Anų metų kronika

Su­gau­tas Lip­ši­cas
 Šiau­liš­kiai dar ge­rai at­si­me­na jau­ną žy­de­lį, ku­ris „tik­ro­sios“ de­mok­ra­ti­jos vieš­pa­ta­vi­mo lai­kais, vie­šai mi­tin­guo­se kurs­tė, dar­bi­nin­kus prie pjo­vi­mo fa­šis­tų (su­pr. in­te­li­gen­tų) ir ėmi­mo val­džios re­vo­liu­ci­jos ke­liu. Tai bu­vo pro­fsą­jun­gų va­das ir žy­mus ko­mu­nis­tų vei­kė­jas Lip­ši­cas Ai­zi­kas.
Bet atė­jo tau­ti­nis per­vers­mas ir šis „did­vy­ris“, kaip kam­pa­ras pra­din­go iš Šiau­lių pa­dan­gės, pa­si­slėp­da­mas taip, kad po­li­ci­ja vi­sus me­tus jo su­ras­ti ne­ga­lė­jo. Da­bar Lip­ši­cas vėl Šiau­liuo­se, tik jau ne­drums pi­lie­čių ra­my­bės. Mat ne­per­se­nai jis bu­vo su­gau­tas pe­rei­nant lat­vių –rusų sie­ną, nuo kur eta­po ke­liu pri­sta­ty­tas Šiau­liuos­na ir pa­tal­pin­tas sunk. dar­bų ka­lė­ji­man.
„Šiau­lie­tis“, 
1928 m. sau­sio 15 d.

Ko­mu­nis­tų teis­mas
Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas sau­sio mėn. 17 d. tei­sė su­gau­tus šią va­sa­rą ko­mu­nis­tus, ku­rių tar­pe bu­vo šiau­lie­čiams ži­no­mas gim­na­zi­jos mo­ki­nys Kos­tas Kor­sa­kas.
Kal­ti­na­mie­ji kal­tais ne­pri­si­pa­ži­no. Iš teis­mo ei­gos bu­vo ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad veik­ta jų or­ga­ni­zuo­tai. Po­sė­dy­je lai­kė­si vi­si ka­rin­gai, mi­tin­gi­niu to­nu ir už­gau­lio­jo teis­mą. Iš­duo­ti ki­tus bend­ra­dar­bius at­si­sa­kė. Kor­sa­kas sten­gė­si nu­duo­ti drą­su­mą ir links­mu­mą, ta­čiau, kaip ir ki­tiems, ne la­bai vy­ko. Jau­čia­ma dirb­ti­nu­mas. Vi­si pa­si­sa­kė esą be ti­kė­ji­mo. Išs­ky­rus Ša­py­rą ir Kor­sa­ką, ki­ti – be­moks­liai, ta­čiau ne­blo­gi mi­tin­gie­riai.
Skai­to­mas spren­di­mas, Vol­pe, Ša­py­ra, Jo­nei­kis, Kor­sa­kas ir Ba­ra­naus­kas pri­pa­žin­ti kal­tais ir nu­teis­ti po 6 me­tus sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­mo. Kor­sa­kui ir Jo­nei­kiui baus­mė, kaip ne­pil­na­me­čiams, treč­da­liu su­ma­žin­ta ir pa­lik­ta ka­lė­ti dar po 4 me­tus.
Pub­li­kos bu­vo ne­ma­ža. Kaip ir lauk­ta, jos di­džiu­mą su­da­rė mo­ki­niai. Nuo­tai­ka įtemp­ta.
„Šiau­lie­tis“, 
1929 m. sau­sio 29 d.

Liau­dies dai­nos, su­kur­tos bol­še­vi­kų prie­spau­dos me­tais
„Tė­viš­kės“ re­dak­ci­ja yra ga­vu­si ne­ma­ža liau­dies dai­nų, liau­dies dai­nių bei dai­ni­nin­kų su­kur­tų bol­še­vi­kų prie­spau­dos me­tais. To­se dai­no­se vaiz­džiai at­si­spin­di sun­ki rau­do­nų­jų pa­ver­gė­jų prie­spau­da ir lie­tu­vio il­gė­ji­ma­sis lais­vės.
Dai­no­se pa­ste­bi­ma ko­mu­niz­mo šū­kiais su­si­ža­vė­ju­siems:

Juk tau, kai­my­ne, aš sa­kiau,
Tie­sos žo­de­liais pa­ta­riau,
Ne­remk ko­mū­nos taip la­bai,
Kas ji tik­ro­vėj ne­ži­nai.
Ki­to­je dai­no­je tie­siog krei­pia­ma­si į su­ve­džio­tuo­sius:
At­si­busk, su­ve­džio­ta­sis lie­tu­vi,
Kurs prie­šams tar­nau­ji ak­lai.
Liau­dies dai­nius ne­si­ten­ki­na kvie­ti­mu at­kus­ti, bet to­liau pa­ste­bi, jog tas,
Kurs ne­klau­sys tė­vy­nės šauks­mo,
Bus pra­keik­tas per am­žius.

