Anų metų kronika

Siau­bin­gas gais­ras nuo per­kū­ni­jos
Va­ka­re, Pa­pi­lės v., Pur­vių km., nuo per­kū­ni­jos už­si­de­gė Pr. Stul­pi­no gy­ven. na­mas. Tuo me­tu Stul­pi­nai vi­si mie­go­jo. Tren­kus per­kū­nui, jie iš­kri­to iš lo­vų ir vien­marš­ki­niai iš­bė­go lauk, ne­spė­da­mi nei daik­tų nei rū­bų iš na­mų iš­neš­ti. Kai pra­dė­jo deg­ti na­mo sto­gas, Stul­pi­nai pa­ste­bė­jo, kad nė­ra jų se­no tė­vo. Sū­nus tuoj įbė­go į na­mus ir ra­do be są­mo­nės ant grin­dų gu­lin­tį tė­vą.
Iš­vil­kęs lauk tė­vą, įbė­go dar kar­tą į na­mą, ieš­ko­ti pi­ni­gų. Se­nis Stul­pi­nas bu­vo pa­si­tu­rin­tis ūki­nin­kas ir tu­rė­jo apie 1.500 Lt su­tau­pų, bet, bi­jo­da­mas, kad jų kas nors ne­pa­vog­tų, lai­kė na­muo­se pa­slėp­tus ir nie­kam slėp­tu­vės ne­ro­dė. Sū­nus, nors pa­ts pra­dė­jo deg­ti, bet pi­ni­gų vis ieš­ko­jo. Kai kam­ba­ry nuo karš­čio ne­be­ga­lė­jo bū­ti, jis iš­bė­go lauk ir puo­lė prie tė­vo klaus­ti, kur yra pa­slėp­ti pi­ni­gai. Bet tė­vas dar ne­bu­vo at­ga­vęs są­mo­nės, o kol jį at­gai­vi­no, vi­sas na­mas jau bu­vo pa­sken­dęs lieps­no­se.
Pas­kui tė­vas pa­sa­kė, kad pi­ni­gus lai­kęs pa­slėp­tus už pri­kli­juo­tų prie sie­nos po­pie­rių. Sū­nus, su­ži­no­jęs kur yra pi­ni­gai, dar kar­tą mė­gi­no įei­ti j na­mą, bet jau bu­vo įgriu­vu­sios prie­me­nės lu­bos. Ta­da jis su su­bė­gu­siais kai­my­nais ban­dė tą sie­ną, kur bu­vo pa­slėp­ti pi­ni­gai, iš­griau­ti ir už­ge­sy­ti, bet vi­sos pa­stan­gos nuė­jo nie­kais, – na­mas su­de­gė iki pa­ma­tų.
Gais­ras pa­da­rė 7000 Lt nuo­sto­lių. Tur­tas neapd­raus­tas.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. bir­že­lio 26 d.

Aud­ros ir per­kū­no „špo­sai“ Šiau­liuos
Lie­pos 29 d. per Šiau­lius praū­žė di­de­lė aud­ra su per­kū­ni­ja.
Ga­na daž­ni žai­bai mies­te pri­da­rė ga­na daug nuo­sto­lių ir įva­rė žmo­nėms ne­ma­ža bai­mės. Per­kū­ni­ja su aud­ra at­slin­ko iš piet­ry­čių ir, ži­no­ma, pir­miau­sia jos pa­da­ri­nius pa­ju­to to­ji Šiau­lių da­lis.
Prie ge­le­žin­ke­lio per­va­žos Pa­ba­liuo­se žai­bas tren­kė į elekt­ros stul­pą, jį vi­siš­kai su­skal­dy­da­mas. Bu­vo nu­trauk­ta elekt­ros lai­dai ir ge­le­žin­ke­lio sto­tis bu­vo li­ku­si be švie­sos. Pa­gy­žių gat­vė­je žai­bas tren­kė į vie­ną na­mą. Įė­jo pro lan­ge­lį, pra­kir­to ne­sto­rą sie­ną ir pro ki­to bu­to du­ris išė­jo lau­kan.
Kai kur žai­bas iš­kir­to ir „špo­sų“. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je vie­no­je krau­tu­vė­lė­je ke­lios mo­te­rys pir­ko­si deš­rų. Par­da­vė­ja di­de­liu pei­liu ruo­šės pjau­ti deš­rą, bet tuo mo­men­tu į to na­mo elekt­ros lai­dus tren­kė žai­bas, ku­ris iš par­da­vė­jos ran­kų iš­trau­kė pei­lį ir nu­svie­dė jį į kam­pą.
Vie­na Gu­ber­ni­jos prie­mies­čio gy­ven­to­ja aud­ros me­tu kū­re­no ply­tą ir ke­pė sil­kes. Kai sil­kės bu­vo jau be­veik ga­ta­vos, pro ka­mi­ną įšo­ko vi­dun žai­bas, čiu­po kep­tu­vę su sil­kė­mis, su­ver­tė jas į ug­nį, o kep­tu­vę įme­tė į prie du­rų sto­vė­ju­sią tuš­čią sil­kių sta­ti­nę. Žai­bas, su­dau­žęs dar ke­lis puo­dus, sto­vė­ju­sius ant sta­lo,pro lan­gą išė­jo lauk.
Žmo­nės pa­sa­ko­ja to­kį at­si­ti­ki­mą. Per­kū­ni­jos me­tu iš Šiau­lių na­mo va­žia­vo tū­las ūki­nin­kas. Nors smar­kiai li­jo ir dū­ko per­kū­ni­ja, bet jis sal­džiui mie­go­jo, nes jau bu­vo ge­ro­kai iš­kau­šęs. Kar­tu ve­žė­si mies­te nu­pirk­tą nau­ją plū­gą. Pas jį ki­še­nė­je bu­vo li­kę du si­dab­ri­niai penk­li­čiai ir ke­li va­rio­kai. Par­va­žia­vęs ūki­nin­kas na­mo pa­si­ge­do penk­li­čių, nors aiš­kiai at­si­mi­nė, kad jis ne­bu­vo jų pra­gė­ręs. Pra­dė­jęs su sa­vo šei­my­ną po ve­ži­mą ieš­ko­ti pi­ni­gų, juos ra­do pri­lip­dy­tus prie plū­go nuo­ra­go.
Bet, kai jis juos no­rė­jo nuim­ti, pa­si­ro­dė, kad jie prie nuo­ra­go pri­lyp­dy­ti. Jų ne­ga­li­ma bu­vo at­lup­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rugp­jū­čio 7 d.

Neiš­lai­kę eg­za­mi­nų bė­go į Is­pa­ni­ją
Du Šiau­lių že­mes­nių­jų kla­sių mo­ki­niai, ga­vę die­ny­nus, ku­riuo­se aiš­kiai bu­vo pa­ra­šy­ta: „Pa­lik­tas ant­rie­siems me­tams“, la­bai su­si­rū­pi­no sa­vo būk­le. Jie vi­sus me­tus tė­vams sa­kė­si, kad pe­rei­sią ki­ton kla­sėn be pa­tai­sų, bet da­bar vi­sa tu­rė­jo paaiš­kė­ti. Bi­jo­da­mi su to­kiais die­ny­nais ei­ti na­mo, jie ga­na il­gai vaikš­čio­jo po mies­tą.
Pa­ga­liau jie nu­ta­rė ver­čiau bėg­ti, nei to­kius die­ny­nus par­neš­ti na­mo. Nu­tai­kę pro­gą, kai na­mie nie­ko ne­bu­vo, jie pa­si­grie­bė tru­pu­tį mais­to ir išė­jo pės­ti iš Šiau­lių.
Išė­ję iš mies­to, jie pa­su­ko ge­le­žin­ke­lio link ir nuė­jo į Ši­lė­nus. Čia, su­lau­kę va­ka­ro, įlin­do į vie­ną pre­ki­nį va­go­ną ir pa­si­slė­pė, lauk­da­mi, kol juos nu­veš Kau­nan, iš kur jie ruo­šė­si bėg­ti už­sie­nin...
Nak­tį va­go­nas ta­po pri­ka­bin­tas prie trau­ki­nio ir bėg­liai iš­va­žia­vo...
Kaip il­gai bėg­liai va­žia­vo, neat­si­me­na, tik at­si­bu­do jau ry­tą, kaž­ko­kio­je sto­ty, prie be­ko­nų gar­do. Iš­li­pę iš va­go­no, drą­siai nuė­jo į sto­tį ir čia vie­no žy­du­ko pa­klau­sė, kaip pa­siek­ti Is­pa­ni­ją; ten tar­nau­jąs jų tė­vas, ku­ris pra­šęs juos ten at­va­žiuo­ti...
Per pa­sku­ti­nes ko­vas tė­vas bu­vęs su­žeis­tas ir da­bar jie, naš­lai­čiai, va­žiuo­ja jį gy­dy­ti ir slau­gy­ti.
– O pi­ni­gų ar tu­rit? – pa­klau­sė kė­dai­niš­kis (vai­kai at­si­dū­rė Kė­dai­niuo­se).
– Aš tu­riu li­tą, o ma­no bro­lis – 70 cen­tų.
– Su tiek pi­ni­gų jūs ga­lit tik le­dų nu­si­pirk­ti, bet ne Is­pa­ni­ją pa­siek­ti, – at­sa­kė žy­du­kas ir juok­da­ma­sis nuė­jo sa­vais ke­liais.
Vai­kai jau bu­vo bai­gę sa­vo ne­di­de­lę mais­to at­sar­gą ir la­bai išal­ko. Jau­nes­ny­sis pra­dė­jo verk­ti ir pa­no­ro grįž­ti na­mo, sa­ky­da­mas, kad ge­riau gau­ti „ber­ži­nės ko­šės“, nei ke­liau­ti ka­žin­ko­kion Is­pa­ni­jon.
– Jei esi bo­ba – va­žiuok pas ma­mą, – su­gė­di­no jį vy­res­ny­sis, – aš vie­nas ke­liau­siu...
Bet čia prie įų priė­jo vie­nas ge­le­žin­ke­lie­tis ir, paė­męs juos už apy­kak­lių, nu­ve­dė į va­go­ną ir at­ve­žė į Šiau­lius. Mat, pa­si­ro­do, kad abie­jų vai­kų tė­vai – ge­le­žin­ke­lie­čiai ir jau tei­ra­vo­si, ar kar­tais nė­ra at­si­bas­tę du vai­kai. Grį­žu­siems „is­pa­nams“ tė­vai iš­pė­rė kai­lį ne tik už ne­si­mo­ki­ni­mą, bet ir už ban­dy­mą bėg­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. bir­že­lio 19 d.

Skan­da­lin­gi Šiau­lių ve­ži­kų „špo­sai“
Ei­nant pro ge­le­žin­ke­lio sto­tį, ma­ne su­do­mi­no vie­nas reiš­ki­nys. Prie sto­ties sto­vė­jo mies­te kur­suo­jąs au­to­bu­sas ir ke­lio­li­ka ve­ži­kų. Tuo me­tu atė­jo trau­ki­nys iš Kau­no. Pra­dė­jus žmo­nėms ei­ti iš sto­ties, ve­ži­kai pra­dė­jo šauk­ti: „Po­nai, va­žiuo­jam! Už li­tą į Gu­ber­ni­ją nu­vė­šim“. O kai į au­to­bu­są įsė­do ke­li ke­lei­viai ir šis nu­va­žia­vo, ve­ži­kai ėmė ro­dy­ti špy­gas, lie­žu­vius ir pa­lei­do ke­le­tą rie­bių epi­te­tų au­to­bu­so ad­re­su.
