Anų metų kronika

G. Bag­do­na­vi­čius. Šiau­liai. Auš­ros alė­jos ir Dva­ro gat­vės kam­pas. 1930 m. Iš „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nio.

Šiau­lie­čio iš­ra­di­mu su­si­do­mė­jo ja­po­nai
Šiau­lių ap­skr. mo­kes­čių ins­pek­to­riaus pad. Bo­lius Vai­ce­chaus­kas yra už­pa­ten­ta­vęs daug įvai­rių iš­ra­di­mų, o už kai ku­riuos net ga­vęs pre­mi­jas Pa­ry­žiaus pa­ro­do­je.
Vai­ce­chaus­kas be kit­ko iš­ra­dęs ir jau pra­ktiš­kai iš­ban­dęs kos­tiu­mą, ku­riuo ga­li­ma žy­giuo­ti per upes, eže­rus ir kit. van­de­nis be jo­kios bai­mės, ly­giai kaip ir saus­ke­liais.
Dėl šio kos­tiu­mo ka­riš­kos reikš­mės, ku­ris tu­rįs kaš­tuo­ti tik 20 li­tų, yra su­si­do­mė­ję dau­ge­lis už­sie­nių fab­ri­kų ir įstai­gų. Net Ja­po­ni­joj su­si­do­mė­ta Vai­ce­chaus­ko kos­tiu­mo pa­nau­do­ji­mu ka­riuo­me­nei. Gau­ti šiuo rei­ka­lu pa­si­tei­ra­vi­mai ir ve­da­mos de­ry­bos su už­sie­niais dėl šio pa­ten­to eksp­loa­ta­ci­jos. (L)

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rugp­jū­čio 7 d.

Vė­žiai eže­re pri­gir­dė žmo­gų
Pa­va­ka­re, Kai­rių eže­re, ku­rį nuo­mo­ja žve­jys J.Ja­ru­lai­tis, šiam iš­vy­kus į
Šiau­lius, Kai­rių k. ūki­nin­kas Šiu­ša, 30 mt. amž. , su­ma­nė iš­kra­ty­ti Ja­ru­lai­čio vė­žių bu­čiu­kus. Su vie­nu ant­ru bu­čiu­ku jam ge­rai pa­vy­ko, to­dėl, įsi­drą­si­nęs bri­do vis to­liau. Stai­ga prie vie­no bu­čiu­ko pa­tai­kė kiek gi­les­nėn vie­ton ir nu­sken­do. Vie­tos gy­ven­to­jai jį bu­čiu­kus kra­tant ir skęs­tant ma­tė, bet kol at­sku­bė­jo pa­gal­bon ir jį van­de­ny ra­do praė­jo apie 2 val. Šiu­ša iš van­dens iš­trauk­tas jau ne­gy­vas.
Ja­ru­lai­čio žu­vys ir vė­žiai ten bū­da­vo iš­va­gia­ma ir anks­čiau.
Lie­pos 22 d. ten pat bu­vo su­lau­žy­ta už­ra­kin­to lai­ve­lio spy­na ir tuo lai­ve­liu pri­plauk­ta prie su­gau­tų ir van­de­ny, dė­žėj, lai­ko­mų žu­vų. Dė­žės už­rak­tas nu­lauž­tas ir iš­vog­ta apie 12 kg žu­vies (ly­nų) ir apie 5 ka­pas vė­žių. Apie va­gys­tę bu­vo pra­neš­ta po­li­ci­jai, bet va­gys­tė ne­bu­vo išaiš­kin­ta. Bet... ne­ti­kė­tai, vie­na sve­ti­mų vė­žių mė­gė­ją su­ga­vo pa­tys vė­žiai... ir, kad ir ne­gy­vą, per­da­vė po­li­ci­jai.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rugp­jū­čio 21 d.