Bol­še­vi­ki­nio me­to lie­tu­vių liau­dies dai­no­se gau­su gi­laus liū­de­sio dėl kraš­to prie­spau­dos ir lais­vės il­ge­sio. Ta­čiau pa­si­tai­ko bol­še­vi­kus pa­juo­kian­čių, tu­rin­čių sa­ty­ri­nio ant­spal­vio, liau­dies dai­nų. Vie­ną jų no­rė­tų­si pa­ci­tuo­ti. Pir­miau­siai mi­ni­mi ne­lauk­tie­ji sve­čiai iš ry­tų:

Per­nai su­lau­kėm sve­čių iš ry­tų,
Nes daug tu­rė­jom mė­sos ir tau­kų.
Sa­vo kol­cho­zais jie ra­mi­no mus,
Sa­kė, ten gy­ven­ti links­ma ir sma­gu.

To­liau dai­no­je pa­juok­da­ma bol­še­vi­ki­nė agi­ta­ci­ja. So­die­tis dai­ni­nin­kas ma­tė be­sai­kį bol­še­vi­kų agi­ta­to­rių riks­mą, kad vis­kas atei­ty, įsi­ga­lė­jus bol­še­vi­ki­nei san­tvar­kai, bū­sią ge­riau. Ta­čiau vie­to­je ža­dė­to­jo ge­rė­ji­mo die­na po die­nos te­gau­sė­jo tik blo­gu­mai. Tat kaip dai­ni­nin­kui ne­dai­nuo­ti:

Val­go mū­sų duo­ną ir mė­są,
Sa­ko, mums gy­ven­ti čia bu­vę sun­ku.
Dė­vi mū­sų rū­bus, kai­lius ir ba­tus,
Sa­ko neu­žil­go pas mus ro­jus bus...
M.Me­di­nis

„Tė­viš­kė“, 1942 m. sau­sio 4 d.

Areš­tas odos dir­bi­niams
Rei­cho Ko­mi­sa­ro Ry­tų Kraš­tui įsa­ky­mu už­dė­tas areš­tas vi­siems pre­ky­bi­nė­se įstai­go­se, lom­bar­duo­se bei įkei­ti­mo na­muo­se esan­tiems nau­do­tiems kai­li­niams daik­tams, k. t.: vy­riš­kiems ir mo­te­riš­kiems ap­siaus­tams, kai­li­niams pa­mu­ša­lams, pli­kiems kai­liams, kai­li­nu­kams, kai­li­nėms lie­me­nėms, kai­li­nėms pirš­ti­nėms, kai­li­nėms ke­pu­rėms, kai­li­niams bei vel­ti­niams ba­tams.
Lei­di­mai bet ko­kiems kai­li­niams daik­tams pirk­ti yra su­lai­ky­ti.
„Tė­viš­kė“, 1942 m. sau­sio 11 d.
Pa­te­fo­nų ir plokš­te­lių rink­lia­va
Šiau­liuo­se ir ap­skri­ty­je da­vęs gra­žių re­zul­ta­tų kai­lių ir vil­no­nių daik­tų rin­ki­mas šal­ta­me ry­tų žie­mos fron­te ko­vo­jan­tiems ka­riams bai­gė­si. Gy­ven­to­jai vi­so­je Lie­tu­vo­je no­riai į kai­lių ir vil­no­nių dra­bu­žių rin­ki­mo va­jų at­si­lie­pė.
Vo­kie­ti­joj pro­pa­gan­dos mi­nis­te­rio dr.Goe­bel­so at­si­šau­ki­mu, šiuo me­tu vyk­do­ma plokš­te­lių ir pa­te­fo­nų rink­lia­va. Ren­ka­ma ne tik gro­ji­mui pa­ruoš­ti pa­te­fo­nai ir ge­ros plokš­te­lės, bet taip pat ir ap­ga­din­ti. To­kia rink­lia­va ir Lie­tu­voj įvyks­ta nuo sau­sio 19 d. Ši rink­lia­va baig­sis sau­sio 25 d.
„Tė­viš­kė“,
 1942 m. sau­sio 23 d.

