Anų metų kronika

Ras­tas pa­mink­las
Pa­pi­lė. At­siųs­tam as­me­niui iš Šiau­lių aps. V-bos Sta­ty­ti S. Dau­kan­tui pa­mink­lą, ka­sant ras­tas že­mė­je, po da­bar­ti­nio, ki­tas pa­mink­las. Vir­šu­je iš­kal­tas kry­žius, o apa­čio­je kry­žiaus trys rai­dės D, D, G, po jų se­ka pa­ra­šas: Cže Gu­li Kū­nas Sy­mo­na Dau­kan­ta Rasz­ti­ni­ką Var­ga Pie­les Gi­mu­se Me­tu­se 1793 Mi­ru­se 1864 M/sijkie 6 Die­noi.
Ne­ku­rie žmo­nės pa­sa­ko­ja, kad gy­vas bū­da­mas S. Dau­kan­tas pa­ts įsi­ka­lė pa­mink­lą ir tu­ri­nį, iš­sky­rus mi­ri­mo me­tus. Kiek čia tie­sos, sun­ku pa­sa­ky­ti, jei bent tiek, kad mi­ri­mo me­tai t.y. 1864, re­gis, ne tos ran­kos kal­ti.
Pa­mink­las iš pa­pras­to, ak­mens.
„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. rugp­jū­čio 16 d.

Mū­sų žy­dų „kul­tū­rin­gu­mas“
Šio ra­ši­nė­lio ant­gal­vis kai ku­riems ga­li pa­si­ro­dy­ti api­man­čiu ga­na pla­tų klau­si­mą ir to­dėl tu­riu pa­tė­my­ti, kad vi­sai ne­ma­nau nag­ri­nė­ti žy­dų kul­tū­rin­gu­mo bend­rai ir tik­ro­je to žo­džio pra­smė­je. No­riu tik pri­si­min­ti ke­le­tą da­ly­kė­lių iš mū­sų kas­die­ni­nio gy­ve­ni­mo są­ry­šy su žy­dais.
Mū­sų žy­de­liai, daž­nai mėgs­ta gir­tis sa­vo kul­tū­rin­gu­mu, bet gy­ve­ni­mas ro­do vi­sai ką ki­tą ir vi­sa kul­tū­ra daž­niau­siai pa­si­reiš­kia, gal tik „ge­šef­te“ ir... su­kty­bė­je. Kad įsi­ti­kin­ti, pa­žvel­ki­me į kas­die­ni­nį gy­ve­ni­mą.
Jei žy­de­lis ma­to, kad jam bus „gu­te ge­šeft“, žiū­rėk koks jo man­da­gu­mas, lipš­nu­mas, nors prie žaiz­dos dėk, anot žmo­nių prie­žo­džio. Bet šiaip su­si­ti­kęs gat­vė­je – trau­kis iš ša­ly­gat­vio, nes jis nei ne­ban­dys duo­ti tau ke­lio, tu­ri jo lenk­tis kaip ko­kio prieš­ka­ri­nio „obi­va­te­lio“. Tai ga­li­ma ryš­kiai pa­ste­bė­ti ir toj pa­čioj Vil­niaus gat­vėj Šiau­liuo­se.
Ne­sy­kį ke­lie­se su­sto­ję ša­li­gat­vy er­za apie įvai­rius ge­šef­tus, o de­šim­tys praei­vių tu­ri su­kti į gat­vę, pur­vus, kad juos ap­lenk­ti. Ypa­tin­gai jau­ni žy­du­kai, žy­del­kai­tės va­ka­rais su­si­ka­bi­na po 5–6 ir dro­žia ša­li­gat­viais triukš­min­gai juok­da­mies, vi­sai ne­gal­vo­da­mi, kad ki­ti ne­ga­li praei­ti juos su­si­ti­kę.
Va­žiuo­da­mas trau­ki­niu iš­var­gęs pa­ban­dyk už­mig­ti, pail­sė­ti, jei va­žiuo­si su žy­dais vie­nam ku­pė! Tū­lą sy­kį du trys žy­dai kels to­kį triukš­mą, tar­tum jų vi­sas pus­ka­pis bū­tų.
Kon­cer­te ir čia daž­nai ne­leis rim­tai pa­si­klau­sy­ti. Tai, jei no­ri­te pa­vyz­džio, ga­lė­jo pa­tė­my­ti lai­ke pro­f. Juo­zėvs­kai­tės ir Prial­gaus­ko kon­cer­to spa­lio 18 d. „Liau­dies Na­muo­se“ bal­ko­ne bu­vu­sie­ji, kur ke­le­tas žy­du­kų jau­tė­si tar­tum miš­ke esą ir per tai kliu­dė dau­ge­liui ne­to­li­mais sė­dė­ju­sių kon­cer­to klau­sy­tis. Tie­sa yra išim­čių, bū­tent kai dai­nuo­ja­ma ru­sų kal­ba: tuo­met jie aty­džiai klau­so­si ir gar­siai plo­ja.
Aš vi­sai ne­su an­ti­se­mi­tas ir sa­vai­me aiš­ku, kad ne­sa­kau, jog vi­si mū­sų žy­dai to­kie, nes tuo­met ap­si­lenk­čiau su tie­sa, ta­čiau žy­mi da­lis jų el­gia­si taip kaip mi­nė­jau.
„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. spa­lio 25 d.

