Naujausios
Dvidešimt metų šiuo verslu užsiimantis S. Nikiforovas teigia nepmenantis tokių didelių kainų, kokiomis dabar tenka pardavinėti daržoves ir vaisius. Mat anksčiau viskas buvo vežama iš dabar Rusijos okupuotų teritorijų, nuo seno garsėjusių sodininkyste.
„Dėl iš ten atvežamo pigaus ir kokybiško derliaus Zaporižėje neapsimokėdavo ūkininkauti, o dabar Maskvai uždraudus iš okupuotų teritorijų išvežti pas mus kainos rekordiškai pakilo ir žmonės pikti, ne visi gali įpirkti“, – teigia S. Nikiforovas.
Vyriškio teigimu vasaros pradžioje Chersono ir Melitopolio apylinkių ūkininkai už kyšį sugebėdavo pravežti derlių, tačiau vėliau tai buvo griežtai uždrausta, ir iš sunkvežemių teko trešnes bei braškes pilti į griovius.
„Man nepaprastai gaila tų ūkininkų, jie juk dirbo nepaisydami aplink lekiančių bombų, o še tau, visas derlius šuniui ant uodegos“, – keikėsi S. Nikiforovas.
Prieš užkalbindamas šį prekeivį aš keliose vietose stebėjausi, kodėl čia braškės ir trešnės kainuoja po 3–3,5 euro, kai tuo tarpu net sostinėje Kijeve galima nusipirkti po eurą ar pusantro.
Šviežių vaisių ir daržovių kainų brangumą Zaporižėje pastebėjo ir Melitopolio merijos darbuotoja Svetlana Ustimenko. Šalia Juodosios jūros esantis Melitopolis yra vadinamas „vartais į Krymą“, todėl šį miestą Rusijos kariai okupavo jau pirmą karo dieną.
S. Nikiforova su dauguma merijos darbuotojų iš Melitopolio pabėgo į regiono sostinę Zaporižę ir dabar dirba humanitarinės pagalbos melitopoliečiams centre.
„Zaporižėje agurkų kilogramas kainuoja 1,6–1,8 euro, o Melitopolyje jie parduodami po 25–30 centų, nes jų pilna, o išvežti parduoti ūkininkams neleidžiama“, – piktinosi S. Ustimenko.
Moters teigimu, Melitopolyje visos kitos maisto prekės yra du-tris kartus brangesnės, nei Zaporižėje, nes okupantai neleidžia jų įvežti iš okupuotos Ukrainos teritorijos. Visokeriopai trukdoma žmonėms ir išvykti iš okupuotos teritorijos.
Išvykti galima tik nuosavu automobiliu, tačiau vietoje įprastos pusantros valandos kelionės į už 125 km esančią Zaporižę tenka vykti tris keturias paras. Yra daug kontrolės punktų, o šie specialiai dirba tik dvi valandas per parą, tad reikia likti naktį laukuose mašinose miegoti arba atsisakyti kelionės ir grįžti atgal į Melitopolį.
Be to, rusų kareiviai dėl menkiausios priežasties atsisako praleisti, nes nori, kad ukrainiečiai liktų gyventi okupuotoje teritorijoje. Joje jau nebeveikia ukrainietiškas mobilusis ryšys, o televizija rodo vien rusiškus kanalus.
Rusų kariai tikrina gyventojų telefonus, ir jei randa Ukrainą palaikančius įrašus, vežasi perauklėjimo paskaitai, o neretai ir areštuoja kelioms dienoms. Teigiama, kad okupantus remia mažuma gyventojų, o dauguma laukia ukrainiečių karių išvadavimo.
Melitopolį atkovoti Ukrainos kariuomenei nebus lengva, nes okupantai užėmė jau šešiasdešimt procentų Zaporižės regiono teritorijos. Nepavyks greičiausiai atgauti ir labai vertingų antikinių aukso dirbinių, rastų Melitopolio apylinkėse: juos iš kraštotyros muziejaus okupantai išsigabeno.
Kai aštuoniasdešimt kilometrų tolėliau esančio Dnipro hostelyje pareiškiau, kad vykstu į Zaporižę, net trys jo gyventojai pasisakė pabėgę iš Zaporižės dėl bombardavimų baimės.
Jog Zaporižė yra pafrontės miestas, pasijautė jau geležinkelio stotyje. Čia visi keleiviai privalėjo stoti į eilę ir buvo kruopščiai tikrinami dokumentai, daiktai bei peržiūrimi telefonų įrašai, nuotraukos.
Taip karo pradžioje buvau tikrinamas atvykęs traukiniu į Kijevą, nes sostinė tada labai baiminosi, kad Maskva gali siųsti diversantus. Odesoje bei Dnipre, iš kur atvykau į Zaporižę, nebuvo skrupulingų patikrų, mat frontas nuo tų miestų yra tolėliau.
