Anų metų kronika

Šmei­ži­kai dir­ba
Bir­že­lio mėn. 12 die­ną svar­bes­nėms by­loms teis­mo tar­dy­to­jas pa­tal­pi­no į sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­mą Šiau­lių mies­to ir ap­skri­ties po­li­ci­jos va­dą p. Paš­ke­vi­čių, ku­ris yra kal­ti­na­mas ta­me, kad bu­vu­siam po­li­ci­nin­kui Ži­le­vi­čiui įsa­kęs mes­ti bom­bą į „Šiau­lių Nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją. Ne mū­sų rei­ka­las spręs­ti, kas il­gai­niui pa­si­ro­dys kal­tas to­sios bom­bos me­ti­me, te­gu aiš­ki­na po­li­ci­ja ir teis­mo or­ga­nai, bet rei­kia pa­sa­ky­ti vie­na, kad šmei­ži­kų kom­par­ti­ja ypa­tin­gai džiū­gau­ja tu­rė­da­ma pro­gos, kiek tik ga­li­ma, dau­giau ap­šmeiž­ti žmo­nių.
„Šiau­lie­tis“, 
1926 m. lie­pos 4 d.

Neuž­si­lei­džia žy­de­liams
Nors Lin­ku­vo­je, kaip ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se, žy­de­lių ne­trūks­ta, bet čia pre­ky­ba pa­ma­žu pe­rei­na į lie­tu­vių ran­kas, Lie­tu­viai sa­vo ran­ko­se tu­ri 13 krau­tu­vių, bei ki­to­kios rū­šies pre­ky­bų įstai­gų. Iš jų ge­riau­siai vei­kia: Dar­bo Fe­de­ra­ci­jos krau­tu­vė, Var­to­to­jų bend­ro­vė ir Pa­va­sa­ri­nin­kų koo­pe­ra­ty­vas. Pas­ta­ra­sis yra di­de­lis ir tur­tin­gas koo­pe­ra­ty­vas, ku­riam ki­ti to­li gra­žu ne­pri­lygs­ta.
Be to, Lin­ku­vo­je yra Ūki­nin­kų Są­jun­gos įsteig­ta ir lai­ko­ma ge­rai vei­kian­ti pie­ni­nė.
„Šiau­lie­tis“, 
1926 m. rugp­jū­čio 15 d.

Įdo­mus su­puo­li­mas
Ne­la­bai se­nai Pa­pi­lės kle­bo­ni­jo­je įvy­ko va­gys­tė. Pa­pi­lė­niš­kiai
kal­ba, kad tai įvy­kę prie to­kių ap­lin­ky­bių: Kun. Ja­ru­lai­tis (Pa­pi­lės kle­bo­nas), bū­da­mas ge­roj nuo­tai­koj, pa­pa­sa­ko­jęs va­ka­re ge­riant ar­ba­tą,kaip va­gys bu­vę už­puo­lę vie­ną kle­bo­ną ir kaip, ačiū kle­bo­no gud­ru­mui, pa­vy­kę greit va­gis su­ras­ti.
 Bu­vę taip: pas vie­ną kle­bo­ną nak­tį atė­ję va­gys ir gra­žiai pa­pra­šę ge­ruo­ju ati­duo­ti pi­ni­gus. Kle­bo­nas, ma­ty­da­mas, kad nė­ra kas da­rą, pi­ni­gus ati­da­vęs, bet va­gys pa­rei­ka­la­vę dau­giau. Kle­bo­nas pa­si­sa­kęs dau­giau pi­ni­gų ne­be­tu­rįs, bet va­gys ne­no­rė­ję ti­kė­ti ir nu­ta­rę pa­tys paieš­ko­ti svir­ne. Ta­da kle­bo­nas pa­klau­sęs jų, ar jie no­rį, kad jiems ge­rai sek­tų­si... Šiems at­sa­kius, kad la­bai no­rį, kle­bo­nas lie­pęs vi­siems su­klaup­ti, paė­męs kra­py­lą, už­py­lęs kaž­ko iš bu­te­liu­ko ir pa­kra­pi­jęs juos bei pa­lai­mi­nęs....
Va­gys lai­min­gai iš­krė­tę svir­ną ir nie­ko ge­ro ne­ra­dę iš­si­kraus­tę. Ryt­me­tį pra­neš­ta apie įvy­kį po­li­ci­jai ir ši leng­vai su­gau­džiu­si va­gis, ku­rių ser­mė­gos bu­vu­sios gra­žiai iš­mar­gin­tos ra­ša­lu (mat pa­kra­pi­jo ra­ša­lu).
Po va­ka­rie­nės vi­si iš­si­skirs­tę poil­siui, o nak­tį į Pa­pi­lės kle­bo­ni­ją įsi­lau­žę va­gys. Kun. Ja­ru­lai­tis ra­miai mie­go­jęs ir, tur­būt, sap­na­vęs, kaip anas kle­bo­nas va­gis lai­mi­no. Tuo tar­pu va­gys priė­jo prie jo lo­vos, iš­trau­kė iš rū­bų ki­še­nės rak­tus ir at­ra­ki­nę spin­tą iš­ne­šė pi­ni­gų apie 500 li­tų...
Vis tik drą­sūs biau­ry­bės! Po­li­ci­ja at­si­dė­ju­si jų ieš­ko.
„Šiau­lie­tis“, 
1926 m. lie­pos 15 d.