Rei­kia re­gist­ruo­ti įgy­tą žy­dų tur­tą
Vi­sos Šiau­lių mies­te esan­čios įstai­gos, įmo­nės ir fi­zi­niai as­me­nys pri­va­lo, pa­duo­dant ati­tin­ka­mus pa­reiš­ki­mus, už­re­gist­ruo­ti Šiau­lių Mies­to Sa­vi­val­dy­bė­je po 1941 m. bir­že­lio 22 d. pirk­tą, gau­tą iš Mies­to Sa­vi­val­dy­bės, ki­tų įstai­gų ar ki­to­kiu bū­du įgy­tą žy­dų ar­ba ko­mu­nis­tų par­ti­jos kil­no­ja­mą­jį tur­tą.
Vi­si iki šiol tuo rei­ka­lu duo­ti lei­di­mai ir ak­tai nu­sto­ja ga­lios. To­dėl ir anks­čiau įgi­ju­sie­ji, su žy­dams tvar­ky­ti įga­lio­ti­nio ar­ba ki­tos įstai­gos lei­di­mais bei jau re­gist­ra­vę tu­ri­mą­jį tur­tą, pa­kar­to­ti­nai tu­ri jį vėl re­gist­ruo­ti.
Pa­reiš­ki­mų blan­kai bus iš­duo­da­mi Šiau­lių Mies­to Sa­vi­val­dy­bės Ad­re­sų Biu­re, Til­žės g. Nr. 150, šiais me­tais, ko­vo 12, 13 ir 14 die­no­mis dar­bo va­lan­do­mis ir už­pil­džius 3-juo­se eg­zempl. grą­ži­na­mi ten pat al­fa­be­ti­ne tvar­ka.
„Tė­viš­kė“, 
1942 m. ko­vo 13 d.

Šiau­liš­kiams duo­da­ma po 80 gra­mų mui­lo
Šią sa­vai­tę Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jams par­duo­tu­vė­se duo­da­ma pirk­ti mui­lo. Kiek­vie­nas as­muo pa­gal mais­to kor­te­lę gau­na po 80 gra­mų bran­duo­li­nio mui­lo.
„Tė­viš­kė“, 
1942 m. ko­vo 22 d.
 

Dvi­de­šim­to­jo am­žiaus „iš­ra­di­mas“
Pa­sak laik­raš­čių ži­nių, da­bar Vo­kie­ti­jo­je esąs iš­ras­tas toks ma­lū­nas, kaip ro­do pa­veiks­lė­lis, ku­ris se­nas lie­žu­vi­nin­kes bo­bas per­ma­ląs į jau­nas, gra­žias pa­ne­les ir net su trum­pais si­jo­nė­liais.
Ei­na gan­dai, kad ame­ri­ko­nai – biz­nie­riai ža­da to­kį ma­lū­ną ir Lie­tu­vo­je įtai­sy­ti.
Nors jie be­veik vi­sur Lie­tu­vo­je pra­ki­šo, bet su tuo da­ly­ku jie pa­va­ry­tų ge­rą biz­nį.
L-nis

Kriau­čiaus mei­lė
Le­kia kriau­čius pa­knaps­to­mis,
Pa­sig­rie­bęs ma­ši­nė­lę.
O mer­gai­tės pa­se­ko­mis,
Ap­ka­bi­nu­sios po lė­lę...
Jis iš kai­mo bėg į kai­mą,
Vis tą pa­čią ran­da lai­mę.
Vis ta pa­ti nau­jie­na –
Kriau­čiaus mei­lė am­ži­na,
Nes kriau­čiu­kas tik­tai su­kas,
Tik­tai su­kas...

L.Bū­be­lis – Skur­džius

Šių lai­kų Ado­mas ir Ie­va
Ado­mas. Na, sa­kyk bran­gio­ji Cap­cu­liuk, juk mu­du lai­min­ges­ni už pir­muo­sius mū­sų tė­vus Ado­mą ir Ie­vą?
Ie­va. Ži­no­ma, kad mu­du, nes jiems pa­tys gar­die­ji sal­di­niai obuo­liai bu­vo drau­džia­mi val­gy­ti, o mu­du, štai, ga­li­me kiek tik no­ri­me tų sal­dy­nių val­gy­ti...
Na, Bum­bu­liuk, kąs­ki­me dar nors vie­ną sal­di­niu­ką...
L-nis