Ar bus ka­ras?
Pas­ta­rų­jų die­nų Eu­ro­pos po­li­ti­niai įvy­kiai šiau­lie­čiuo­se su­si­do­mė­ji­mą pa­kė­lė iki mak­si­mu­mo. Kiek­vie­na ži­nia, su­si­ju­si su Če­kos­lo­va­ki­jos įvy­kiais, gau­do­ma kaip auk­sas. Vos iš Kau­no gau­tie­ji dien­raš­čiai pa­si­ro­do kios­kuo­se, be­ma­tant ap­gu­la bū­riai šiau­lie­čių ir, čia pat, prie elekt­ros švie­sos, juos skai­to. Yra daug to­kių, ku­rie per­ka­si vi­sų dien­raš­čių nu­me­rius, ti­kė­da­mie­si iš kiek­vie­no ką nors nau­jes­nio, ypa­tin­ges­nio.
„Run­ci­ma­na, Hein­lei­nas, Hit­le­ris, Be­ne­šas, Čem­ber­le­nas“ – šie var­dai nie­kuo­met taip ne­bu­vo kar­to­ja­mi šiau­lie­čių lū­po­mis kaip da­bar. Šių žmo­nių var­dus mi­nint da­bar ga­li­ma iš­girs­ti vi­sur: įstai­go­se, fab­ri­kuo­se, klu­buo­se, ka­vi­nė­se, gat­vė­je... At­ro­do, vis­kas nu­stum­ta j ša­lį, o gy­ve­na­ma vien tik Če­kos­lo­va­ki­ja ir su ja su­si­ju­siais as­me­ni­mis.
Ir dėl to nė­ra ko ste­bė­tis. Juk da­bar­ti­nė Eu­ro­pos būk­lė yra at­si­dū­ru­si to­kioj pat pa­dė­ty, kaip 1914 me­tais. O to­kia pa­dė­tis vi­siems ži­no­ma, kuo kve­pia ka­ru. O ka­ro žmo­nės, ypač Di­džio­jo ka­ro da­ly­viai ir liu­di­nin­kai, ku­rie per­gy­ve­no vi­sus jo bai­su­mus, ne­no­ri. Sta­čiai – bi­jo.
– Ka­ras!?
– Ka­ras dėl tri­jų mi­li­jo­nu 0zudėtų? Dėl sau­je­lės už­ma­čių vi­sas pa­sau­lis tu­ri vėl pa­skęs­ti krau­juo­se? Ar­gi va­dai ne­su­sip­ras, kur jie sa­vo „am­bi­ci­jo­mis“, sa­vo „prin­ci­pais“ stu­mia pa­sau­lį? Ar­gi jų šir­dys yra tiek suak­me­nė­ju­sios, kad žmo­giš­kiems jaus­mams jau nė kiek vie­tos ne­be­li­ko?
To­kie ir pa­na­šūs klau­si­mai bei sam­pro­ta­vi­mai skam­ba šiau­lie­čių lū­po­mis.
Ži­nia apie Čem­ber­le­no ke­lio­nę pas Hit­le­rį šiau­lie­čiams pa­da­re di­de­lį įspū­dį.
– Ką? Pa­dė­tis jau to­kia, kad sep­ty­nias­de­šim­ties me­tų se­nu­kas pri­vers­tas vyk­ti aiš­kin­ti daug už sa­ve jau­nes­niam apie jo pra­dė­to žai­di­mo pa­vo­jin­gu­mą tai­kai?
– Ar ga­li­ma ko ge­ro iš to pa­si­kal­bė­ji­mo ti­kė­tis? Vo­kie­ti­ja nuo sa­vo nu­si­sta­ty­mo ne­ma­no nė kiek nu­si­leis­ti, Pra­cha – taip pat ne, nes jos nuo­lai­dos pa­sie­kė ga­lu­ti­nes ri­bas.
– Na, bet dar vie­na vil­tis – ang­lų mi­nis­te­rių po­sė­dis! Tai be­ne pa­sku­ti­nio­ji vil­tis tai­kai iš­sau­go­ti...
Po­li­ti­kas

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rug­sė­jo 18 d.