No­rė­da­mas su­ži­no­ti, ar to­kie reiš­ki­niai kar­to­ja­si kas­dien, krei­piau­si į au­to­bu­so, kur­suo­jan­čio: Ge­le­žin­ke­lio sto­tis — Nu­ro­kų fab­ri­kas, kon­duk­to­rių, ku­ris man pa­pa­sa­ko­jo įdo­mių da­ly­kų.
– Oi, po­nas, – pra­dė­jo kon­duk­to­rius, – ką šian­dien ma­tė­te – tai tik ma­ža da­le­lė vi­sų tų „špo­sų“, ku­riuos su­gal­vo­ja ve­ži­kai. Kai pra­dė­jo kur­suo­ti ta li­ni­ja au­to­bu­sas, prie sto­ties iš pat pir­mos die­nos ve­ži­kai pra­dė­jo mums kenk­ti. Mes va­žiuo­jam su­tik­ti kiek­vie­ną at­vyks­tan­tį į Šiau­lius trau­ki­nį. Ke­lei­vių mes į au­to­bu­są ne­kvie­čiam ir, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad da­bar­ti­niu me­tu mes su­da­rom men­ką kon­ku­ren­ci­ją ve­ži­kams. Šiau­liuo­se žmo­nės dar nė­ra pri­pra­tę prie au­to­bu­sų ir be­veik vi­si tie, ku­rie pir­ma va­žia­vo ve­ži­kais, va­žiuo­ja ir da­bar. Šiau­lie­čiai dar ne­pa­gal­vo­ja, kad jie au­to­bu­su ga­li nu­va­žiuo­ti li­gi Vil­niaus g-vės, o čia per­sės­ti į ki­tą au­to­bu­są ir va­žiuo­ti jiems rei­kia­ma kryp­ti­mi. Ži­no­ma, mes ne­ga­lim ke­lei­vį pri­sta­ty­ti į na­mus, bet tiems, ku­rie gy­ve­na Vil­niaus g-vė­je, jiems pa­pra­šius, kiek­vie­ną kar­tą su­sto­jam prie jų na­mų, nors tai ir ne­bū­tų au­to­bu­sų su­sto­ji­mo vie­ta. Kai li­gi trau­ki­nio atė­ji­mo lie­ka ne­daug lai­ko, o mes sku­bam į sto­tį, be­veik ant kiek­vie­no skers­gat­vio mus su­truk­do ve­ži­kai, kad tik mes lai­ku ne­nu­vyk­tu­mėm ir ke­lei­viai lik­tų ne­pa­ten­kin­ti. Daž­niau­sia jie da­ro taip. Kai ma­to mus at­va­žiuo­jant ir sku­bant, ty­čia prieš pat au­to­bu­so no­sį už­su­ka sker­sai gat­vę ve­ži­mą, ne­va no­rė­da­mi ap­si­grįž­ti. Ži­no­ma, au­to­bu­są pri­vers­ti esam su­stab­dy­ti, o ve­ži­kas, ne­kreip­da­mas dė­me­sio į sig­na­lus, iš lė­to, lyg nie­kur nie­ko, sau su­ka­si, kad už­tęs­tų il­giau lai­ką. Ar­ba, to­je vie­to­je, kur bu­vo grin­džia­ma ta­šy­tais ak­me­ni­mis Til­žės g-vė, ty­čia va­žiuo­da­vo prie­šais, ir dar gat­vės vi­du­riu. Mat, to­je vie­to­je bu­vo „sam­di­nys“, mus vi­saip ko­lio­ja, bė­gi­nė­ja sker­sai ke­lio ir mė­to ak­me­ni­mis. Vie­ną kar­tą jis ne­šė tū­lai mo­te­rė­lei du krep­šius. Pri­va­žia­vus au­to­bu­sui dar ar­čiau, jis pa­dė­jo tuos krep­šius vi­du­ry gat­vės. Ži­no­ma, au­to­bu­są te­ko su­stab­dy­ti, o kol pa­ša­li­nom krep­šius, praė­jo ke­lios mi­nu­tės.