Per mano viešnagės pusdienį mieste beveik nuolat skambėjo oro pavojaus sirenos, nors sprogimų nesigirdėjo. Iš Zaporižės jau išsikraustė trečdalis gyventojų, tačiau likę bando nepasiduoti panikai.
Gatvėje pakalbintas Andrejus teigė nebijantis priešo puolimo, nes Zaporižė yra tapusi neįveikiama. Užėmimą esą apsunkins ne tik gerai įtvirtinta gynyba, bet ir tai, jog į centrą priešas galės patekti tik persikėlęs per upę, o tiltus susprogdinus tai padaryti bus sunku.
Andrejaus teigimu, zaporožiečių ryžtą nepasiduoti didina ir istorinis pyktis, nes Kremlius netęsėjo vietos kazokams duoto pažado neriboti jų laisvės. Zaporižė yra garsi visoje Europoje dėl viduramžiais čia egzistavusios karinės kazokų valstybės, pavadintos seče („sečė“ – lageris, stovykla).
Į sečę būrėsi ukrainiečiai, nenorintys tarnauti gretimų LDK, Lenkijos, Rusijos, Krymo totorių valstybių ponams, nenorintys tapti beteisiais baudžiauninkais. Vėliau prie ukrainiečių kazokų ėmė jungtis pabėgėliai iš įvairių šalių: LDK, Lenkijos karalystės, Rusijos, Bulgarijos, Serbijos, Moldovos, Vengrijos, Krymo.
Pirmoji sečė 1552 metais įsikūrė Chorticės saloje dabartinio Zaporižės miesto pakraštyje.
Tuo metu Zaporižės žemės priklausė Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, kuri po 1362m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kijevo išsiplėtė net iki Juodosios jūros.
LDK Zaporižės stepes valdė vien formaliai, mat nei vieniems lietuviams, nei vėliau kartu su Lenkijos karalyste tos teritorijos nepavyko perimti visiškon kontrolėn. Palei Dniepro upę nusidriekusios stepės buvo vadinamos „laukinėmis žemėmis“, nes jose bastėsi ir plėšikavo kas tik norėjo.
Zaporižės apylinkes kontroliuoti buvo ypatingai sunku, mat Dniepro upė čia aštuoniasdešimt kilometrų teka per slenksčius, todėl salose įsikūrę žmonės jautėsi priešo nepasiekiami. Nuo tų slenksčių yra kildinamas ir Zaporižės pavadinimas – „už slenksčių“.
Zaporižės sečė dėl įvairių priežasčių buvo kas keliasdešimt metų perkeldinėjama į kitą vietą. Kovodami su tose žemėse ilgai viešpatavusiais Krymo totoriais kazokai įgijo didelės karinės patirties ir tapo pageidautinais samdiniais Dviejų Tautų Respublikoje.
Tačiau kazokams nesuteikta norimų politinių teisių, todėl Zaporižės sečė vėliau pasirinko draugystę su Maskva. Ši juos pasitelkė tiek kovai su Abiejų Tautų Respublika, tiek kituose karuose.
Rusijos caras Petras l Zaporižės sečę 1709 metais iškėlė į kitą regioną, o 1775 metais po pergalingo karo su Turkija carienė Jekaterina ll sečę likvidavo, kazokų lyderius ištremdama į Sibirą.
Zaporizės sečės vietoje Rusija 1770 metais pastatė tvirtovę. Gyvenvietę imta vadinti Aleksandrovsku, taip pagerbiant tvirtovę pastačiusį Rusijos generolą Aleksandrą Golicyną.
Zaporiže miestas buvo pavadintas tik 1921 metais. Sovietmečiu Zaporizė tapo svarbiu pramonės centru, ir jo gyventojų ėmė sparčiai gausėti.
Čia iškilo Dnepropetrovsko hidroelektrinė, buvo pastatyta milžiniška plieno lydymo gamykla, automobilių fabrikas, o šalia atsirado didžiausia Europoje Energodaro atominė elektrinė.
Pastarąją elektrinę prieš kelis mėnesius užgrobė Maskvos okupantai. Prieš karą Zaporižėje gyveno per 0,7 mln žmonių – šeštas Ukrainos miestas.
Šiuo metu gyventojų Zaporižėje yra sumažėję apie trečdalį. Čia veikia ne tik pagalbos pabėgėliams iš Melitopolio būstinė, bet ir paramos bėgliams iš Mariupolio centras.
Zaporižė gyvena santūriai, teatrai ir muziejai uždaryti, o nedaug veikiančių kavinių nėra tokio šurmulio ir atsipalaidavimo kaip Lvove, Odesoje, Dnipre.