Ne­le­ga­lus cha­lu­ci­nin­kų po­sė­dis
Praei­tas me­tais są­ry­šy su įvy­ku­siom Šiau­liuo­se lie­tu­vių-cha­lu­ci­nin­kų peš­ty­nėm, ka­ro ko­men­dan­tas bu­vo už­drau­dęs cha­lu­ci­nin­kams gy­ven­ti bend­ra­bu­čiuo­se. Bet cha­lu­ci­nin­kai šio už­drau­di­mo ne­pa­bo­jo ir vėl at­gai­vi­no sa­vo bend­ra­bu­čius, tie­sa, ma­žes­nia­me maš­ta­be, – gy­ve­no su­si­spie­tę į biū­rius po 8–10 žmo­nių.
Toks cha­lu­ci­nin­kų ne­pak­lus­nu­mas, ži­no­ma at­krei­pė ati­tin­ka­mų įstai­gų dė­me­sį. Bir­že­lio 17 die­ną apie 11 val. nak­tį Vil­niaus g-vėj 197, Mi­šei­ke­rie­nės val­gyk­loj, po­li­ci­ja už­ti­ko ne­le­ga­lų cha­lu­ci­nin­kų su­si­rin­ki­mą.
Vi­so už­ti­ko 52 jau­nus cha­lu­ci­nin­kus ir du „lek­to­rius“ iš Kau­no – Lur­jie­nę-Chai­tai­tę. Ge­sę, ku­rios vy­ras Pa­les­ti­no­je tu­ri di­de­les plan­ta­ci­jas, ir jos pa­žįs­ta­mas, Ko­pe­lis Bo­ro­dov­ka, pa­si­va­di­nęs sa­ve moks­lei­viu. Ne­le­ga­lus su­si­rin­ki­mas to­kioj pa­dė­ty už­klup­tas: vi­si „klausytojai“ sė­dė­jo ant grin­dų, tai bu­vo da­ry­ta tam, kad pro lan­gą ne­pas­te­bė­tų.
Užk­lu­pus po­li­ci­jai ne­le­ga­lų su­si­rin­ki­mą, da­lis, apie 20 as­me­nų, ne­tu­rė­jo do­ku­men­tų, dėl ko pa­sta­rie­ji bu­vo nu­ves­ti nuo­va­don as­me­ny­bės išaiš­ki­ni­mui.
Po to vi­si pa­leis­ti. Su­lai­ky­tų­jų tar­pe ne­bu­vo nė vie­no vie­ti­nio žy­do gy­ven­to­jo –visi su­va­žia­vę bu­vo iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. bir­že­lio 23 d.

Cha­lu­ci­nin­kai. Šiau­liai. 1939 m. M. Fli­ge­lio nuo­tr. 
(Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus.)

Ža­ga­rėj ati­da­ry­tas spau­dos mu­zie­jus
Ža­ga­rė pa­si­puo­šė nau­ju kul­tū­ros ži­di­niu. Bir­že­lio 23 d. ati­da­ry­tas spau­dos mu­zie­jus. Į ati­da­ry­mo iš­kil­mes at­si­lan­kė di­do­kas bū­rys kvies­ti­nės pub­li­kos.
Mu­zie­jaus kū­rė­jas, vi­dur. mo­kyk­los di­rek­to­rius, p. Kir­lys, ati­da­ry­da­mas, trum­po­je pa­skai­to­je nu­švie­tė su­si­rin­ku­siems spau­dos reikš­mę ir tuos sun­kius ke­lius, ku­riais lie­tu­viš­ko­ji spau­da vys­tė­si. Taip pat pa­pa­sa­ko­jo kaip kū­rė­si šis mu­zie­jus.
P. Kir­lys jau nuo 1908 me­tų pra­dė­jo do­mė­tis spau­dos ko­lek­ci­jo­mis ir rink­ti tiek pe­rio­di­nius, tiek vien­kar­ti­nius lie­tu­viš­kus lei­di­nius. Jei sa­vo lai­ku S. Dau­kan­tas bu­vo pa­va­din­tas var­go pe­le, tai is­to­ri­ja p. Kir­lį tu­rė­tų pa­va­din­ti „Spau­dos pe­le“. Nes per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, ne­si­gai­lė­da­mas nei triū­so, nei ener­gi­jos, nei svei­ka­tos, nei lė­šų rin­ko lie­tu­viš­kus lei­di­nius.
Rei­kia tik ste­bė­tis iš kur tiek ener­gi­jos pas jį ran­da­si to­kiam dar­bui. Nes su­rink­ti vi­sus lie­tu­viš­kus laik­raš­čius, ėju­sius nuo pir­mo­jo pa­si­ro­dy­mo, yra ga­na sun­ku.
Bet tas dar­bas pui­kiai p. Kir­liui pa­vy­ko. Jis tu­ri su­rin­kęs be­veik vi­sus lie­tu­viš­kus lei­di­nius (po 1 egz. ir kompl.). Pa­žy­mė­ti­na, kad lie­tu­viš­ki laik­raš­čiai ėjo sa­vo lai­ku net to­kiuo­se to­li­muo­se mies­tuo­se, kaip pav. Toms­ke ir Vla­di­vos­to­ke, ne­skai­tant jau to­li­mo­je Ame­ri­ko­je ėju­sių. P. Kir­lys sa­vo mu­zie­jui su­rin­kęs virš 3000 at­ski­rais pa­va­di­ni­mais lie­tu­viš­kų lei­di­nių.
Mu­zie­jus įkur­tas prie vi­dur. mo­kyk­los esa­ma­me na­me. Li­gi at­si­ke­liant į Ža­ga­rę p. Kir­liui tas na­mas bu­vo vi­siš­kai ap­leis­tas. Bet dė­ka p. Kir­lio ener­gi­jai ir su­ma­nu­mui ap­leis­ta­sis na­mas bu­vo at­re­mon­tuo­tas ir da­bar ja­me tu­ri­me Ža­ga­rės kul­tū­ros ži­di­nį.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. bir­že­lio 30 d.

Ne­ty­čia per­šo­vė nuo­va­dos vir­ši­nin­ką
Lie­pos 10 d. apie 17 val. Šiau­lių po­lic. nuo­v. vir­ši­nin­ką p. Mu­čins­ką iš­ti­ko ne­lai­mė. Mi­nė­tu lai­ku kie­me po­li­ci­nin­kai mon­tek­ris­ti­niu šau­tu­vė­liu šau­dė į tai­ki­nius. Išė­jęs į kie­mą pa­si­žiū­rė­ti šau­dy­mo, p. Mu­čins­kas ne­pa­si­ju­to, kaip at­si­dū­rė prieš šau­dan­tį­jį ir kul­ka įstri­go jam į vi­du­rius.
Su­žeis­ta­sis tuoj bu­vo nu­ga­ben­tas į mies­to li­go­ni­nę ir ten pa­da­ry­ta tuoj ope­ra­ci­ja. Kul­ka kliū­dė net inks­tus. Tai­gi, ga­lė­jo at­si­tik­ti daug skau­des­nė ne­lai­mė.
Prieš pat įvy­kį p. Mu­čins­kas bu­vo su­si­ruo­šęs pa­rei­ti į na­mus ir jau bu­vo iš nuo­va­dos išė­jęs, bet, nu­ta­ręs rei­ka­lą ati­dė­ti ry­to­jui, grį­žo ir tie­siai ne­lai­mei į glė­bį.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. lie­pos 14 d.

Juo­kų kam­pe­lis
Di­džiau­sias ste­buk­las
Sto­ties bu­fe­te sė­di, be­lauk­da­mas trau­ki­nio atei­tant, ku­ni­gas. Atš­vil­pau­ja ka­ri­nin­kas. Pa­ma­tęs ku­ni­gą, su­ma­nė iš jo pa­si­juok­ti, klau­sia:
– Pa­sa­kyk, tams­ta ku­ni­ge, kai­po šv. Raš­to ži­no­vas: koks yra di­džiau­sias ste­buk­las?
Ku­ni­gas ty­li.
– Aš pa­sa­ky­siu – di­džiau­sias ste­buk­las yra, kad Eli­jas pra­na­šas ug­nies ve­ži­me paim­tas į dan­gų neaps­vi­lo.
– Klys­ti, tams­ta ka­ri­nin­ke. Aš ži­nau di­des­nį.
– Na­gi? – klau­sia ta­sai.
– Ogi tas, kad Ba­laa­mo asi­las nie­kie­no ne­pra­šo­mas ėmė kal­bėt, – at­sa­kė ku­ni­gas.
„Šiau­lie­tis“, 
1926 m. ge­gu­žės 15 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio