Anų metų kronika

Žy­dų tar­nau­to­jai au­kos Gink­lų Fon­dui
Šiau­lių Žy­dų Bend­ruo­me­nės sek­re­tor. p. J. Vi­du­čins­kio ini­cia­ty­va, įvy­ko Šiau­lių žy­dų pre­ky­bos ir pra­mo­nės įmo­nių ir pri­vat. įstai­gų tar­nau­to­jų at­sto­vų su­si­rin­ki­mas au­kų Gink­lų Fon­dui rin­ki­mo rei­ka­lu.
Su­si­rin­ki­mas iš­rin­ko vykd. ko­mi­te­tą, ku­rį su­da­ro: pir­mi­nin­kas
– J. Vi­du­čins­kis, vicepirmininkas—Kacas (Žy­dų Liaud. Ban­ko
ved.), sek­re­tor. – B. Zi­vas (Ko­merc. Ban­ko tarn.).
Ar­kų mi­ni­mu­mas nu­sta­ty­tas toks: už­dir­bąs iki 600 Lt au­ko­ja ma­žiau­sia 1 die­nos už­dar­bį, už­dir­bąs dau­giau 600 Lt per mė­ne­sį — ma­žiau­sia 2 die­nų už­dar­bį.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“. 1938 m. ba­lan­džio 17d.

Stam­bi pra­m. J.Fren­ke­lio au­ka Gink­lų Fon­dui
Ži­no­mas odų pra­mo­ni­nin­kas ir fi­lant­ro­pas šiau­lie­tis p. J. Fren­ke­lis vi­suo­met ro­dė ypa­tin­go pa­lan­ku­mo mū­sų gink­luo­tų pa­jė­gų di­di­ni­mo in­te­re­sams. Jau pir­mai­siais Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­tais p. Fren­ke­lis per­da­vė ka­riuo­me­nės va­do­vy­bei 10.000 Lt. Šiau­lių įgu­los ka­rei­vi­nėms at­re­mon­tuo­ti. Prieš dve­jus me­tus ne­to­li Šiau­lių su­du­žo Lie­tu­vos ka­ro lėk­tu­vas. Sa­vo pa­ties ini­cia­ty­va p. Fren­ke­lis per­da­vė
Šiau­lių įgu­los vir­ši­nin­kui 5000 Lt, bent da­liai nuo­sto­lių at­ly­gin­ti.
Da­bar, pla­čio­jo­je Gink­lų Fon­do ak­ci­jo­je, p. Fren­ke­lis nu­ta­rė sa­vo lė­šo­mis nu­pirk­ti ka­riuo­me­nei du sun­kius kul­kos­vy­džius, ku­rie at­siei­na apie 8000 Lt.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 8 d.

Gir­tas jau­tis...
Pa­pi­lės v.. Gul­bi­nų k., ūk. Rau­de­nis pa­si­ga­mi­no alaus. Rau­de­nis sta­ti­nę su alu­mi iš­ne­šė kie­man, o pa­ts nuė­jo pie­tau­ti. Po kie­mą vaikš­čio­jo di­de­lis jau­tis, ku­ris priė­jęs prie sta­ti­nės pra­dė­jo alų ger­ti. Kai ūki­nin­kas išė­jo vėl kie­man, jau­tis jau ge­ro­kai alaus bu­vo nu­gė­ręs. Net­ru­kus jau­čiui, ma­tyt, alus pra­dė­jo veik­ti, nes jis ėmė po kie­mą šo­ki­nė­ti, o kai Rau­de­nis no­rė­jo jį įva­ry­ti tvar­tan jau­tis puo­lė sa­vo šei­mi­nin­ką ir jį ge­ro­kai ap­lam­dė.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. bir­že­lio 5 d.

Ne­le­ga­lus el­ge­ta­vi­mas
Prieš tei­sė­ją sto­vi apie 40 mt. am­žiaus kur­šė­niš­kė mo­te­rė­lė – nu­sku­ru­si, tik­rai pa­si­gai­lė­ti­nos iš­vaiz­dos.
– Tai ką, čia esi kal­ti­na­ma, kad el­ge­tau­ji,– sa­ko tei­sė­jas.– Ar pri­si­pa­žįs­ti kal­ta?
– Pri­si­pa­žįs­tu, po­nu­li, — mo­te­rė­lė že­mai nu­len­kia gal­vą.
– Tai ko­dėl taip da­rai?
– Kad nė­ra iš ko gy­ven­ti. Ma­ne au­to­mo­bi­lis per­va­žia­vo, esu li­go­ta, ne­ga­liu nie­ko dirb­ti.
– O vai­kų ar daug tu­ri?
– Tu­riu, po­nu­li... Vie­na duk­re­lė 12-kos me­tų, ki­ta 16-kos, o vy­res­nio­ji jau 17 tu­ri.
– Tai ar jos ne­ga­li mo­ti­ną iš­mai­tin­ti?
– Po­nas tei­sė­jau, vie­na Kal­va­ri­joj, gi vy­res­nio­ji ne­svei­ka, am­ži­na li­go­nė...
– Na, ge­rai, ge­rai... Tai ar pri­ža­di dau­giau ne­beel­ge­tau­ti? Ma­tai, to­kia jau tvar­ka, kad be lei­di­mo ne­ga­li­ma duo­ne­liau­ti. Ga­lė­tum kreip­tis į vir­šai­tį, jei jau taip sun­ku gy­ven­ti.
Kal­ti­ni­mo liu­di­nin­kas (Kur­šė­nų m. gyv. Mer­ke­lis) pra­šo pa­deng­ti ke­lio­nės iš­lai­das.
– Tams­ta, — paaiš­ki­na jam tei­sė­jas, – tu­rėk gė­dos nors tru­pu­tį. Ma­tai tu­riu rei­ka­lą su el­ge­ta, ku­ri, gal būt, ku­rią die­ną ne­tu­ri ką pa­val­gy­ti. O, be to, pa­liu­dy­ti šioj by­loj – tai to­kia tams­tai už­dė­ta pa­rei­ga. Kai tams­ta el­ge­tau­si, ta­da ir ši mo­te­rė­lė pri­va­lės kai­po liu­di­nin­kė at­vyk­ti į teis­mą.
– Po­nas tei­sė­jau, ji ne el­ge­ta, bet tur­tuo­lė. Pi­ni­gus ko­ji­nėj lai­ko, vi­si ži­no...
Mo­te­rė­lė už ne­le­ga­lų el­ge­ta­vi­mą nu­bau­džia­ma 5 par. areš­to ir iš jos pri­tei­sia­ma liu­di­nin­kui 6 li­tai ke­lion­pi­ni­gių.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ba­lan­džio 17 d.

„Ste­buk­la­da­ris“ dak­ta­ras
Prieš kiek lai­ko j Šiau­lius at­si­bas­tė ak­las ru­sas, kurs ap­si­gy­ve­no va­di­na­ma­me Kal­ne­ly ir pa­sklei­dė ži­nią, jog jis esąs ste­buk­la­da­ris dak­ta­ras, ga­lįs pa­gy­dy­ti li­go­nis, ku­rių ne­ga­li iš­gel­bė­ti tik­rie­ji dak­ta­rai. Na, ir ėmė plūs­ti pas jį leng­va­ti­kių mi­nios – sek­re­to­rių ir vir­ši­nin­kų žmo­nos, fab­ri­kan­tės ir t. p. „in­te­li­gen­tai“. At­va­žia­vo „dak­ta­ras“ nu­smu­kęs, kuo­ne be kel­nių, o po neil­go lai­ko iš leng­va­bū­džių po­niu­čių pra­kiu­to: ir rū­bus pa­do­rius įsi­tai­sė, bal­dais ap­si­sta­tę ir ke­liom jau­nom pa­gel­bi­nin­kėm ap­si­rū­pi­no.
„Dak­ta­ras“ gy­do, jau­nos pa­gal­bi­nin­kės po­niu­tes ma­sa­žuo­ja, o po­niu­tės tu­ri ge­rą vie­tą su­si­tik­ti, pa­plet­ka­vo­ti, ir lai­kas ne­nuo­bo­džiai ei­na.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ba­lan­džio 24 d.

Fab­ri­ko dar­bi­nin­kai strei­ka­vo dėl at­ly­gi­ni­mo
Sust­rei­ka­vo 85 Gle­ze­rių odų fab­ri­ko, esan­čio Rad­vi­liš­ky, dar­bi­nin­kai. Dar­bi­nin­kai pra­šė pa­kel­ti jiems at­ly­gi­ni­mą, nes Rad­vi­liš­ky pa­sta­ruo­ju lai­ku pa­ki­lo bu­tų kai­nos, taip pat pa­bran­go ir mais­to pro­duk­tai. (At­ly­gi­ni­mo at­žvil­giu Rad­vi­liš­kis pri­skai­ty­tas prie III zo­nos, t. y. at­ly­gi­ni­mas mo­ka­mas ma­žes­nis, ne­gu Šiau­liuo­se). Tą pat die­ną į Rad­vi­liš­kį nu­vy­kęs Šiau­lių Apyg. Dar­bo Ins­pek­to­rius p. Pa­liu­kas pa­siū­lė dar­bi­nin­kams sto­ti dar­ban, su­tik­da­mas tar­pi­nin­kau­ti.
Dar­bi­nin­kai sto­jo dirb­ti, nors fab­ri­ko sa­vi­nin­kai su dar­bi­nin­kų rei­ka­la­vi­mais ne­su­ti­ko. Dar­bo Ins­pek­to­riaus nuo­mo­ne, dar­bi­nin­kams
at­ly­gi­ni­mą rei­kė­tų pa­kel­ti, apie ką jis pra­ne­šė So­ciai. Ap­sau­gos De­par­ta­men­to di­rek­to­riui.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 1 d.