Nu­bau­dė 4 žiau­rius gy­vu­lių kan­kin­to­jus
Va­sa­rą Pa­ba­lių k. ve­ži­kai P. ir V.Šlia­ge­riai, V.Vaiš­vi­la ir V.Ži­lins­kas, vež­da­mi iš ten esa­mų duo­bių žvy­rą, vie­ną ark­lį, ku­ris ne­pa­jė­gė iš duo­bės iš­trauk­ti ve­ži­mo, la­bai žiau­riai kan­ki­no.
Pra­džio­je vi­si drau­ge čai­žė ark­lį bo­ta­gais, o kai ta prie­mo­nė ne­gel­bė­jo, pra­dė­jo muš­ti kas­tu­vais. Bet ir kas­tu­vai nie­ko ne­pa­dė­jo – ark­lys vis­tiek ne­pa­jė­gė ve­ži­mo iš­trauk­ti. Tuo­met įsiu­tę ve­ži­kai iš­kin­kė ark­lį ir pra­dė­jo į jį lai­dy­ti ak­me­ni­mis, pa­da­ry­da­mi jam ke­lias žaiz­das.
Už to­kį gy­vu­lio kan­ki­ni­mą tiems ve­ži­kams bu­vo su­ra­šy­tas pro­to­ko­las ir d. Šiau­lių Apskr. Vir­ši­nin­kas kiek­vie­ną nu­bau­dė po 150 Lt ar­ba 14 pa­rų ka­lė­ti.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rug­sė­jo 18 d.

Kaip šiau­lie­čiai su­ti­ko sa­vo ka­rius
Į Šiau­lius su­grį­žu­sias iš ma­nev­rų ka­riuo­me­nės da­lis šiau­lie­čiai la­bai įspū­din­gai priė­mė. Ka­riuo­me­nė grį­žo nuo Rad­vi­liš­kio pu­sės, to­dėl įei­nant į mies­tą bu­vo pa­sta­ty­ti gar­bės var­tai su už­ra­šu „Ka­riai, svei­ki su­grį­žę!“, o Šiau­lių vi­suo­me­nė bei or­ga­ni­za­ci­jos špa­le­riais iš­si­ri­kia­vo per vi­są Vil­niaus gat­vę ir gė­lė­mis bars­tė žy­giuo­jan­čius ka­rius, da­li­no jiems sal­dai­nių, pa­pi­ro­sų ir ki­to­kių ska­nė­sių. Ties var­tais ka­rius pa­svei­ki­no mies­to bur­mist­ras P.Lin­ke­vi­čius, ku­ris, įteik­da­mas pul­ko va­dui pulk. But­ke­vi­čiui gė­lių puokš­tę, pa­reiš­kė:
– Jūs grįž­ta­te iš mė­gi­ni­mo ma­nev­ruo­se. Jūs bu­vo­te sun­kioj ke­lio­nėj, bet su Ju­mis kar­tu bu­vo­me ir mes, šiau­lie­čiai, sa­vo min­ti­mis. Mes my­li­me sa­vo kraš­to gy­nė­jus. Mums la­bai ma­lo­nu su­tik­ti Jus svei­kus ir links­mus grįž­tan­čius į sa­vo mies­tą ir ta pro­ga įteik­ti vi­sos mies­to vi­suo­me­nės var­du puokš­tę gė­lių.
Ka­riuo­me­nė su or­kest­ru pra­žy­gia­vo pro gar­bės var­tus, o vi­suo­me­nė šau­kė va­lio, kol pra­va­žia­vo pa­sku­ti­nė gur­guo­lė.

Ka­tė pa­pjo­vė len­kų pa­što kar­ve­lį
Til­žės g. 110 kie­me, ka­tė pa­pjo­vė at­kly­du­sį len­kų pa­što kar­ve­lį, ku­ris ne­si­da­vė žmo­nių pa­gau­na­mas. Kar­ve­liui ant kai­rės ko­jos ras­ta aliu­mi­ni­nis žie­das su už­ra­šu P., len­kų ere­lis ir 345.35 skait­li­nės.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rug­sė­jo 25 d.