Die­vo „apaš­to­las“ Šiau­liuo­se
Šią sa­vai­tę Va­lan­čiaus gv. tū­la mo­te­rė­lė už­ti­ko vie­no na­mo pa­ša­lė­je sė­din­tį keis­tą, aukš­tą, lie­są, il­ga juo­da barz­da, ba­są, įvai­riais bliz­gu­čiais ap­si­kars­čiu­sį žmo­gų. Mo­te­ris smal­si – už­kal­bi­no ne­pa­žįs­ta­mą­jį. Šis pa­si­sa­kė esąs „Die­vo apaš­to­las“,ga­lįs spė­ti atei­tį, gy­dąs ir t. t. ir t. t.
Nie­ko ne­lau­kus, ji „apaš­to­lą“ tuoj pa­si­kvie­tė pas sa­ve, pa­val­gy­di­no; žo­džiu, pri­glau­dė „Die­vo tar­ną“.
Ši ne­pap­ras­ta nau­jie­na pla­čiai pa­skli­do žai­bo grei­tu­mu. Pa­ma­ty­ti „ste­buk­lin­gą­jį“ ir su­ži­no­ti sa­vo atei­tį plauk­te plau­kė žmo­nių, ypa­tin­gai mo­te­rų, gim­na­zis­čių...
Kai­nos bu­vo kri­ziš­kos – iki pu­sės li­to. „Apaš­to­lui“ ne­blo­gai se­kė­si biz­nis ir žmo­ge­lis ti­kė­jo­si il­ges­nį lai­ką Šiau­liuo­se pa­si­lik­ti. Bet vie­na „pra­na­šys­tė“ ne­ti­kė­tai pa­ki­šo ko­ją. Mat, vie­nai mo­te­rė­lei „iš­pra­na­ša­vo“, kad vy­ras džio­vi­nin­kas ir mer­gi­nin­kas. Ši tuoj vis­ką per­da­vė vy­re­liui, o šis, su­py­kęs už „gar­bės nu­plė­ši­mą“, pra­ne­šė apie „apaš­to­lą“ po­li­ci­jai.
O po­li­ci­ja trum­pai ir aiš­kiai pa­siel­gė su „šven­tuo­ju“, vie­ną pa­rą at­vė­si­no šal­to­joj ir iš­trė­mė j Lat­vi­ją. Mat, „apaš­to­las“ bu­vo Lat­vi­jos pi­lie­tis. Pa­var­dė Taum­bergs’as.
„Apaš­to­las“ ypa­tin­gas tuo, kad ūgiu, iš­vaiz­da – tik­ras Griš­ka Ras­pu­ti­nas. Tad ne­nuos­ta­bu, kad tuo „Ras­pu­ti­nu“ bu­vo su­si­ža­vė­ju­sios šiau­lie­tės...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. rug­sė­jo 23 d.

Prieš ža­bo­tins­ki­nin­kus švil­pė ir šau­kė
Va­ka­re Šiau­lių žy­dai ža­bo­tins­ki­nin­kai, uni­for­muo­ti ir ri­kiuo­tė­je, ei­da­mi Vil­niaus gat­ve už­trau­kė žy­diš­kai dai­ną.
Stai­ga iš vaikš­ti­nė­jan­čios pub­li­kos pa­si­gir­do švil­pi­mai ir šū­kiai: „Ša­lin!“ ir pa­na­šiai. Pa­žy­mė­ti­na, kad švil­pė ir ne­ku­rie žy­dai.
Daug žy­dų, kaž­ko­dėl ne­ken­čia ža­bo­tins­ki­nin­kų. Ne­se­nai ke­li žy­du­kai ap­drabs­tė pur­vu ke­lis uni­for­muo­tus plia­že.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. lie­pos 29 d.

Sve­čiuo­se „Spak­ty­va“

„Spak­ty­va“ – sa­ty­ros ir hu­mo­ro žur­na­las, leis­tas Kau­ne 1924–1934 m. Žur­na­las pa­si­ro­dė ir ki­tais pa­va­di­ni­mais: „Pa­va­sa­rio spak­ty­va“, „Spak­ty­va ir mo­to­ras“, „Atos­to­gi­nė spak­ty­va“ ir kt.
Spaus­di­no Lie­tu­vos kul­tū­ri­nio, po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo kro­ni­ką, hu­mo­ris­ti­nius ei­lė­raš­čius, sa­ty­ras, šar­žus, ka­ri­ka­tū­ras, po­li­ti­nius pla­ka­tus. Bū­din­ga spau­dos hu­mo­ris­ti­nis ko­men­ta­vi­mas, ašt­ri kri­ti­ka, au­to­ri­te­tų ne­pai­sy­mas (Nr. 2 bu­vo kon­fis­kuo­tas).
Bend­ra­dar­bia­vo K. Bin­kis, T. Til­vy­tis, J. A. Her­ba­čiaus­kas, L. Ja­nu­šy­tė ir ki­ti sa­ty­ri­kai. Ka­ri­ka­tū­ras, šar­žus ir pla­ka­tus pie­šė P. Kal­po­kas, R. Kal­po­kas, J. J. Bur­ba, A. Sme­to­na, V. K. Jo­ny­nas, B. Mu­ri­nas, S. Žu­kas ir ki­ti.
Lei­do ir re­da­ga­vo B. Bal­čiū­nas (1924), P. V. Būd­vy­tis (1924–34, nuo 1931 lei­dė­jas P. Kli­mai­tis).
Šal­ti­nis: Vi­suo­ti­nė lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ja.

– O, o! kaip jie vi­si sie­kia! Eu­ro­poj tik­rai tai­kos no­ri­ma!...
Kau­nas, 1927 m. Gruo­džio m.

Kau­nas, 1929 m. Va­sa­rio – Ko­vo mėn. Su­lig R.Ro­to­vo pie­ši­nio ino­leu­mą piaus­tė Br. Mu­ri­nas.
Spe­cia­lus biu­rok­ra­tų nu­me­ris.
Vir­še­ly­je – po­re­vo­liu­ci­nė So­vie­tų Ru­si­ja, mi­rus Le­ni­nui; lai­ko­tar­pis, kai dar vy­ko po­li­ti­nė dis­ku­si­ja. Aukš­tyn me­džio ka­mie­nu stu­mia­mas Sta­li­nas, spjau­do jo opo­nen­tai, tarp ku­rių ir Troc­kis.

Laiš­kas iš Lin­ku­vos pa­ra­pi­jos
Aš lig šiol te­be­ver­kiu, kam jus ma­ne pa­sky­rė­te at­sto­vau­ti „Spak­ty­vą“ Lin­ku­vo­je, to­je ne­lai­min­giau­sio­je pa­ra­pi­jo­je, kur ma­no ko­res­pon­den­ti­niai lau­rai tik­rai iš­si­kas sau ka­pą. To­dėl do­va­no­ki­te man, kad aš iki šiol nie­ko iš šio kraš­to ne­pa­ra­šiau, nes įsi­ti­kin­si­te, kad nėr kas ra­šy­ti, nors pa­ra­pi­ja tu­ri po­rą tūks­tan­čių gy­ven­to­jų ir tiek pat kvai­lių. Bet ką apie juos ra­šy­si,pa­vyz­džiui, pra­dė­jus šal­ti, mū­sų gim­na­zi­jos vie­nas mo­ky­to­jas iš Kau­no grį­žo vien ka­lio­šuo­se, ba­som ko­jom įsia­vęs, bet ryt die­ną, ir jis – ėmė ir vėl ap­sia­vė.
Ne­se­niai, tei­sy­bės var­dan, no­rė­jau pa­ra­šy­ti, kad vie­nas, ki­tas, tos pat gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas, pa­mo­kas ap­lei­dęs, už­dar­biau­ja lan­ky­da­mas gim­dan­čias mo­te­ris, kai­po aku­še­ris, nors gim­na­zi­jo­je dės­to gam­tą ir lo­ty­nų kal­bą. Bet rim­čiau į šį da­ly­ką pa­žiū­rė­jus, juk tai yra jo as­me­ni­nis rei­ka­las, lie­čian­tis tik jo ki­še­nių ir to­dėl pla­čiai vi­suo­me­nei nė­ra įdo­mu.
Tai­gi ma­to­te, po­nas Re­dak­to­riau, iki šiol nie­ko ypa­tin­go neat­si­ti­ko.
„Spak­ty­va“, 
1927 m. gruo­džio mėn.

Mes be Vin­čos ne­pa­kil­sim, ne...
Vin­čai į Ame­ri­ką iš­vy­kus, mū­sų bok­si­nin­kai pir­mas ei­li­nes rung­ty­nes su lat­viais pra­lai­mė­jo kno­kau­tuos „in cor­po­re“ (iš­sky­rus Mer­ke­vi­čių, ku­ris pir­mą kar­tą lai­mė­jo prieš sve­tim­ša­lius bent punk­tais).

––
Juo­zas Vin­ča (g. 1905 m. lapk­ri­čio 27 d. Šiau­liuo­se – m. 1990 m. rugp­jū­čio 29 d. Bos­to­ne) – lie­tu­vių bok­si­nin­kas, im­ty­ni­nin­kas. Pir­ma­sis bok­si­nin­kas Lie­tu­vo­je, pa­sie­kęs sva­rių per­ga­lių tarp­vals­ty­bi­nė­se bok­so var­žy­bo­se. Jo lai­mė­ji­mai la­bai iš­po­pu­lia­ri­no bok­są Lie­tu­vo­je. 1989 m. Kau­ne įsteig­tas Juo­zo Vin­čos spor­to klu­bas.
J. Vin­ča bu­vo olim­pie­čiu, su Lie­tu­vos rink­ti­ne da­ly­va­vęs 1928 m. va­sa­ros olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se (Ams­ter­da­mas, Ny­der­lan­dai), kur da­ly­va­vo bok­so tur­ny­re ir pa­si­ro­dė ge­riau­siai iš dvy­li­kos Lie­tu­vos olim­pie­čių. Sa­vo svo­rio ka­te­go­ri­jo­je (iki 79,4 kg) J. Vin­ča pa­te­ko į ket­virt­fi­na­lį. Jis lai­mė­jo pir­mą­ją ko­vą, užim­da­mas 5–8 vie­tą tarp 16 da­ly­vių.
Šal­ti­nis: Vi­ki­pe­di­ja.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio