Anų metų kronika

Šiau­lių in­te­li­gen­tams be­dar­biams 8000 li­tų
Pa­gal ne­dar­bo se­zo­no pla­ną bu­vo nu­ma­ty­ta ap­rū­pin­ti Šiau­lių mies­to in­te­li­gen­tus be­dar­bius duo­dant jiems dar­bo prie mies­to sa­vi­val­dy­bės raš­ti­nės dar­bų.
Ka­dan­gi mi­nis­te­rių ka­bi­ne­tas ne­dar­bo se­zo­no pla­ne in­te­li­gen­tams be­dar­biams ne­pas­ky­rė lė­šų, tai šio­mis die­no­mis mies­to sa­vi­val­dy­bė pra­šo vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją tam rei­ka­lui pa­skir­ti iš vie­šų­jų dar­bų fon­do lė­šų. Są­ma­ta nu­ma­ty­ta per 8.000 li­tų.
In­te­li­gen­tų be­dar­bių dar­bo bir­žoj yra už­si­re­gist­ra­vu­sių per 30 as­me­nų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m. sau­sio 19 d.

Nu­šau­tas di­džiu­lis šer­nas
Sau­sio 26 d. šiau­lie­tis p. Bam­bi­ne­kas, aist­rin­gas me­džio­to­jas, Jur­dai­čių miš­kuo­se (Šiau­lių a., ne­to­li Skaist­gi­rio) nu­šo­vė di­džiu­lį — 173 klgr. sve­rian­tį šer­ną.
Bir­žų mu­zie­ju­je yra šer­no iš­kam­ša. Mat, 1929 mt. žie­mą Bir­žų apy­lin­kėj kai­mie­čiai ra­do šer­ną ant le­do su­žeis­tą, ma­tyt, už­kly­du­sį iš ki­to ap­skri­čio. Šer­ną už­mu­šo, o odą pri­sta­tė į Bir­žų mu­zie­jų, ku­ris pa­da­rė iš­kam­šą ir pa­tal­pi­no gam­tos sky­riu­je. Su šer­no pa­si­ro­dy­mu Bir­žų mu­zie­jaus lan­ky­mas pa­di­dė­jo pen­ke­rio­pai.
Bir­žų šer­nas svė­rė 176 klgr. Tai­gi, p. Bam­bi­ne­ko nu­šau­tas šer­nas sve­ria tik 3 klg. ma­žiau.
Pa­pil­do­mai te­ko su­ži­no­ti, kad p. Bam­bi­ne­kas šer­ną pa­do­va­no­jo „Auš­ros“ mu­zie­jui, ku­ris Šiau­lių ka­lė­ji­me pa­da­rys iš­kam­šą ir pa­dės į mu­zie­jaus gam­tos sky­rių.

N.Kank­lės už­ka­riau­ja vis nau­jas po­zi­ci­jas
Ne­se­niai Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios ku­ni­gas Ja­su­kai­tis už­pir­ko sa­vo­mis lė­šo­mis p.Jan­kaus­ko konst­ruk­ci­jos 12 nau­jų­jų kank­lių. Da­bar kun. Ja­su­kai­tis or­ga­ni­zuo­ja or­kest­rą ir ne­tru­kus ti­ki­si pa­si­ro­dy­ti vie­šai.
Tuo bū­du Šiau­liuo­se bus jau du nau­jų­jų kank­lių or­kest­rai.
Kun. Ja­su­kai­tis yra pa­ts pir­ma­sis, įver­ti­nęs ir su­si­do­mė­jęs p. Jan­kaus­ko kū­ri­niu ir įsi­gi­jęs pa­tį pir­mą­jį nau­jų­jų kank­lių eg­zemp­lio­rių.
Kaip ma­tom, nau­jo­sios kank­lės kas­dien už­ka­riau­ja vis pla­tes­nes po­zi­ci­jas. Praei­tą sa­vai­tę nau­jo­sios kank­lės gra­žiai už­si­re­ko­men­da­vo pa­va­sa­ri­nin­kų suei­go­je, kur bu­vo mi­ni­ma Klai­pė­dos at­va­dav. P-lė Ni­ko­lo­vai­tė, kank­lia­vu­si to­mis kank­lė­mis, su­si­lau­kė daug ka­tu­čių, o po kon­cer­to — pra­šy­mų daž­niau pa­si­ro­dy­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m. va­sa­rio 2 d.

