­dai sa­vo fir­mos siurb­lį. Ka­dan­gi van­duo nuo gais­ro vie­tos ga­na to­li, tai te­ko jį pum­puo­ti per 2 siurb­lius. P. Ka­ci­no siurb­lys vei­kė ste­bė­ti­nai ge­rai.
Da­lis nu­ken­tė­ju­sių žy­dų ap­si­gy­ve­no si­na­go­goj, lie­tu­viai iš­va­ži­nė­jo į ar­ti­miau­sius kai­mus ir kt.
Ka­dan­gi la­bai daug daik­tų ir mais­to su­de­gė, tai suor­ga­ni­zuo­ta iš Šiau­lių ir Pak­ruo­jaus pri­sta­ty­mas gy­ven­to­jams mais­to. Be pa­sto­gės li­ko per 100 šei­my­nų.
M.Juo­dis
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. ba­lan­džio 16 d.

Ol­ga Če­cho­va Šiau­liuo­se
Lie­pos 13 die­ną „Liau­dies Na­muo­se“ įvy­ko vie­na gast­ro­lė gar­sio­sios ki­no ar­tis­tės Ol­gos Če­cho­vos ir jos duk­ters – Ados-Ol­gos Če­cho­vos. Vai­di­no 3 veiks­mų ko­me­di­jų. Nors vai­di­no vo­kie­čių kal­ba, bet pub­li­kos bu­vo pil­na sa­lė.
Jū­sų bend­ra­dar­biui te­ko trum­pai kal­bė­tis su „žvaigž­de“ Ol­ga Če­cho­va. Mat, jai at­vy­kus į Šiau­lius vi­sam mies­te tik ir gir­dė­jo­si „Če­cho­va, Če­cho­vai, Če­cho­vos“... Be to, Če­cho­vą su duk­te­rim ir bend­ra­dar­biais lan­kė­si net Šiau­lių „plia­že“... (Kaž­kas pa­sa­kė, kad Šiau­lių prū­de­ly la­bai mo­der­niš­kas plia­žas ir sve­čiams reik­tų jį pa­ma­ty­ti).
Tai­gi,pa­pie­ta­vę Pi­lie­čių klu­be, sve­čiai mū­sų gar­siais ve­ži­kais ir nu­va­žia­vo. Pa­si­dai­rę 5-tų mi­nu­čių, ar­tis­tai links­mai nu­si­tei­kę grį­žo į mies­tą, kur juos kiek­vie­nam žings­ny se­kė fo­tog­ra­fai ir šiaip smal­suo­lių bū­riai.
Če­cho­vą ru­sė ir ru­siš­kai kal­ba pui­kiau­siai, to­dėl dau­ge­lis su­ka gal­vas, ko­dėl ji sce­no­je kal­ba vo­kiš­kai. Dėl ši­to ar­tis­tė pa­reiš­kė, kad jai Lie­tu­von te­kę at­va­žiuo­ti pri­puo­la­mai, to­dėl ne­ga­li­ma bu­vo spė­ti pa­si­ruoš­ti ru­sų kal­ba vai­din­ti, bet ji ma­no šie­met lapk­ri­čio-gruo­džio mėn. dar kar­tų bū­ti Lie­tu­voj, ir tuo­met ji vai­din­sian­ti ru­sų kal­ba, nes, gal bū­ti, da­ly­vau­siąs ir jos pir­ma­sis vy­ras M. Če­cho­vas, su ku­riuo O. Če­cho­vą jau da­bar tar­sis dėl bend­ro Lie­tu­vos lan­ky­mo.
– Mes, – sa­ko Ol­ga Če­cho­vą, – mū­sų ma­my­tė, aš ir Ada gy­ve­na­me ne­to­li Ber­ly­no, kur tu­ri­me nuo­sa­vą ne­di­de­lį na­me­lį. Na­mie mes kal­ba­mės ru­siš­kai ir griež­tai lai­ko­mės vi­sų mū­sų tau­tos tra­di­ci­jų... Net ru­siš­ką sa­mo­va­rą tu­ri­me, – šyp­so­si gar­se­ny­bė. Man la­bai ne­sma­gu, kad pir­mą kar­tą čia vai­din­siu ne ru­sų kal­ba, ir aš nors ke­lius sa­ki­nius pra­kal­bė­siu į pub­li­ką sa­vo gim­ta kal­ba. Vai­din­ti ly­giai taip pat aš ga­liu ru­sų, vo­kie­čių, pran­cū­zų ar ita­lų kal­bo­mis, nes kal­bas ge­rai ži­nau.
– Gal ir fil­me ru­siš­kai ma­no­te vai­din­ti?
– Ne­ži­nau. Ma­ne kvie­tė Ru­si­jon, bet į ma­ne taip vei­kia žmo­nių sa­vi­tar­pio nea­py­kan­ta, krau­jas, ne­kal­tų per­se­kio­ji­mas, kad aš nuo kvie­ti­mo at­si­sa­kiau...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. lie­pos 16 d.
––

1

Tsche­cho­wa Ol­ga (Ol­ga Čecho­va), iki 1914 Knip­per 1897 04 26 Aleksandropol (da­bar Gium­ri, Ar­mė­ni­ja) 1980 03 09 Miunchenas, ru­sų ir vo­kie­čių ak­to­rė. Mo­kė­si Mask­vos dai­lės teat­ro Pir­mo­jo­je stu­di­jo­je. Nuo 1917 vai­di­no ki­ne. 1921 emig­ra­vo į Vo­kie­ti­ją. Ma­no­ma, bu­vo SSRS žval­gy­bi­nin­kė. Ji bu­vo vie­na mėgs­ta­miau­sių Hit­le­rio ak­to­rių, bu­vo ar­ti­ma to me­to Vo­kie­ti­jos val­dan­čia­jam eli­tui.
Lai­ko­ma Tre­čio­jo rei­cho vie­na žy­miau­sių ki­no ak­to­rių; vaid­me­nys: Gra­fie­nė Ma­ria­nė (Leut­he­no him­nas, re­ži­sie­riai C. A. Froe­li­chas, A. von Cseré­py), Ba­ro­nie­nė fon Ėgers­dorf (Flir­tas, re­ži­sie­rius M. Ophal­sas, abu 1933), Ani­ta (Mas­ka­ra­das 1934), Ba­ro­nie­nė Zė­bach (Pi­lies teat­ras 1936), Mad­le­na (Mie­las drau­gas 1939, vi­sų re­ži­sie­rius W. Fors­tas). Ki­ti svar­bes­ni vaid­me­nys: Ba­ro­nie­nė Za­ferš­tėt (Vo­gelš­do pi­lis 1921, re­ži­sie­rius F. W. Mur­nau), No­ra (No­ra 1923, re­ži­sie­rius B. Vier­te­lis), Anė (Šiau­di­nė skry­bė­lai­tė 1928, re­ži­sie­rius R. Clai­ras), Edi­ta (Tre­je­tas iš de­ga­li­nės 1930, re­ži­sie­rius W. Thie­le), Me­rė (Me­rė 1931, re­ži­sie­rius A. Hitch­coc­kas), Ire­nė (Žmo­gus, no­rė­jęs gy­ven­ti du­kart 1950, re­ži­sie­rius V. Tur­žans­kis). Pa­ra­šė me­mua­rus (Aš nie­ko ne­sle­piu / Ich versch­wei­ge nichts 1952, Ma­no va­lan­dos bė­ga ki­taip / Mei­ne Uh­ren ge­hen an­ders 1973).
Šal­ti­nis: Vi­suo­ti­nė lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ja.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Ce­liau­ka
Bum! Bum! Bum!


Fran­tai ke­tu­ri su­sė­da
ir sil­ku­tės gal­vą ėda
ir skaid­rios čier­ku­tę ge­ria,
kož­ną sy­kį pa­si­ta­rę.

Bė­ga lai­kas, lai­kas slen­ka,
įsi­sma­gi­na jie ran­ką
ir nuo di­de­lio gė­ri­mo
tran­kiai šne­ku­čiuo­ti ima:

– Ach tu ši­toks! Tu ano­kia!
Vi­sos mer­gos ta­vim juo­kias..!
– Dur­niai jūs, sa­kau aš jum! –
Ir įvyks­ta – Bum! Bum! Bum!

