Naujausios
Šventės simbolio nebeliko greit
Nuo pat vidurdienio Žaliūkių malūnininko sodyboje – pilna gyvybės, vienas ir antras šimtas jų tikrai gali būti. Ant suolų tai, kas vyksta ant scenos, seka dešimtys žmonių. Aplink jų – dar daugiau. Prie sūpynių – vaikai. Tai tradicinė ukrainiečių bendruomenės rengiama ukraniečių kultūros ir virtinukų šventė.
Taigi šventės akcentas – ukrainietiški virtinukai. Juos ruošė į Šiaulius atvykusios ukrainietės, darė pagal savo tradicijas ir skonius: buvo virtinių be įdaro, su bulvėmis, mėsa ir lašiniais, varške. Prie puodo jau nuo pat šventės pradžios nusidriekė nesibaigianti eilė. Žmonių neatbaidė ir jų kaina – 3 eurai: nepraėjo nė pusantros valandos, o ukrainietiško patiekalo jau nebeliko.
Rytą per televiziją išgirdusios, kad vyks tokia šventė, į Žaliūkių malūnininko sodybą atvažiavo mama ir dukra Aistė ir Stasė. Iškart nusprendė stoti į eilę ir dar spėjo gauti ukrainietiškų virtinukų. Paragavusios virtinukų su bulvėmis konstatuoja: buvo verta.
Pasak asociacijos „Karpatai“ pirmininko Romano Čokovo, šventę rengė pusšimtis žmonių. „Darbinga komanda, kuri dirbo ir stengėsi parengti šventę, kas nėra, žinote, paprasta, nes viskas – savanoriškais pagrindais“, – pasakoja R. Čokovas. Suprask, jei kas paremtų, ir pačių virtinukų būtų daugiau.
„Jaučiuosi lyg gimtinėje būčiau – visi ukraniečiai, visi kalba ukrainietiškai, dainos – ukrainietiškos, ukrainietiškos prekės aplink. Labai autentiška šventė“, – sako Liubovė iš Kryvyj Riho. Namelyje prie malūno ji parduoda savo pačios kurtas galvos juostas, plaukų segtukus, sukneles, taip pat iš Ukrainos atvežtas vyšyvankas ir rankų darbo girdanas – papuošalus ant kaklo su ukrainietiškais motyvais.
Taip pat – ir rankšluosčiai: tiesa, ukrainietiški turi savo konkrečią paskirtį – pavyzdžiui, vienus naudodavo motinos išlydėdamos sūnus į karą, kiti atlikdavo namų gynybos funkciją. O šventės lankytojams tokios prekės – savotiška egzotika: nuolat domisi, kas tai per papuošalai ar aksesuarai.
Žmonės užsėdę visus suolus, nukreiptus į sceną – ten nenutyla kalbos ir muzika. Tarp dainininkų – šiaulietė moksleivė Adrijana Balsytė. Pati gimė ir augo Lietuvoje, tačiau jos močiutė – iš Ukrainos, Čerkasų srities, 50 metų gyvena Lietuvoje. „Kai dainuoji, net širdį suspaudžia“, – apie dainavimą ukrainietiškai pasakoja Adrijana.
Padėka – lietuviškas šokis
Prie scenos būriuojasi ir šokėjai. Lietuviškomis aprangomis pasipuošusios ir keturios ukrainietės – netrukus su šiauliečiais šokėjais parodys, ką išmoko. Moterys džiaugiasi savo šokio partneriais ir tikisi, kad vėliau patobulės, bet svarbiausia – dabar parodyti dėkingumą žmonėms.
„Mes labai dėkingi Lietuvai, Šiauliams, mūsų integracijos centrui, kurį mes lankome. Mokomės lietuvių kalbos – labai patinka. Mokomės lietuviškų šokių. Ir norime parodyti ukrainiečių dėkingumą šokiu“, – sako Jelena, į Šiaulius atvykusi iš kovą rusų apsiausto Černihivo. Pasak jos, kitaip negali būti: kad suprastum šalį, reikia perimti išmokti jos kultūrą, kalbą.
Moterys nuo birželio pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Jau išmoko įvairiai pasisveikinti, dar kelias frazes. „Sunku, bet įdomu“, – teigia Natalija iš Černihivo. Šokis jai padeda trumpam pamiršti nerimą: Ukrainoje liko jos devyniolikmetis sūnus, miestas šalia Baltarusijos sienos – neatmetama, kad agresoriai Černihivą puls vėl.
Ukrainietės tikina: Šiauliuose – ramu ir gera, tačiau niekaip negali pamiršti agresorių siaučiamos gimtosios šalies. Gyvena viltimi, kad sugrįš į namus ir padės atstatyti sugriautus miestus. „Fiziškai čia, o mintys – ten. Pergyvename“, – sako Ana iš Poltavos, laukianti pasirodymo kartu su dukra Viktorija.