Ir šiau­lie­čiai mėgs­ta re­kor­dus
(n) Jau­nas Kal­ne­lio gy­ven­to­jas, tū­las Du­lie­ba, su­si­de­rė­jo su drau­gu iš dvi­de­šim­ties li­tų, kad jis be jo­kių už­kan­dų iš­gers vie­ną po ki­to 5 pus­bon­kius deg­ti­nės.
La­žy­bos bu­vo pa­da­ry­tos vie­na­me Til­žės g-vės res­to­ra­ne. Ir Du­lie­ba la­žy­bas lai­mė­jo — su­tar­tą kie­kį deg­ti­nės iš­gė­rė. Bet išė­jus iš res­to­ra­no, skaid­rio­ji „re­kor­dis­tą“ mo­men­ta­liai pa­gul­dė ant men­čių ir taip mė­ly­nai nu­da­žė vei­de­lį, kad drau­gui ne­juo­kais te­ko su­si­rū­pin­ti juo. Nu­ve­žė „re­kor­dis­tą“ li­go­ni­nėn.
Bet vis­kas bai­gė­si lai­min­gai. Išp­lo­vus skil­vį, Du­lie­ba at­si­ga­vo. Kal­ne­lie­čiai pa­sa­ko­ja, kad šio „re­kor­dis­to“ bro­lis prieš kiek lai­ko nuo pa­na­šių la­žy­bų mi­ręs.
Anas gė­ręs dar mac­nes­nį trun­ku — spi­ri­tą.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m. va­sa­rio 9 d.

Rei­kia ste­ri­li­za­ci­jos, – sa­ko J.Šliū­pas
Liau­dies Na­muo­se įvy­ko Lais­va­ma­nių Eti­nės Kul­tū­ros Drau­gi­jos sky­rių at­sto­vų su­va­žia­vi­mas.
L. L. E. Kult. D-jos Šiau­lių sky­rius su­ruo­šė dak­ta­ro Jo­no Šliū­po vie­šą pa­skai­tą „Eti­ka ir gy­ve­ni­mas“. Sa­lėn pri­si­rin­ko tiek pub­li­kos, kad pri­siė­jo už­da­ry­ti du­ris dau­ge­liui no­rė­ju­sių pa­tek­ti į pa­skai­tą. Ka­dan­gi ne­se­nai J. Šliū­pui su­ka­ko 75 me­tai am­žiaus, tai pa­skai­tos ren­gė­jai ta pro­ga ati­tin­ka­mai ju­bi­lia­tą pa­ger­bė.
Pa­dė­ko­jęs už pa­ger­bi­mą, dr. J.Šliū­pas pra­dė­jo pa­skai­tą, ku­rios es­mi­nės min­tys to­kios.
Lie­tu­viai, kol ne­bu­vo ka­ta­li­kai, bu­vo stip­ri ir svei­ka tau­ta. Po krikš­to jie pa­si­da­vė ki­tų tau­tų įta­kai, pa­si­da­rė skur­džiai, be­lais­viai. Lais­vę grą­ži­no lie­tu­viams ne baž­ny­čia, bet nau­jos pa­sau­lėž­val­gos žmo­nės, ku­rie pir­mi pa­kė­lė pro­tes­tą prieš ver­gi­ją, iš­nau­do­ji­mą ir ka­rus. Tie žmo­nės bu­vo Lin­kol­nas, Vil­so­nas, Bria­nas ir ki­ti jų dva­sios žmo­nės.
Są­ži­nės ir kul­tū­ros lais­vė – bū­ti­nos są­ly­gos as­me­niš­kai lai­mei jaus­ti. Šių die­nų idea­lai yra koo­pe­ra­ci­ja ir ko­mu­niz­mas. Ku­ris jų bus tin­ka­mes­nis gy­ve­ni­me ir ku­ris lai­mės – pa­ro­dys atei­tis. Mū­sų troš­ki­mas — tai­ka, ta­čiau kol mums gra­so hit­le­riz­mas ir kol, ap­skri­tai, pa­sau­ly siau­čia im­pe­ria­liz­mas – mes tu­ri­me auk­lė­tis ka­riš­kai ir bū­ti pa­si­ruo­šę gin­ti sa­vo kraš­tą ir lais­vę.
Eti­kos dės­niai, o ne dog­mos, tu­ri va­do­vau­ti gy­ve­ni­mui. Lai­ky­ki­mės tų dės­nių – ir su­lauk­si­me lai­ko, ka­da mi­li­jo­nai, iš­me­ta­mi ka­rams, bus ati­duo­da­mi mo­kyk­loms ir li­go­ni­nėms.
Nau­ja pa­sau­lėž­val­ga ne­ša nau­ją elg­se­ną ir nau­jus veiks­mus. Jau ir Lie­tu­vos aukš­čiau­sia moks­lo įstai­ga – uni­ver­si­te­tas ati­da­rė kre­ma­to­riu­mą la­vo­nams de­gin­ti ir lei­džia juo pa­si­nau­do­ti lais­va­ma­niams. La­vo­no su­de­gi­ni­mas at­siei­na 75 li­tus. Ir čia tu­ri­me nau­jo­sios pa­sau­lėž­val­gos žings­nį prie­kin.
Kad tau­ta bū­tų svei­ka, rei­kia ste­ri­li­za­ci­jos. Ir dėl to lais­va­ma­niai tu­ri ko­vo­ti. Pa­dė­ki­me vi­sur kur eti­kos pa­grin­dą – ir su­lauk­si­me di­džio kul­tū­rin­go ir lai­min­go gy­ve­ni­mo, ku­ria­me ne­bus skur­džių ir tur­tuo­lių, bet kiek­vie­nas bus tur­tin­gas!
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m. ko­vo 15 d.

Mon­tek­ris­to kul­ka at­šo­ko nuo kak­tos
(c) Ko­vo 15 d., vi­du­die­nį, Vi­šins­kio gat­vė­je, šiau­lie­čiai bu­vo nu­ste­bin­ti to­kiu įvy­kiu.
Pus­tuš­tė gat­vė. Priešp­rie­šiais atei­na du vy­riš­kiai. Stai­ga vie­nas jų iš­si­trau­kia iš ki­še­nės mon­tek­ris­tą ir, tai­ky­da­mas ki­tam į gal­vą, šau­na. Vie­nas šo­vi­nys pra­zvim­bia pro ša­jį. Ant­ras kliū­va tie­siai kak­ton. Žmo­gus ap­si­py­lia krau­jais. Šią sce­ną pa­ste­bi at­si­tik­ti­nai ėjęs po­li­ci­nin­kas. Šo­vi­ką nu­gink­luo­ja ir nu­si­ve­da nuo­va­don.
Nuo­va­do­je paaiš­kė­jo, kad šo­vi­kas yra Ta­das Sa­ba­no­vas, gyv.Jat­kū­nų g. 3, o nu­ken­tė­jęs – An­ta­nas Paš­kaus­kas, gyv. Vil­niaus g. 95 nr. Paš­kaus­kas nuo kul­kos tiek nu­ken­tė­jo, kad kak­to­je li­ko tik ma­žas nu­brė­ži­mas – kul­ka ne­pa­jė­gė įlauž­ti, at­šo­ko!
Šio įvy­kio prie­žas­tim, kaip paaiš­kė­jo, mo­te­ris.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m. ko­vo 22 d.

Kas at­si­tin­ka, kai mirš­ta sko­li­nin­kas
Tū­la šiau­lie­tė Ha­za­nie­nė pa­sko­li­no sa­vo tau­tie­čiui Sto­le­riui 3000 lt. Pas­ta­ra­sis šio­mis die­no­mis ne­ti­kė­tai mi­rė. Su­ži­no­ju­si apie Sto­le­rio mir­tį, Ha­za­nie­nė su­si­rū­pi­no, kaip čia at­ga­vus pa­sko­lin­tus pi­ni­gus. Bė­go šen, bė­go ten, tei­ra­vo­si gi­mi­nių, bet nie­ko ne­lai­mė­jo.
Ne­te­ku­si vil­ties at­gau­ti sa­vo su­tau­pų, Ha­za­nie­nė su­ma­nė su­truk­dy­ti lai­do­tu­ves, ne­leis­ti Sto­le­rį pa­lai­do­ti. Ve­žant nu­mi­rė­lį per mies­tą, į žy­dų ka­pi­nes Ha­za­nie­nė su duk­te­rim su­kė­lė triukš­mą – sek­da­mos lai­do­tu­vių ei­se­ną mi­ru­sį­jį vi­saip ko­lio­jo. O ka­pi­nė­se mo­te­rys net kė­si­no­si nu­mi­rė­lį iš­vy­nio­ti iš dro­bu­lės, kad ga­vus pa­spaus­ti ne­gy­vė­lio ran­ką!
Mat, žy­duo­se, ypač re­li­gin­ges­nių­jų tar­pe, dar lai­ko­ma­si se­nų lai­kų pa­pro­čio, jog pa­spau­dus sa­vo mi­ru­siam sko­li­nin­kui ran­ką vi­sa at­sa­ko­my­bė ten­kan­ti gi­mi­nėms, t. y. gi­mi­nės pri­va­lo mi­ru­sio­jo sko­las su­tvar­ky­ti.
Ha­za­nie­nė su duk­te­rim bu­vo su­kė­lu­si to­kį aliar­mą, kad te­ko įsi­kiš­ti po­li­ci­jai.

Nu­šo­vė re­tą paukš­tį
 Šio­mis die­no­mis Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus įsi­gi­jo re­to paukš­čio – gri­fo iš­kam­šą, ku­rią pa­da­rė s. d. ka­lė­ji­mo dirb­tu­vė­se.
Šį paukš­tį nu­šo­vė ūki­nin­kas Bi­ru­tis, gyv. Ba­ry­šių km. Meš­kui­čių val. Paukš­čio spar­nų il­gis 2 metr. 80 cm. Paukš­tis pa­na­šus į kon­do­rą, sna­pas ries­tas, gal­vą pa­na­ši į ka­la­ku­to. Ma­no­ma, kad šis sve­tys yra at­kly­dęs į Lie­tu­vą iš Af­ri­kos ar Pie­ti­nės Eu­ro­pos, pav. Ru­mu­ni­jos, Kri­mo ir kt.
Plėš­ru­sis paukš­tis, iki Bi­ru­čio bu­vo nu­šau­tas, pa­gro­bė du se­nius gand­rus, jų vai­kus ir dvi žą­sis. Tre­čio­ji ne­gy­va žą­sis, pa­dė­ta gri­fui pri­vi­lio­ti, at­ne­šė jam mir­tį.
Te­ko pa­tir­ti, kad šio­mis die­no­mis du di­džiu­liai gri­fai pa­gau­ti gy­vi Gir­kal­nio vals­čiu­je.
Tik šie ma­žes­ni – spar­nų il­gis 2,5 met­ro.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m. bir­že­lio 28 d.

Nau­jo­viš­kas pa­trio­tas
My­liu aš ta­ve, ma­no tė­vy­ne, nes už tai gau­nu kas mie­las mė­nuo po tūks­tan­ti­nę...

„Spak­ty­va“, Kau­nas, 1929 m. va­sa­rio – ko­vo mėn.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio