Naujausios
67 metų vienuolį sutikau nedidelėje graikų katalikų bažnytėlėje, įrengtoje prieš 360 metų pastatytame pranciškonų vienuolyne. Sovietmečiu vienuolynas buvo paverstas moterų kalėjimu, o bažnyčia – sandėliu.
Sovietmečiu Ukrainoje galėjo veikti tik Maskvos įkurtos pravoslaviškos cerkvės, o Lvive lankytos graikų katalikų bažnyčios buvo uždarytos, naikinamos.
Minėtame vienuolyne nuspręsta įkurti Ukrainos istorijai svarbų muziejų. Vienoje jo dalyje bus demonstruojamos iš griautų bažnyčių išgelbėtos ikonos, o kita dalis bus skirta metropolito, vienuolio Andrejaus Šeptickio atminimui įamžinti.
1865–1944 metais gyvenęs A. Šeptickis yra išskirtinė asmenybė Ukrainos istorijoje. Gimęs labai turtingoje, iš senovės kunigaikščių kilusioje šeimoje jaunuolis paauglystėje sunkiai sirgo, ir Dievui prisiekė, pagijęs tapti vienuoliu bei tarnauti vargšams.
Dievui duotą pažadą A. Šeptickis tęsėjo, tapęs kunigu steigė mokyklas, ligonines, našlaičių prieglaudas, bibliotekas. Be to, būdamas labai gabus ekonomistas, A. Šeptickis steigė naftos gamybos bei pieno pramonės įmones, kurių pelną investavo į švietėjišką veiklą, įkūrė pirmą dailės mokyklą bei nacionalinį muziejų.
Viską vienuolis darė nepaisydamas asmeninių kančių, mat susirgęs podagra nuo trisdešimties metų buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio ir kentė didelius skausmus.
A. Šeptickio atminimui bei išgelbėtoms ikonoms skirto muziejaus kūrimui vadovauja vienuolis Sebastianas. Jisai laiko mišias suremontuotoje vienuolyno bažnytėlėje.
Vienuolis papasakojo, jog nepaisant sovietinės valdžios draudimo, tikintieji melsdavosi namuose ir rinkdavosi į slaptas mišias. Sebastianą maldų išmokė močiutė, o nusprendęs tapti kunigu ryžosi savaitgaliais lankyti pogrindinę kunigų seminariją.
Saugumo sumetimais paskaitos vykdavo vos dviems trims klierikams ir vis kitoje vietoje. Nepaisant to, kartą teko šokti pro langą ir sprukti, nes į namą, kuriame vyko paskaitos, ėmė belstis trys milicininkai.
Sebastiano įšventinimo į kunigus apeigos buvo surengtos naktį vos prie keturių liudininkų. Kadangi Sebastianas žavėjosi A. Šeptickio veikla, tad ir pats nusprendė tapti jo darbų tęsėju.
Vienuolis ėmė lankyti apleistas bei naikinamas bažnyčias ir gelbėti vertingiausias ikonas. Jų Sebastianas surinko keturis tūkstančius.
„Šventųjų paveikslai buvo kapojami kirviu, pjaustomi pjūklais, kai kurie tyčia peršauti kulkomis, tad visas jas restauruoti prireiks nemažai laiko“, sakė vienuolis.
Tėvui Sebastianui atmintin įstrigo komiška vienos ikonos išlikimo istorija. Sovietiniai milicininkai toje kaimo bažnyčioje trypė ir daužė ikonas, tačiau tos nelietė, mat išsigando gudrių pamaldaus kaimiečio žodžių.
Šis esą pasakė, jog toje ikonoje Kristus yra su raudonu apsiaustu todėl, jog dailininkas jį paišė kaip komunistą, ir tokio paveikslo naikinti negalima. Milicininkai esą susižvalgė, pasikrapštė galvas, ir pabijojo ikoną laužyti, o ši buvo išgelbėta ir pateko į muziejų.
Ukrainoje velykos yra švenčiamos savaitę vėliau nei Lietuvoje, todėl praeitą sekmadienį čia vyko verbų sekmadienio mišios. Per mišias bažnyčia buvo sausakimša.
Nustebino tai, kad kunigas labai gausiai šventintu vandeniu šlakstė tikinčiuosius, o šie visai nepyko, ir tiesė į priekį atsineštas verbas bei medžių šakeles. Po mišių tikintieji pagal seną paprotį tomis verbomis švelniai daužė vienas kitam per pečius ar šonus linkėdami sėkmės.
Prieš mišias vienuolis Sebastianas sukvietė į muziejų ateiti dabartinio karo žiaurumus patyrusius vaikus, kurie į Lvivą atvyko iš bombarduojamų Ukrainos miestų.
Vienuolis paprašė vaikų spalvinti velykinius kiaušinius bei iš popieriaus karpyti angeliukus.
Vaikų paprašiau pademonstruoti iškirptus angeliukus. Graudu, tačiau angeliukus rodę vaikai nesišypsojo, jiems turbūt prireiks daug laiko, kad išsigydytų karo sukrėtimus.
Vienuolis šiais vaikų kirptais angeliukais bei spalvintais kiaušiniais puoš bažnyčią Velykų mišioms. „Tikintiesiems pasakysiu, jog vaikų kančios mus įpareigoja ryžtingai prisidėti prie tėvynės gynimo bei maskolių išvarymo, jog negalima gulinėti ant sofkutės ir likti pasyviais kovos su šėtonu metu“, – sakė vienuolis Sebastianas.
Neseniai tėvui Sebastianui skambino sesuo ir pranešė, jog jos vienintelį vaiką, sūnų, pašaukė į frontą. „Seseriai pasakiau, jog kaip meldžiausi už visų kariūnų gyvybes, taip dabar melsiuosi ir už savo sūnėną, visi jie yra kovotojai didvyriai.“
Atsisveikindamas tėvas Sebastianas prašė neabejoti, jog Ukraina įveiks šėtonišką priešą, o po karo kvietė lietuvius atvykti į jo rengiamą muziejų.
Vienuolis tiki, jog Ukraina dabartiniame kare ne tik apgins savo laisvę, bet ir iš pelenų prikels sugriautas bažnyčias, mokyklas, ligonines, muziejus, o vaikai ir visa tauta vėl šypsosis.
