Anų metų kronika

Ar jūs ma­tė­te vai­duok­lį?
Juo­zas Kri­vic­kas 90 me­tų am­žiaus, gyv. Vi­jo­lių kai­me, Šiau­lių valšč., kam­ba­ry­je esant jo duk­te­riai ir dviem se­se­rim, ku­rios pa­si­žy­mi die­vo­tu­mu ir prie­ta­rin­gu­mu, žiū­rė­da­mas į kam­ba­rio ker­čią, pra­šne­ko: „Ar iš pek­los ta­ve čia at­ne­šė to­kią biau­ry­bę?“ Į mo­te­rė­lių klau­si­mus, ką jis ma­tąs, li­go­nis nie­ko neat­sa­kė.
Bū­da­mos prie­ta­rin­gos mo­te­rė­lės pa­ka­bi­no ties li­go­nio lo­va šven­tą pa­veiks­lą, bet li­go­nis lie­pė jį nuim­ti. Po 5 min. ėmė lan­gas ju­dė­ti ir braš­kė­ti ir stai­ga iš­kri­to lau­kan, nors bu­vo stip­riai vi­ni­mis už­tvir­tin­tas. Mo­te­rė­lės lau­kė griaus­mo, bet ne­su­lau­ku­sios vėl įdė­jo lan­gą į rė­mus.
Ki­tą die­ną li­go­nis mi­rė. Žmo­nės pa­sa­ko­ja, kad pik­to­ji dva­sia bu­vu­si.
„Mo­men­tas“. 1929 m. ko­vo 9 d.

–
Nak­tį į Šiau­lių mies­to po­li­ci­ją at­bė­go pus­nuo­gis vy­ras, pa­si­ki­šęs ba­tus ir švar­ką po pa­žas­ti­mi, pra­šy­da­mas jį iš­gel­bė­ti nuo mir­ties, ku­rios jis ką tik iš­ven­gęs. Jis pa­reiš­kė esąs Si­mas Ma­čiu­lis. Į Šiau­lius at­va­žia­vęs rei­ka­lais ir ap­si­nak­vo­jęs pas Ur­šu­lę Jo­nuš­kai­tę, Ka­pų 6. Nak­tį, kai jis nu­bu­dęs, į kam­ba­rį įė­ju­si ne­pa­žįs­ta­ma mo­te­riš­kė, ap­si­siau­tu­si bal­tu ap­siaus­tu. Pas­to­vė­ju­si kiek kam­ba­ry, ji pa­lin­du­si po lo­vą ir pra­dė­ju­si ją kil­no­ti. Ma­čiu­lis taip iš­si­gan­dęs, kad bi­jo­jęs net pa­ju­dė­ti. Vė­liau mo­te­riš­kė iš­si­trau­ku­si il­gą pei­lį ir pra­dė­ju­si ba­dy­ti sie­ną, vis ar­tin­da­mo­si prie jo lo­vos.
Kai ji bu­vus ne­to­li, jis šo­kęs iš lo­vos, pa­grie­bęs dra­bu­žius ir at­bė­gęs po­li­ci­jon.
Į įvy­kio vie­tą tuoj nu­vy­ku­si po­li­ci­ja kam­ba­ry nie­ko ne­ra­do.
U.Jo­nuš­kai­tei už priė­mi­mą nak­vo­ti pi­lie­tį ir jo neį­re­gist­ra­vi­mą su­ra­šy­tas pro­to­ko­las, ku­ris jau esąs tre­čias.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. Nr. 14.

Kas gir­dė­ti
Ve­ly­kų šven­tė­mis mi­rė Ka­zi­mie­ras Ja­na­vi­čius, Šiau­lių Sa­vi­tar­pio Kre­di­to Dr-jos di­rek­to­rius. Nors ve­lio­nis bu­vo dva­ri­nin­kas, bet jam rū­pė­jo ir Lie­tu­vos rei­ka­lai, jis džiau­gė­si lie­tu­vių džiaugs­mais, liū­dė­jo jų nu­liū­di­mais. Jis bu­vo vie­nas iš „Var­po“ drau­gi­jos įstei­gė­jų, jo var­du su­tai­sy­ta bu­vo ne vie­na jau pla­čiai pa­gar­sė­ju­si „Šiau­lių di­džio­ji ge­gu­ži­nė“. Žo­džiu, tai bu­vo tik­ras sa­vo kraš­to pi­lie­tis. Dėl to jo var­dą šiau­lie­čiai il­gai mi­nės.
–
Gruz­džiai. Už­da­rius vie­šą­sias gir­ty­bės įstai­gas, gir­tuok­lia­vi­mas ne­su­si­ma­ži­no, nes vie­ton jų at­si­ra­do slap­tų­jų smūk­lių. Ge­ria ne tik vy­rai, bet at­si­ra­do net ir ke­le­tas mer­gi­nų. Ir kaip joms ne­sar­ma­ta?!
Kor­ta­vi­mas iš pi­ni­gų taip pat la­bai pra­si­pla­ti­nęs. Laik­raš­čių ma­žai kas tes­kai­to.
–
Pa­pi­lė. Už­da­rius val­džiai gir­ty­bės įstai­gas, žmo­nės pra­dė­jo la­biau lan­ky­ti ar­ba­ti­nes, kad su­si­šil­džius ir su vie­nu ar ki­tu ko­kį rei­ka­lą at­li­kus. Ma­ty­da­mi, kad ne­blo­gai klo­ja­si ar­ba­ti­nė­se, pra­dė­jo ir dau­giau jų ati­da­ri­nė­ti. Pa­pi­lė­je da­bar yra 8 ar­ba­ti­nės.
„Lie­tu­vos ūki­nin­kas“, 1915 m. Nr. 8.

Pa­tar­kit, ką da­ry­ti?
1929 m. Ža­ga­rėj bu­vo su­si­da­ręs ko­mi­te­tas pa­sta­ty­ti Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čio pa­mink­lą. Pi­ni­gai pa­mink­lui bu­vo ren­ka­mi ir ne­ma­ža bu­vo jų su­rink­ta. Jau praė­jo pen­ki me­tai, o pa­mink­lo ne­ma­tyt. Ža­ga­rie­čių tar­pe dėl to yra spė­lio­ji­mų.
Pa­tar­kit, ką da­ry­ti?
Pa­mink­lui Sta­ty­ti ko­mi­te­tas
–
Ru­de­niop vil­kai vėl pra­dė­jo siaus­ti. Štai Šiau­lių valšč. vie­no ūki­nin­ko su­dras­kė ke­lias avis. Vil­kų šio­je apy­lin­kė­je ten­ka ma­ty­ti ir die­ną.
Pa­tar­kit, ką da­ry­ti?
Šiau­lių me­džiok­lės Drau­gi­jos

Iš­pir­ko „N. Š. Nau­jie­nas“
Ket­vir­ta­die­nį vos pa­si­ro­dė „Nau­jau­sios Šiau­lių nau­jie­nos“ su „Jau­ni­mie­čiu“ ir tuoj bu­vo par­duo­tos. Su­pir­ko jas po­li­ci­jos val­di­nin­kai.

Ma­žas ne­tiks­lu­mas
Praei­tam „Kl“ nr. ko­resp. „Rad­vi­liš­kio nau­jie­nos“ įsi­bro­vė ne­ma­lo­ni klai­da: ko­res­pond. au­to­rius są­mo­nin­gai iš­krai­pęs vie­no ge­rai ži­no­mo as­mens pa­var­dę į „Kra­sa­vi­cą“, pa­ra­šė, kad ne­va jis stei­giąs len­kų kal­bos kur­sus, at­seit. šne­kąs len­kiš­kai.
Pa­si­ro­dė vi­sa tai pik­tas as­me­niš­ko įskau­di­ni­mo „juo­kas“. Pa­lies­tas ko­resp. as­muo yra ge­ras lie­tu­vis. Vi­są tai skai­tau sa­vo pa­rei­ga ati­tai­sy­ti.
Atei­ty nuo­šir­džiai pra­šau vi­sų bend­ra­dar­bių veng­ti as­me­niš­ku­mų, pik­to ir už­gau­lin­go juo­ko. Ta­tai pa­li­ki­me įvai­riems „Bo­ta­gams“.
A.S.Ves­ta.
„Kl“. Re­dak­to­rius

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.