Anų metų kronika

G. Bag­do­na­vi­čius. Me­di­nė baž­ny­čia ir kop­lyts­tul­pis. 1928 m.

Kaip šiau­lie­tis pa­si­ga­mi­no „au­to­mo­bi­lį“
Tur būt, nie­kas ne­pa­ti­kė­tų, jei pa­sa­ky­tum, kad Šiau­liuo­se dir­ba nau­jus au­to­mo­bi­lius. Juk nei au­to­mo­bi­lių fab­ri­ko, nei jų su­sta­ty­mo dirb­tu­vės čia nė­ra. Vis dėl­to yra vie­nas šiau­lie­tis, ku­ris pa­si­da­rė dvi­vie­tį au­to­mo­bi­lį ir juo jau va­ži­nė­jo po sa­vo kie­mą.
Jo au­to­mo­bi­liui nei ben­zi­no, nei ki­to­kios de­ga­mos me­džia­gos ne­rei­kia. Jis pa­da­ry­tos la­bai pri­mi­ty­viš­kai. Su­ma­nu­sis šiau­lie­tis tu­rė­jo du dvi­ra­čius. Juos su­tvir­ti­no tri­jo­mis štan­go­mis ir pa­da­rė ra­tus. Vė­liau jis pa­da­rė au­to­mo­bi­lio rė­mus, ap­mu­šė juos sto­ru kar­to­nu ir bal­tai nu­da­žė. Įtai­sęs lem­pas, iš­da­žęs du­ris ir įdė­jęs lan­gus, pi­lie­tis su sa­vo sū­nu­mi ban­dė au­to­mo­bi­lio tin­ka­mu­mą. Jie, su­sė­dę ant dvi­ra­čių, pa­leng­va va­žia­vo, bet ties pa­si­su­ki­mu, kai sū­nus sa­vo dvi­ra­tį pa­su­ko į prie­šin­gą ne­gu tė­vas pu­sę, „au­to­mo­bi­lis“ su­braš­kė­jo ir vos ne­su­by­rė­jo.
Su­ma­nio­jo šiau­lie­čio kai­my­nai iš jo juo­kia­si, esą žmo­gus ne­tu­rįs kur dė­ti pi­ni­gų...


Rad­vi­liš­kie­čiai lai­mė­jo by­la su odų fab­ri­ku
Rad­vi­liš­kio m. gy­ven­to­jai ke­lis me­tus by­li­nė­jo­si su odų fab­ri­ko sa­vi­nin­kais Gle­ze­riais dėl nuo­la­ti­nio Obe­lės upe­lio ter­ši­mo. Gle­ze­rių odų fab­ri­kas sto­vi ne­to­li upe­lio ir vi­sos sru­tos iš fab­ri­ko su­bė­ga j upe­lį, ku­rio van­de­nį la­bai už­ter­šia. Kai tik tas fab­ri­kas bu­vo pa­sta­ty­tas ir pra­dė­ jo veik­ti, upe­ly iš­gai­šo vi­sos žu­vys, apy­lin­kės oras bu­vo už­terš­tas.
Apy­lin­kės ūki­nin­kai pa­da­vė skun­dą teis­mui, pra­šy­da­mi už­draus­ti Gle­ze­riams leis­ti į upe­lį sru­tas. Jie nu­ro­dė, kad ke­lio­li­ka gy­vu­lių, at­si­gė­ru­sių van­dens iš upe­lio su­si­rgo ir net nu­gai­šo, o upe­lio van­duo pra­dė­jo taip dvok­ti, kad pro ša­lį ei­nant ten­ka net no­sį už­siim­ti. Ūki­nin­kai pra­šė, kad Gle­ze­riai nors filt­rą tin­ka­mą įreng­tų, jei ne­ga­li­ma už­draus­ti leis­ti į upe­lį sru­tas.
By­la tę­sė­si 3 me­tus ir bu­vo jau ke­lis kar­tus svars­to­ma. Da­bar Šiau­lių Apy­gar­dos Teis­mas nu­ta­rė už­draus­ti Gle­ze­riams leis­ti į Obe­lės upe­lį sru­tas.


Įvai­rių žmo­nių esa­ma
Vie­nas ži­no­mas Šiau­lių pirk­lys pir­ko iš ma­nęs ne­de­ga­mą­ją spin­tą. Kiek bu­vo­me su­ta­rę, jis ap­mo­kė­jo, bet kaip aš nu­ste­bau, kai po dve­jų sa­vai­čių pirk­lys pa­reiš­kė man, kad spin­to­je ra­dęs 25 Lt, ku­riuos man ir grą­ži­nąs.
Tai yra re­te­ny­bė, toks pirk­lio pa­siel­gi­mas ver­tas pa­žy­mė­ti ir vie­šai pa­skelb­ti, vie­nok, jo ne­pa­sik­lau­sęs, pa­var­dės skelb­ti aš ne­ga­liu. Aš jam tik reiš­kiu šir­din­gą pa­dė­ką.
De­ja, esa­ma ki­to­kių žmo­nių. Vie­nas ma­no kai­my­nas, gy­ve­nąs kai­me, paė­mė mi­ty­bai ma­no ark­lį, to­mis są­ly­go­mis, kad per žie­mą tuo ark­liu nau­do­sis ir man pa­tar­naus, o pa­va­sa­ri ark­lį grą­žins man.
Už tai pa­ža­dė­jau dar at­ly­gin­ti. Bet kaip aš nu­ste­bau, kai kar­tą Šiau­liuo­se pa­ma­čiau ma­no ark­liu va­žiuo­jant ka­žin­ko­kį žy­dą ve­ži­ką. Užk­lau­sius, iš kur jis tą ark­lį ga­vo, ve­ži­kas pa­reiš­kė, kad pir­kęs iš vie­no Reiz­gių k. ūki­nin­ko...
Tai yra tik­ra ap­gau­lė, už ku­rią, gal būt, tam kai­my­nui teks teis­me at­sa­ky­ti. (Tuo­met, su­pran­ta­ma, jis keiks ma­ne, kad aš be­rei­ka­lin­gai jį įskun­dęs). Skau­du, kad žmo­ny­se gęs­ta są­ži­nė, ne­si­lai­ko­ma žo­džio!
Kun. V. Ja­ru­lai­tis


Ne­tik­ri pi­ni­gai Ly­gu­muo­se
J. Le­be­dys, gyv. Va­la­kė­lių k., Ly­gu­mų v., atė­jo į va­ka­ruš­kas ir pirk­da­mas bi­lie­tą grą­žos ga­vo ne­tik­rą 2 Lt mo­ne­tą. Tą mo­ne­tą jis pri­sta­tė po­li­ci­jai. Paaiš­kė­jo, kad mo­ne­ta gau­ta iš P. Alek­nos, ku­ris tu­ri krau­tu­vę. Alek­na sa­kė­si ją ga­vęs iš gre­ti­mo kai­mo kal­vio, ne­pas­te­bė­jęs, kad ji yra ne­tik­ra. Kal­vis ke­lis kar­tus jo krau­tu­vė­je ban­dęs įduo­ti ne­tik­ras mo­ne­tas, bet kai jis pa­ste­bė­da­vęs, kad jos ne­tik­ros, kal­vis jas at­siim­da­vęs at­gal ir duo­da­vęs ge­ras. Pas krau­tu­vi­nin­ką ir kal­vį nie­ko ink­ri­mi­nuo­jan­čio ne­ras­ta.


Mo­te­rims
Plau­kų gar­ba­na­vi­mas
Dau­ge­lis mo­te­rų mėgs­ta plau­kus su­kti, juos gar­ba­nuo­ti įkai­tin­to­mis ge­le­ži­nė­mis rep­lė­mis.Toks plau­kų gar­ba­na­vi­mo bū­das ne­leis­ti­nas, blo­gas, kenks­min­gas. Nuo karš­tų, įkai­tin­tų ge­le­ži­nių rep­lių plau­kai pa­si­da­ro sau­si, tra­pūs, lūž­ta, pa­si­da­ro ne­vie­no­do il­gu­mo, re­ti ir šiurkš­tūs.
Pro­tin­ga, iš­min­tin­ga mo­te­ris, ku­ri rū­pi­na­si il­giau iš­lai­ky­ti sa­vo gra­žius plau­kus, nie­ka­da jų įkai­tin­to­mis ge­le­ži­nė­mis rep­lė­mis ne­su­ka ir tą da­ry­ti ne­duo­da net pri­ty­ru­siems kir­pė­jams. Dėl il­ga­lai­kių plau­kų su­su­ki­mų mo­te­rys tu­rė­tų bū­ti taip pat la­bai at­sar­gios. il­ges­niam lai­kui plau­kus su­kti mo­te­rys tu­rė­tų kuo re­čiau­siai ir leis­ti tai da­ry­ti tik pri­ty­ru­sioms, pa­ti­ki­moms ir są­ži­nin­goms kir­pyk­lom.
Ge­riau­siai ir svei­kiau­sia plau­kus gar­ba­nuo­ti ne rep­lė­mis, bet to­liau nu­ro­dy­tais re­cep­tais.
1. Paim­ti vie­no kiau­ši­nio bal­ty­mą ir 1 valg. šaukš­tą bal­to vy­no. Vis­ką ge­rai su­mai­šy­ti ir to­kiu mi­ši­niu tep­ti plau­kus prieš gu­lant, va­ka­re.
2. Paim­ti 10 gr. ro­žių van­dens ir 15 gr. iš­tir­pin­to aro­ma­ti­nio mui­lo. Vis­ką su­mai­šy­ti, tru­pu­tį pa­šil­dy­ti ir vil­gin­ti plau­ku prieš gu­lant va­ka­re.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. sau­sio 9 d.

1
Kle­mas su Pa­dur­ka šne­ka
– Sveiks, Kle­mai! Kaip svei­ka­ta?
– Dar ju­du. Na, o ko tu šyp­sais, lyg nuo žmo­nos pa­bė­gęs?
– Paš­te links­mą pri­pot­ką ma­čiau. Sup­ran­ti įei­na rau­donsk­ruos­tė mo­te­riš­ka, iš­si­trau­kia iš užan­čio kvie­ti­mą, iš­ke­ver­zo­jo ant jo tris nu­lius ir pa­pra­šo ma­ne kaip už be­raš­tę pa­si­ra­šy­ti. Pa­si­ra­šiau. Nuei­na ji prie lan­ge­lio pa­si­lką pa­siim­ti.
„Kaip čia, pa­ne­le, da­bar yra?“, – klau­sia pa­šti­nin­kas. – Pir­miau tams­ta pa­si­ra­šy­da­vai trim kry­že­liais, o da­bar trys nu­liai.“
„Po­nu­li, aš jau ne­be pa­ne­lė, o po­nia“, – iš­dy­džiai at­ver­čia mo­te­riš­ka.
– Ži­nai, Pa­dur­ke, tu­riu pra­šy­mą. Iš­piršk ma­no Ka­ziu­kui žon­ką.
– Tai ar jis pa­ts jau ne­ga­li su­si­ras­ti. Pa­nų Šiau­liuo­se kaip gry­bų po lie­taus, tik rin­kis.
– Taip ir aš jam sa­kau, ale ans tuoj pra­de­da li­ta­ni­ją – gir­di:
Ele­na
am­ži­nai ste­na
Bar­bo­ra
rie­bi ir sto­ra
Re­gi­ną
du­su­lys kan­ki­na.
o Pau­ly­ną
stul­pu va­di­na
Pet­ro­nė­lė
jau per daug lė­lė –
per daug pud­ruo­jas
ir ma­lia­vo­jas...
„Mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. vasario 7 d.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.