Ne­ga­na to, tą pa­čią die­ną jis, pri­si­rin­kęs ply­tų, pra­dė­jo mus „bom­bar­duo­ti“. Tuo me­tu be­veik su pil­nu au­to­bu­su ke­lei­vių va­žia­vom iš sto­ties. Ke­lei­viai, bi­jo­da­mi, kad jiems ne­tek­tų nu­ken­tė­ti, bu­vo pri­vers­ti su­gul­ti au­to­bu­se ant grin­dų, o aš ir šo­fe­ris tu­rė­jom jį nu­vy­ti. Kai mes jį už­klu­pom vie­na­me kie­me, jis, iš kaž­kur ga­vęs kir­vį, pra­dė­jo juo mo­juo­ti, šauk­da­mas: „Ne­lįs­kit, už­mu­šiu“. Atė­mę kir­vį, no­rė­jom jį nu­ves­ti po­li­ci­jon.
Tuo­met Si­nu­šas pa­si­sa­kė, kad taip lie­pę jam da­ry­ti ve­ži­kai. Jie jam da­vę iš­ger­ti deg­ti­nės ir dar nu­pir­kę bul­ką.
Ga­na daž­nai tas pa­ts Si­nu­sas, su pei­liu ran­ko­je, priei­na prie au­to­bu­so lan­go ir ge­sin­da­mas šau­kia: „Vis­tiek aš jus pa­pjau­siu, pra­keik­ti kon­ku­ren­tai“.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. bir­že­lio 26 d.

Kle­mas su Pa­dur­ka šne­ka
– Sveiks, Kle­mu­siuk. Ar gir­dė­jai, prie­te­liau, kad įstei­giau ne­kal­tų­jų ber­ne­lių drau­gi­ją ant ši­derst­vos mo­te­rų sek­ly­čiai?
– Ot kaip! Na, o ar že­no­tiems ga­li­ma į ta­vo tą drau­gi­ją įsi­ra­šy­ti?
– Ko­dėl ne. Tik rei­kia iš­lai­ky­ti nu­sta­ty­tus eg­za­mi­nus. Jei tu­ri čė­so, tuoj ta­ve išeg­za­mi­nuo­siu ir be­vei­zint tap­si drau­gi­jos člie­nu.
– Na, aš jau pa­si­ruo­šęs, ga­li pra­dė­ti.
– Ge­rai. Kas yra vy­ras?
– Vy­ras – pro­tin­giau­sias Die­vo tva­ri­nys, ži­no­ma, kai blai­vus.
– Tei­sin­gai. Ko­dėl vy­ras že­ni­ja­si?
– Kad tu­rė­tų iki gra­bo len­tos kla­pa­to.
– Ko­dėl vy­ras dir­ba?
– Kad šei­my­na tu­rė­tų iš ko pa­val­gy­ti ir ap­si­rė­dy­ti.
– Kas bū­tų, jei pa­sau­lį val­dy­tų vie­ni vy­rai?
– Ro­jus.
– Bra­vo! Pir­ma da­lis eg­za­mi­nų iš­lai­ky­ta. Da­bar pra­dė­si­me ant­rą­ją da­lį. Sa­kyk, kas yra mo­te­ris?
– Vy­ro šon­kau­lis.
– Taip. Ko­dėl mo­te­ris iš­te­ka už vy­ro?
– Kad tu­rė­tų ant ko vi­są am­že­lį jo­di­nė­ti.
– Ko­dėl mo­te­ris dir­ba?
– Pud­roms, lū­pų da­žams, par­fu­mams nu­si­pirk­ti.
– Kas bū­tų, jei pa­sau­lį val­dy­tų vie­nos mo­te­rys?
– Am­ži­na pek­la.
– Bra­vo, bra­vo!
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. bir­že­lio 12 d.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.