Pas­lap­tin­gas „vai­duok­lis“ kan­ki­na bu­vu­sį zak­ris­ti­jo­ną...
Pe­rei­tais me­tais stai­ga pa­si­trau­kė iš uži­ma­mos vie­tos Kur­tu­vė­nų kle­bo­ni­jos zak­ris­ti­jo­nas Ado­mai­tis, iš­tar­na­vęs to­je kle­bo­ni­jo­je zak­ris­ti­jo­nu net 30 me­tų. Nors kle­bo­nas pri­myg­ti­nai pra­šė pa­sa­ky­ti pa­si­trau­ki­mo prie­žas­tį, bet Ado­mai­tis at­si­sa­kė paaiš­kin­ti.
Da­bar ima aiš­kė­ti prie­žas­tys, dėl ku­rių se­nu­kas at­si­sa­kė tar­ny­bos. Tos prie­žas­tys at­ro­do la­bai keis­tos, grei­čiau pa­na­šios į fan­tas­ti­nį ro­ma­ną nei į tik­rą­jį gy­ve­ni­mą.
Ado­mai­tis, pa­si­trau­kęs iš zak­ris­ti­jo­no pa­rei­gų, ne­to­li Ba­zi­lio­nų nu­si­pir­ko ne­di­de­lį že­mės skly­pą ir pa­si­sta­tė na­mu­ką. Ado­mai­tis 80 me­tų am­žiaus se­nu­kas, tu­rė­da­mas san­tau­pų ruo­šė­si baig­ti gy­ve­ni­mą at­si­sky­ręs nuo pa­sau­lio ir žmo­nių. Ta­čiau, pa­gy­ve­nęs ke­lis mė­ne­sius ra­miai šio­mis die­no­mis bu­vo tiek gi­liai su­krės­tas, kad net krei­pė­si pa­gal­bos po­li­ci­jon ir į ku­ni­gus. Ku­ni­gų jis pra­šė, kad pa­šven­tin­tų jo na­mus, ku­riuo­se at­si­ra­dę... vai­duok­liai. Tuo pa­čiu paaiš­kė­jo ir stai­gus Ado­mai­čio at­si­sa­ky­mas zak­ris­ti­jo­no pa­rei­gų.
Kaip Ado­mai­tis pa­sa­ko­ja, pa­sku­ti­niais me­tais jo bu­vi­mo zak­ris­ti­jo­nu, Kur­tu­vė­nų zak­ris­ti­jo­je vy­ko keis­ti da­ly­kai. Kas va­ka­rą jis, ati­džiai pa­tik­ri­nęs vi­sus daik­tus, už­ra­kin­da­vęs stal­čius ir zak­ris­ti­jos du­ris, bet ry­tą ras­da­vęs vis­ką ap­vers­tą aukš­tyn ko­jom: zak­ris­ti­jos du­rys bū­da­vo at­ra­kin­tos, stal­čiai iš­trau­ky­ti, o baž­ny­ti­niai rū­bai iš­var­ty­ti ir iš­mė­ty­ti ant grin­dų.
Jis ge­rai ži­nąs, kad iš zak­ris­ti­jos va­ka­rais jis pa­sku­ti­nis išei­da­vęs, o ry­tais pir­mas bei­da­vęs, ta­čiau, kas tuos daik­tus iš­var­ty­da­vęs, jis iki šiol dar ne­ži­no­jęs. Ma­ny­da­mas, kad jį ap­sė­du­sios „pik­tos dva­sios“, jis at­si­sa­kęs vie­tos.
Po ke­lių mė­ne­sių, kai jis jau gy­ve­no nuo­sa­va­me na­me­ly, pa­slap­tin­ga­sis „vai­duok­lis“ vėl at­si­ra­dęs. Vie­ną va­ka­rą, kai jis jau gu­lė­jo lo­vo­je, kaž­kas iš lau­ko pu­sės pra­dė­jo dau­žy­ti na­mo sie­ną ir į ją lyg ka­sy­tis. Iš gar­sų se­nu­kas ne­ga­lė­jęs su­pras­ti, ar tai gy­vu­lys, ar žmo­gus bu­vęs.
Pa­siė­męs laz­dą, Ado­mai­tis išė­jęs lauk, bet nie­kur nie­ko ne­si­ma­tė.
Vos Ado­mai­tis at­si­gu­lė, „vai­duok­lis“ vėl ėmė bels­ti. Se­nu­kas ant­rą kar­tą jau bi­jo­jo ei­ti lau­kan, tai­gi, dre­bė­da­mas iš bai­mės, lau­kė die­nos.
Ke­lias die­nas „vai­duok­lis“ ne­si­ro­dė. Vie­ną die­ną, po pie­tų, vėl at­si­ra­do. Da­bar jis jau bu­vo drą­ses­nis: bel­dė į kam­ba­rio du­ris. Tuo lai­ku se­nu­kas sė­dė­jo prie pe­čiaus ir snau­dė. Stai­ga kaž­kas ke­lis kar­tus smar­kiai kumš­čiu su­da­vė į du­ris. Se­nu­kas iš­bė­go lauk, bet,kaip ir pa­pras­tai, nie­kur nie­ko ne­si­ma­tė.
Ado­mai­tis tą pat die­ną pra­ne­šė Ba­zi­lio­nų kle­bo­nui apie pa­slap­tin­gus ba­la­do­ji­mus jo na­muo­se. Kle­bo­nas ban­dė se­nu­ką nu­ra­min­ti ir įti­kin­ti, kad tai tik vaiz­duo­tės pa­da­ri­niai, bet se­nu­kas verk­da­mas pra­šė, kad kle­bo­nas „dva­sias“ iš jo na­mų iš­va­ry­tų. Kle­bo­nas pa­siun­tė sa­vo zak­ris­ti­jo­ną pas Ado­mai­tį, kad tas pas jį pa­bū­tų, kol pa­si­ro­dys „vai­duok­lis“.
Ado­mai­čiui su Ba­zi­lio­nų zak­ris­ti­jo­nu bū­nant kam­ba­ry, pa­slap­tin­gi ba­la­do­ji­mai vėl pa­si­kar­to­jo, ir vėl nie­ko įtar­ti­no ne­ras­ta.
Ba­zi­lio­nų zak­ris­ti­jo­nas grį­žęs pa­pa­sa­ko­jo sa­vo kle­bo­nui, kad Ado­mai­čio na­muo­se iš tik­rų­jų kaž­kas ne­pap­ras­to vyks­ta.
Ado­mai­tis vėl pra­dė­jo pra­šy­ti kle­bo­ną, kad tas pa­šven­tin­tų jo na­mus ir iš­vy­tų „dva­sias“. Ba­zi­lio­nų kle­bo­nas na­mus šven­tin­ti at­si­sa­kė, per jau­nas, ir pa­ta­rė Ado­mai­čiui vyk­ti į Šiau­lius ir pra­šy­ti se­nes­nio ku­ni­go, kad pa­šven­tin­tų jo na­mus. Da­bar apie „vai­duok­lį“ pla­čiai kal­ba vi­sa apy­lin­kė ir lau­kia, ką pa­sa­kys po­li­ci­ja, ku­riai įvy­kius ir­gi pra­neš­ta.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. spa­lio 9 d.


Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Jo­nas Orin­tas

KNYG­NE­ŠIUI – POE­TUI JO­VA­RUI
(Jo 35 me­tų li­te­ra­tū­ros dar­bo su­kak­ties pro­ga)

Tam­siais lai­kais ne­šei Tu švie­są
Dėl sa­vo bro­lių vargs­tan­čių,
Lais­vos min­ties sklei­dei Tu žo­dį
Į lais­vę ieš­ko­jai ke­lių.

Nors ne­šdams sun­kią var­go naš­tą,
Ca­riz­mo sle­gia­moj ša­ly,
Vi­sus guo­dei dai­na šir­din­ga,
Auk­lė­jai mei­lę jiems šir­dy.

Ta­vų dai­ne­lių ko­vos ai­das
Tuoj ra­do at­gar­si vi­sur.
Čio­nai tė­vy­nėj, bro­lių tar­pe
Ir iš­ke­lia­vu­sių sve­tur

Ieš­kot už ma­rių lais­vės, lai­mės,
Kad bro­liams li­ku­siems pa­dėt
Ko­vot su bu­de­liais en­gė­jais,
Jiems juo­dą var­gą nu­ga­lėt...

Ir Lie­tu­va štai pri­si­kė­lė,
Gy­vuo­ja sau lais­va, gra­žiai,
Nes ją my­lė­jo, uo­liai švie­tė,
Gar­bin­gi mū­sų knyg­ne­šiai!

Pa­gerb­kim juos už di­dį dar­bą,
Su­šu­kim Jo­va­rui va­lio!..
Lai žy­di lai­mė ir liuo­sy­bė,
Per am­žius mū­sų Lie­tu­voj.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rugp­jū­čio 7 d.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.

Susijusios naujienos

2022-04-29
Komentarai:
2022-04-22
Komentarai:
2022-04-08
Komentarai:
2022-03-30
Komentarai:
2022-03-26
Komentarai:
2022-03-18
Komentarai:
2022-02-18
Komentarai: