Anų metų kronika

Tra­gin­gai mi­rė po­li­ci­nin­kas
Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se, ka­da di­de­lė šiau­lie­čių mi­nia Lais­vės aikš­tė­je džiaugs­min­gai lau­kė N. Me­tų su­ti­ki­mo, apie 23 val. pro ša­lį praū­žė grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis, o ne­tru­kus pa­skli­do ži­nia, kad tra­gin­gai bai­gė gy­ve­ni­mą šiau­lie­čiams ge­rai ži­no­mas po­li­ci­jos vach­mist­ras Pet­ras Pi­ni­gis, 27 me­tų jau­nuo­lis, tik prieš tris mė­ne­sius su­si­kū­ręs šei­mos gy­ve­ni­mą, pa­si­bai­gu­sį tra­ge­di­ja. Tą ne­lem­tą va­ka­rą P. Pi­ni­gis su žmo­na ta­rė­si ei­ti su­si­tik­ti Nau­jus Me­tus klu­be, drau­ge su sa­vo ar­ti­mai­siais, at­vy­ku­siais iš pro­vin­ci­jos.
Jie­du ne­su­ta­rę, pra­dė­ję gin­čy­tis, prie­kaiš­tau­ti ir... tem­pe­ra­men­tin­gas jau­nuo­lis bai­gė gy­ve­ni­mą re­vol­ve­rio šū­viu į smil­ki­nį. Nu­vež­tas į li­go­ni­nę, ne­lai­min­ga­sis dar pa­si­kan­ki­no iki 4 vai. ry­to ir mi­rė. Chi­rur­gai ope­ra­ci­ją da­ry­ti neap­siė­mė, nes būk­lė bu­vo aiš­kiai be­vil­tiš­ka.
Mi­ru­sio­jo ar­ti­mie­ji no­rė­jo jį pa­lai­do­ti ka­ta­li­kų ka­pi­nė­se, ta­čiau, kai jiems bu­vo pa­reikš­ta, kad rei­kės at­lik­ti keis­tą ir ne­rim­tą ce­re­mo­ni­ją — kel­ti kars­tą per tvo­rą ir lai­do­ti pa­nie­kin­to­je ka­pi­nių vie­to­je, ar­ti­mie­ji pa­si­pik­ti­no ir pa­pra­šė lais­va­ma­nius su­teik­ti vie­tą lais­vo­sio­se ka­pi­nė­se.
Sau­sio 3 d. 9 vai. ry­to, ly­dint aukš­tie­siems vie­tos pa­rei­gū­nams, po­li­ci­jos ri­kiuo­tei, šau­liams ir šiaip vi­suo­me­nės gau­sin­gam bū­riui, gro­jant dū­dų or­kest­rui, su pri­de­ra­ma kiek­vie­nam mi­ru­sia­jam pa­gar­ba, ve­lio­nis bu­vo iš­kil­min­gai nu­ly­dė­tas į lais­vą­sias ka­pi­nes ir čia pa­lai­do­tas. Trum­pą at­si­svei­ki­ni­mo žo­dį pa­sa­kė P. Pa­liu­kas.
Šios lai­do­tu­vės fa­na­tiš­kai nu­si­tei­ku­siems žmo­nėms su­da­rė sa­vo­tiš­ką įvy­kį, o pla­čia­jai vi­suo­me­nei dar kar­tą pa­brė­žė, ko­kią di­de­lę reikš­mę tu­ri lais­vo­sios ka­pi­nės ir idė­ja, ku­ri su­ge­ba pa­kil­ti aukš­čiau dog­mų ir fa­na­tiz­mo.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1939 m. sau­sio 8 d.

Nu­ro­kų fab­ri­kas par­duo­tas iš var­žy­ti­nių
Lapkr. 14 d. br. Nu­ro­kų odų fab­ri­kas Šiau­liuo­se už įvai­rias sko­las par­duo­tas it var­žy­ti­nių. Fab­ri­kas bu­vo įkai­nuo­tas 1 mil. 240 tūkst. li­tų. Nu­pir­ko b-vė „Mais­tas“, pa­siū­liu­si už fab­ri­ką 1 mil. 245 tūkst. li­tų.
Pa­žy­mė­ti­na, kad 1932 m. ,ski­riant ad­mi­nist­ra­ci­ją, tas pa­ts fab­ri­kas bu­vo įver­tin­tas 2 mil. 432 tūkst. li­tų. Se­nie­ji Nu­ro­kų kre­di­to­riai bei in­dė­li­nin­kai nie­ko ne­gaus. In­dė­li­nin­kams Nu­ro­kai li­ko sko­lin­gi 2 mil. 877 tūkst. li­tų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1939 m. lapk­ri­čio mėn. 19 d.

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Ry­tais ir va­ka­rais Šiau­liuo­se pra­dė­jo veik­ti trum­pų ban­gų (42,5b) siųs­tu­vas. Siųs­tu­vo trans­liuo­ja­ma plokš­te­lių mu­zi­ka per priim­tu­vus la­bai ge­rai gir­di­ma. Dau­gu­ma šiau­lie­čių da­bar vien tik to siųs­tu­vo mu­zi­kų te­sik­lau­so. At­ro­do, kad „nykš­tu­kas“ Kau­no „Ei­fe­lio“ bokš­tų C-dur sim­fo­ni­jas nu­kon­ku­ra­vo!
Ne­nuos­ta­bu, juk ir pa­tar­lė sa­ko: Ma­žas kel­mas di­de­lį ve­ži­mą ap­ver­čia.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1939 m. lapk­ri­čio 19 d.

Jan­ke­liui Ša­py­rai „pa­te­pė“
Tū­las Jan­ke­lis Ša­py­ra iš se­nų lai­kų tu­rė­jo Šiau­liuo­se Že­mai­tės gat­vė­je ke­lių ha skly­pą. Per dvi­de­šimts ne­prik­lau­so­mo Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo me­tų to­li iš­si­plė­tė Šiau­liai. Į vi­sas pu­ses nuo Ša­py­ros skly­po at­si­ra­do nau­jos gat­vės, nau­ji na­mai, tik Že­mai­tės gat­vė su il­gai iš­si­tie­su­siu Ša­py­ros plo­tu lyg ko­kia oa­zė pa­li­ko tuš­čia, neužs­ta­ty­ta. Ki­ti žmo­nės dir­bo, sta­tė na­mus, sa­vi­val­dy­bė tie­sė gat­ves, ka­na­li­za­ci­ją, plė­tė mies­tą, vis la­biau įtrauk­da­ma į cent­ro sri­tį pa­kraš­ty­je bu­vu­sius J. Ša­py­ros plo­tus, o Ša­py­ros že­mės kai­na vis ki­lo... nors jos nie­kas nei ge­ri­no, nei to­bu­li­no. Atė­jo Šiau­liams lai­kas sta­ty­ti li­go­ni­nę. Ši­tam vi­suo­me­niš­kam pa­sta­tui pri­rei­kė kaip tik J. Ša­py­ros plo­tų, bet... sa­vi­nin­kas už­pra­šė to­kią kai­ną, kad vi­si pla­nai griu­vo. Jo­ki įti­ki­nė­ji­mai, jo­kie vi­suo­me­niš­ki ar­gu­men­tai rei­ka­lo ne­pa­kei­tė, nes kuo to­liau, tuo la­biau že­mės kai­na ši­ta­me ra­jo­ne tu­rė­jo per­spek­ty­vų kil­ti.
Dėl ne­pa­vy­ku­sių de­ry­bų ir li­go­ni­nės klau­si­mas bent dve­je­tą me­tų nu­si­tę­sė. To­kia ne­nor­ma­li būk­lė bu­vo ne tik Šiau­liuo­se,bet ir dau­ge­ly­je ki­tų Lie­tu­vos mies­tų, to­dėl vie­ną gra­žią die­ną vy­riau­sy­bė iš­lei­do ati­tin­ka mus įsta­ty­mus neužs­ta­ty­tiems mies­tų skly­pams tvar­ky­ti ir nu­ma­tė, kad vie­šie­siems pa­sta­tams mies­tų in­ži­nie­riai ga­li iš pri­va­čių že­mių iš­skir­ti rei­ka­lin­gus plo­tus, už ku­riuos vė­liau ati­tin­ka­mos ži­ny­bos ofi­cia­lia kai­na iš­mo­ka at­ly­gi­ni­mą.
Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja nu­ma­tė kaip tik Ša­py­ros skly­pe sta­ty­ti ber­niu­kų ir mer­gai­čių gim­na­zi­jas ir pa­pra­šė mies­to in­ži­nie­rių, da­rant mies­to iš­pla­na­vi­mą, iš­skir­ti rei­ka­lin­gą plo­tą – ke­lis ha. Kai J. Ša­py­ra su­ži­no­jo, kad toks iš­sky­ri­mas pa­da­ry­tas ir mies­to ta­ry­bos pa­tvir­tin­tas, atė­jo pas mies­to inž. Stul­gins­ką ir ėmė reikš­ti sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą to­kia tvar­ka, rei­ka­lau­ti pa­ro­dy­ti raš­tus.
Na­pa­si­ten­ki­nęs in­ži­nie­riaus paaiš­ki­ni­mais, Jan­ke­lis Ša­py­ra išei­da­mas bamb­te­lė­jo: „Ne­tep­si – ne­va­žiuo­si...“ In­ži­nie­rius apie tai pra­ne­šė ap­skr. vir­ši­nin­kui ir įro­dė įvy­kį liu­di­nin­kais. Šio­mis die­no­mis už tuos du žo­džius ap­skri­ties vir­ši­nin­kas Jan­ke­lį Ša­py­rą nu­bau­dė 1000 Lt, nes įžiū­rė­jo juo­se ne­pa­ma­tuo­tą val­džios įstai­gų bei pa­rei­gū­no įžei­di­mą. O šiau­lie­čiai da­bar šne­ka, kad J. Ša­py­ros žo­džiai bran­gūs kaip ir jo že­mė.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1939 m. lapk­ri­čio 26 d.

Kiek Šiau­liai iš­pirks Vil­niaus pa­sk. lakš­tų
Pas­ku­ti­niuo­ju lai­ku Šiau­liuo­se be­ne ak­tua­liau­sia te­ma – Vil­niaus pa­sko­la. Mat, šio­mis die­no­mis vi­sa ei­lė šiau­lie­čių ga­vo ra­gi­ni­mus iš­pirk­ti už tam tik­ras su­mas Vil­niaus pa­sko­los lakš­tų.
 Kaip iš iš­siun­ti­nė­tų ra­gi­ni­mų ma­ty­ti, Šiau­lių ir Rad­vi­liš­kio mies­tai Vil­niaus pa­sko­los lakš­tų iš­pirks už apie ne­pil­nus du mi­li­jo­nus li­tų. Pa­žy­mė­ti­na, kad dau­ge­lis šiau­lie­čių pa­ro­do di­de­lį vals­ty­bės rei­ka­lų su­pra­ti­mą ir lakš­tus mie­lai per­ka.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1939 m. gruo­džio 25 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Sprag­tu­kas
Kaip kas šven­čia Ve­ly­kas

Ro­dos, pa­pras­tas da­ly­kas
Kas­met švęs­ti vis Ve­ly­kas:
Pas kai­my­nus vaikš­ti­nė­ti,
Val­gyt, ger­ti ir ple­pė­ti.

Taip jau bū­na, kad kiek­vie­nas
Per tas dvi trum­pu­tes die­nas
Už­si­mirš­ta var­gus sa­vo.
Su ku­riais nuo­lat bend­ra­vo.

Im­kim pa­pras­čiau­sį člie­ną,
Kurs tik­rai ne kar­tą vie­ną
Užu gro­tų yr sė­dė­jęs
Kam vis ėmė ne­pa­dė­jęs.

Jis Ve­ly­kas links­mai šven­čia,
Nors ga­na sun­kiai nu­ken­čia
Ne­paė­męs si­dab­ri­nio
Šaukš­to, pei­lio — net kiau­ši­nio.

O ant sta­lo ir kiau­lie­nos,
Vi­so­kiau­sios gy­vu­lie­nos:
Ka­la­ku­tai ir te­liu­kai,
Se­nos viš­tos ir viš­čiu­kai.

To­dėl ūpas yr pa­ki­lęs,
No­ras kniauk­ti — ne­nu­ti­lęs.
Bet­gi at­sar­giau, vy­ru­ti,
Jei pa­tin­ka tau čia bū­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1939 m. ba­lan­džio 9 d.
 

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.