Ne­pap­ras­ta pa­švais­tė ties Šiau­liais
Nak­tį, apie pu­se pir­mos, stai­ga dan­gus ties Šiau­liais nu­si­da­žė švie­siai fio­le­ti­ne spal­va. Nors bu­vo vė­ly­vas lai­kas, bet bū­riai šiau­lie­čių bū­ria­vo­si gat­vė­se ir nag­ri­nė­jo to keis­to reiš­ki­nio prie­žas­tį. Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dė, kad kaž­kur už ge­le­žin­ke­lio sto­ties yra pa­sta­ty­tas mil­ži­niš­kas pro­žek­to­rius, ku­ris ap­švie­čia vi­są dan­gų.
Se­nes­nie­ji, žmo­nės aiš­ki­no, kad tai esan­ti Šiau­rės pa­švais­tė, bet la­bai keis­tos spal­vos. Žmo­nės, ku­rie yra ma­tę daž­niau Šiau­rės pa­švais­čių, sa­kė­si, kad to­kią spal­vą ma­tą pir­mą kar­tą. Paš­vais­tė po pu­sės va­lan­dos pra­ny­ko.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 15 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

O. Sta­nai­ty­tė
Ar tu ži­nai

Ar tu ži­nai, kaip tė­viš­kė 
man bran­gi,
Kaip my­liu sa­vo gim­tą že­mę,
Ku­rio­je gims­ta di­džios jė­gos 
ir dar­bai,
O žy­giai lais­vės gy­nė­jų lai­min­gą atei­tį jai le­mia.

Ar tu ma­tai, kaip yr gra­žu 
tė­vy­nės lau­kuo­se.
Kur ja­vai ža­liuo­ja, 
miš­kai šla­ma,
Pie­vos puo­šias ki­li­mais 
mar­gais,
Kur gy­ven­ti ge­ra,
 kaip pas ma­mą...

Ar tu gir­di, kaip paukš­čiai 
čiul­ba čia links­mai,
Lai­min­gai į sa­vo gim­ti­nę 
su­grį­žę,
Ir kaip jau­no­ji kar­ta 
mū­sų kar­žy­gių
Tė­vy­nę gint nuo prie­šo 
pa­si­ry­žę...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 29 d.

Kle­mas su Pa­dur­ka šne­ka
– Sveiks, Pa­dur­kė­li!
– Ką?
– Sveiks, sa­kau!
– Ką?
– Ar ap­kur­tai? Svei­ki­nu gi ta­ve.
– Būk spa­kai­nas, neap­kur­tau, bet tik tu pa­mir­šai, kad esu ne Pa­dur­kė­lis, o po­nas Pa­dur­ka.
– Oho! Bran­gin­tis pra­dė­jai, kaip Ša­py­ros už pel­kes.
– Ne­jau­gi tu ne­si­bran­gin­tum, jei ki­še­nėj tu­rė­tum bu­te­liu­ką šnap­so?
– Bet gau­si ger­ti tik su są­ly­ga, jei at­spė­si tris mįs­les.
– Na, sa­kyk.
– Pir­ma: Ta vie­ta – ne ap­tieks, kas ten užei­na ne­pa­lie­ka, bet lu­pa kaip ap­tie­ka. Kas?
– Stan­ci­jos bu­fe­tas.
– Ats­pė­jai. Na, o da­bar ant­ra: Ku­ri mė­ne­sio die­na val­di­nin­kams bū­na il­giau­sia?
– Pir­ma.
– Tei­sin­gai. Na, o da­bar tre­čia mįs­lė: Kas at­sa­ko­min­giau­sias
žmo­gus ge­le­žin­ke­lio stan­ci­joj?
– Na­čal­nin­kas...
– Pro ša­lį pra­šo­vei, prie­te­liau, — neats­pė­jai.
– Tai kas gi tas at­sa­ko­min­giau­sias žmo­gus?
– Ogi ieš­mi­nin­kas. At­si­tin­ka ka­tast­ro­fa: kas kaltas – iešmininkas. Perg­niau­žia po­ciūn­gas už­si­žiop­so­ju­sį pi­lie­tį – kal­tas ieš­mi­nin­kas. Ma­ši­nis­to žon­ka gim­do – at­sa­ko ieš­mi­nin­kas.
– Tfu, kad ta­ve kur! Per jj ir aš sa­vo po­rci­jos šnap­so ne­te­kau.
Kaip sau no­ri, liūd­na gy­ven­ti ant svie­to.
– Na, ne liūd­niau kaip dik­ta­to­riams. Jei mes kur vyks­tam, tai mū­sų gy­vy­bės ap­sau­gai pa­kan­ka vie­nos žon­kos, o šiems ir vi­sos ka­ra­lys­tės po­li­ci­jos per ma­ža.
– Gal ir ta­vo tei­sy­bė. Na, tai iki pa­si­ma­ty­mo.
– Iki, pu­py­te.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 8 d.
 

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.