Anų metų kronika

Liau­dies uni­ver­si­te­tas mi­nia­tiū­ro­je
Nep­ri­pa­ži­nus val­džiai Gruz­džių dva­re pra­de­da­mo­sios mo­kyk­los „de ju­re“, vie­ti­nių in­te­li­gen­tų bū­re­lio ini­cia­ty­va ta­po įsteig­ti tuo­jau po Ka­lė­dų kur­sai, bet ne vi­sai pa­pras­ti. Lan­ko juos iki 30 as­me­nų, vi­si to pa­ties dva­ro dar­bi­nin­kai. Pa­mo­kos es­ti 3 sy­kius sa­vai­tė­je, dės­to­ma lie­tu­vių kal­ba, arit­me­ti­ka, is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja, li­te­ra­tū­ra, es­te­ti­ka, hy­gie­na ir gam­ta. Šven­ta­die­niais es­ti skai­to­ma šis tas iš li­te­ra­tū­ros, ta­da uni­ver­si­te­to du­rys ati­da­ros dėl vi­sų ir su­si­ren­ka be­veik vi­so dva­ro dar­bi­nin­kai – se­ni, jau­ni, di­di, ma­ži.
At­si­da­rius kur­sams su­si­da­rė keb­li pa­dė­tis, nes lan­ky­to­jai ne vi­si ga­lė­jo įsi­gy­ti pa­tys kny­gų, ra­šo­mo­sios me­džia­gos ir pa­si­rū­pin­ti švie­są. Kad išė­jus iš keb­lu­mo, stei­gė­jai su­da­rė ma­žą ne­va ak­ci­nę bend­ro­vę, į ku­rią įsi­ra­šė V.My­ko­lai­tis, Dan­tė, Dau­gi­nis ir A.Tre­čio­kas, su­mo­kė­da­mi po 75 auk. Iš su­si­da­riu­sios su­mos bu­vo per­ka­ma rei­ka­lin­go­ji me­džia­ga moks­lui.
Tie ne­va ak­ci­nin­kai su­da­ro vi­są kur­sų val­dy­bą ir pro­fe­sū­rą. Kur­sai lan­ko­mi la­bai in­ten­sy­viai, jo­kių ato­sto­gų ne­da­ro­ma, tai nu­spren­džia pa­tys kur­si­nin­kai.
„Sie­ty­nas“, 1921 m., Nr.9–10.

Pa­pi­lė. Is­to­ri­jos pa­da­vi­mas
Ša­lia Pa­pi­lės mies­te­lio, kai­ria­ja­me Ven­tos kran­te, tarp Se­nų­jų ir Nau­jų­jų ka­pi­nių ran­da­si aukš­to­kas kal­ne­lis, vie­ti­nių žmo­nių va­di­na­mas „Šved­kal­niu“. Apie ši­to kal­ne­lio at­si­ra­di­mą se­nuo­se žmo­nė­se yra už­si­li­kęs tok­sai pa­da­vi­mas.
Se­nai ka­dai­se Lie­tu­vą bu­vo už­plū­dę šve­dai, ku­rių dau­gy­bė bu­vo Pa­pi­lės apy­lin­kė­se. Juos bu­vo su­ža­vė­jęs Pa­pi­lės apy­lin­kių gra­žu­mas, taip kad jie bū­tų pa­si­li­kę ten gy­ven­ti, jei ne­bū­tų pri­siė­ję pa­si­trauk­ti. To­dėl prieš išei­da­mi iš Pa­pi­lės no­rė­ję žmo­nėms ką nors at­min­čiai pa­lik­ti. Tai­gi vie­ną die­ną su­si­rin­kęs di­džiau­sias bū­rys šve­dų ir kiek­vie­nas jų sa­vo ke­pu­re ne­šęs že­mes į tam pa­skir­tą vie­tą ir py­lęs jas. Per kiek lai­ko var­gais ne­ga­lais su­py­lę tą kal­ną ir išė­ję iš Lie­tu­vos. Tai­gi se­ni žmo­nės ir sa­ko, kad tas kal­nas ir liu­di­jąs apie šve­dų bu­vi­mą ir to­dėl esąs va­di­na­mas „Šved­kal­niu“.
Ša­lia „Šved­kal­nio“, už ke­le­to sieks­nių, yra pa­lai­do­tas žy­mus Lie­tu­vos vei­kė­jas – is­to­ri­nin­kas Si­mas Dau­kan­tas, kas ne­ma­ža reikš­min­gu­mo duo­da Pa­pi­lės mies­te­liui.
„Lie­tu­vos ūki­nin­kas“, 1930 m.

G. Bag­do­na­vi­čius. Vy­ro su pyp­ke po­rtre­tas. „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nys.

Rau­dė­niš­kiai ma­to gam­tos „pra­jo­vus“
Iš Rau­dė­nų pra­ne­ša­ma, kad bir­že­lio 23 d. (pir­ma­die­nį). apie 10–11 val va­ka­ro iš žie­mių – va­ka­rų pu­sės nuo ho­ri­zon­to pa­ki­lo pa­pras­tos žvaigž­dės di­du­mo rau­do­nas ka­muo­lys, po to pa­si­ro­do ant­ras, tre­čias ir t. t. Iš vi­so bu­vo ma­ty­ti gal pen­ki to­kie ka­muo­liai.
Že­muo­lė­nų kai­me (Rau­dė­nų valsč.) tie „gam­tos pra­jo­vai“ bu­vo ste­bi­mi pro teo­do­li­to žiū­ro­ną ir at­ro­dė ši­taip: ka­muo­lys, pa­ki­lęs nuo ho­ri­zon­to, skil­da­vo į ke­lias da­lis, ku­rios apie di­des­nią­ją „žvaigž­dę“ su­si­bur­da­vo tar­tum bi­čių spie­čius. Jų lė­tas ge­si­mas ir pa­sto­vi vie­ta dan­gaus skliau­te bu­vo aiš­kiai ma­ty­ti.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1930 m.

Pak­ruo­jaus mies­te­lio is­to­ri­ja
Pir­miau­sia bu­vę tik du ūkiu, o vi­sa ki­ta že­mė pri­klau­sė dva­rui – ba­ro­nui Rop’ui. Pas­ta­ty­ta ne­di­de­lė me­di­nė liu­te­ro­nų baž­ny­čia, prie ku­rios bu­vo su di­de­le že­me kle­bo­ni­ja, ku­rio­je gy­ve­no pa­sto­rius. Prieš baž­ny­tė­lę sto­vė­jo kar­čia­ma, į ku­rią par­kvies­tas žy­das par­da­vi­nė­ti ariel­ką – kai­po spe­cia­lis­tas. Ge­rai vyks­tant per­si­kraus­tė ir dau­giau žy­dų, ir taip pri­vi­so tiek jų, kad vi­sas mies­te­lis ta­po ap­gy­ven­tas. Ir da­bar dar ne­ku­rie se­ni žy­dai su pa­si­di­džia­vi­mu pa­sa­ko­ja jų vie­nų čia ka­ra­lia­vi­mą. Ne ku­rie jų už­siė­mę ūki­nin­kys­te.
Prie mies­te­lio bu­vo lau­kas, da­bar va­di­na­mas žyd­miš­kiu: pir­ma ten bu­vo jų ga­nia­vos. Vie­tos žy­dai pa­sa­ko­ja: esant bau­džia­vai bar. Rop’as bu­vo už­si­ma­nęs atim­ti nuo jų ga­nyk­las, bet jie jo­kiu bū­du ne­no­rė­jo jų ati­duo­ti. Rop’as įsa­kęs sa­vo dva­riš­kiams nie­ko neat­si­žiū­rint ga­nyk­lą ar­ti. Kai tik pra­dė­da­vo ar­ti, tuoj vi­si žy­dai sto­da­vę pa­skui ar­to­jus ir ran­ko­mis plū­gų at­vers­tas ve­lė­nas vėl už­vers­da­vo.
Rop’as ma­ty­da­mas ari­mu ga­nia­vos ne­ga­lįs atim­ti, už­pra­šė ka­zo­kus – bet šiuos žy­dai ge­rai su­ti­kę ir ka­zo­kai, ge­rai pa­vie­šė­ję ir nie­ko jiems ne­da­rę, iš­jo­jo sau. Ta­da Rop’as vie­ną žy­dų šven­tės die­ną su­va­ręs iš vi­sų sa­vo dva­rų ar­to­jus, ku­rie veik po 3 va­gas va­rė, ir uža­rė vi­sas mies­te­lio ga­nyk­las.
Ga­le mies­te­lio, prie pat upės, ant vieš­ke­lio Pak­ruo­jus – Ly­gu­mai sto­vi vi­sai ap­leis­ti, vi­so­kių nu­spu­ru­sių me­džių priau­gę žy­dų ka­pai.
Ir da­bar mies­te­lis da­ro įspū­dį se­no­vės žyd­mies­čio: ja­me re­tai kur ra­si so­de­lį – tik be jo­kio sko­nio tan­kiai su­kimš­tus nu­spu­ru­sius na­mus.
Vo­kie­čių lai­ku pra­ves­tas siaur. gelž­ke­lis ant Lin­ku­vos ir Bir­žų, Pas­va­lio. Yra Pak­ruo­jaus dv. su įdo­miu se­no­vės sti­liaus mū­ro rū­mu, kur da­bar gy­ve­na se­nas, ne­ve­dęs Rop’as. Veik vi­sa dv. ad­mi­nist­ra­ci­ja: vo­kie­čiai ir lat­viai.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 1926 m.

Pak­ruo­jaus dva­ro til­tas. 1931 m. ge­gu­žės 6 d.