Vaikš­to ke­tu­ri žy­du­kai,
pri­si­sags­tę dzin­gu­liu­kų:
– Uni­for­ma pier­vy sort...
– Ku­da lie­ziš, griaz­ny čiort?
– My pa­je­dem v Pa­les­ti­nų
i ara­bov su­nem v kly­nu...
A te­pier nam ne mie­šat!...
Tak kra­sy­vo pa­gu­liat! –

Toks uni­for­muo­tas žy­das
vos lie­tu­vį tik iš­vy­do,
ne­sma­gu nė jiem nė mum,
nes įvyks­ta – Bum! Bum! Bum!
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. rug­sė­jo 9 d.

Rei­kė­tų ki­taip


Jau tu­rė­tų lie­tūs ly­ti,
šal­ti vė­jai pūs­ti
ir sun­ku jau, ro­dos, bū­tų
žmo­gui at­si­dus­ti.

Kas žmo­gaus to ne­va­no­ja?
Ne­lu­pa jam skū­ros?
Ha­kenk­reu­čai, du­jos, bom­bos,
sun­kio­sios mor­tū­ros.

Ėmė žmo­gų gval­ta­vo­ti
jau vi­sam pa­sau­ly,
lyg jis bū­tų koks gal­vi­jas
ar, sta­čiau dar, kiau­lė.

Nieks žmo­gaus ne­be­si­gai­li,
nie­ko vie­toj lai­ko.
Su­ry­kiuo­ja sau į ei­lę
ir po „sro­ves“ vai­ko.

Nė­ra jo­kio išė­ji­mo.
Ke­lias tik į ro­jų.
Ir to­dėl dar va­sa­rė­lė
taip il­gai gy­vuo­ja...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. rug­sė­jo 23 d.

Dai­nuš­ka


Pa­si­sė­jau ža­lią rū­tą
ir iš­dy­go bul­vė.
Kas čia yra? Kas čia bū­tų,
my­li­mo­ji gul­bė?

Pri­va­žiuos daug vers­li­ny­kų...
– Bus og­rom­ny bal...
– Nam ge­šef­to ne­be­li­ko,
– vot ka­koj skan­dal!

O teat­ras bus, gal, sve­čias...
Bus, gal, Klai­pė­doj.
Šir­dy­je liūd­nu­mas ske­čias
ir iš­sprūs­ta – oi!

Pa­si­liks mė­gė­jai vie­ni.
Bus „Ame­ri­ka Pir­ty“.
– Ma­no Ju­lė, kai tik sce­noj,
dan­giš­kai gra­ži.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. spa­lio 28 d.

Frits Kač­ma­ryk

Šiau­lių pa­no­ra­ma per kri­zės spak­ty­vą


Ne gy­ve­ni­mas – tik bė­da,
Ka­da kri­zė svie­tą ėda,
Ka­da iš vi­sų ša­lių:
Neap­len­kia nė Šiau­lių.

Slau­nus mies­tas, ge­ras mies­tas.
Nuo­sa­va švie­sa ap­švies­tas,
Bet ir jį smau­gia nū­nai,
Bai­sūs kri­zės sli­bi­nai.

Biz­nis: pra­mo­nė, pre­ky­ba.
Aukš­ti mū­rai triš­ka ži­ba,
Bet bank­ro­tas, po vel­nių,
Li­pa biz­niui ant kul­nų.

Štai pi­lie­čiai bė­ga, sku­ba
Į šach­ma­tų, šaš­kių klū­bą,
Bet prie bu­fe­to, gal būt:
„Tams­tos kre­di­tas – ka­put!..“

Žmo­gus dro­žia j val­gyk­lą:
„Duo­kit pie­tus, bon­ką, stik­lą!..“
„Ak, po­nu­li, ne­ple­pėk,
se­ną sko­lą su­mo­kėk...“

Ku­rie tu­ri il­gus pirš­tus,
Spau­džia­si į mi­nią tirš­tą,
mė­to žvilgs­nius su­ma­nius
Į kai­mie­čių ki­še­nius.

Vie­no žvilgs­nio jiems už­ten­ka,
Pri­sig­lau­dę ki­ša ran­ką,
Bet ne­lei­mė ne­by­lė,
kad ki­še­niu­je – sky­lė...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. lie­pos 9 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio

Susijusios naujienos