Ukraina: Kryvyj Rihas garbina legendinį atamaną ir prezidentą V. Zelenskį

Į gal­vą šo­vė min­tis: cir­kas ga­lė­jo turėti įta­ko­s V. Ze­lens­kio po­lin­kiui ko­miš­kiems vaid­me­nims teat­ro sce­no­je bei te­le­vi­zi­jo­je, tai jį la­bai iš­gar­si­no ir net pa­dė­jo tap­ti pre­zi­den­tu. To­kį spė­ji­mą su­stip­ri­no už­kal­bin­ta še­šias­de­šimt ke­tve­rių me­tų pen­si­nin­kė, bu­vu­si siu­vė­ja Ira Vo­lo­ši­na.

Mo­te­ris pa­ro­dė už dvie­jų šim­tų met­rų nuo cir­ko esan­tį dvy­li­kaaukš­tį blo­ki­nį na­mą, ku­ria­me bu­tą esą te­be­tu­ri V. Ze­lens­kio tė­vai ir pro ku­rio lan­gus bū­si­mas pre­zi­den­tas kas­dien re­gė­jo cir­ką. Ira pa­tvir­ti­no gir­dė­ju­si pa­sa­ko­ji­mus apie daž­ną jau­nuo­lio lan­ky­mą­si cir­ke, ta­čiau sa­kė pa­ti ja­me bu­vu­si vos ke­lis kar­tus, nors gy­ve­na ša­lia.

Mo­te­ris sa­kė, kad iki ka­ro daž­nai ne­to­lie­se esan­čia­me cent­ri­nia­me tur­gu­je su­tik­da­vu­si V. Ze­lens­kio tė­vus, vie­tos Eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jus. Jie net sū­nui ta­pus pre­zi­den­tu esą iš­li­ko neiš­di­dūs ir su vi­sais kai­my­nais to­liau svei­ki­no­si, šnek­tel­da­vo.

Pak­lau­sus, kaip ver­ti­na V. Ze­lens­kio val­dy­mą, I. Vo­lo­ši­na pa­sa­kė, jog Kryvyj Riho gy­ven­to­jai di­džiuo­ja­si, kad jų mies­to at­sto­vas ta­po Uk­rai­nos pre­zi­den­tu. Mo­te­ris pre­zi­den­to ne­gy­rė ir siū­lė pri­si­min­ti po­sa­kį, kad viš­čiu­kai yra skai­čiuo­ja­mi ru­de­nį.

„Da­bar, per ka­rą, V. Ze­lens­kis el­gia­si la­bai vy­riš­kai, už­de­ga ko­vai, ta­čiau iki tol nie­ko ypa­tin­go ne­nu­vei­kė, ir net mū­sų mies­te jį kri­ti­kuo­jan­čių­jų bu­vo be­maž tiek, kiek gi­rian­čių­jų“, – tei­gė Ira.

Pa­gy­ro­mis ne­si­svai­dė ir ki­ta prie cir­ko su­tik­ta pen­si­nin­kė, bu­vu­si me­di­kė Ju­lia Ani­si­mo­va. Mo­te­ris pri­mi­nė, jog me­di­kų pen­si­jos ir al­gos ne­pa­di­dė­jo, yra ma­žos, vos už­ten­ka pra­gy­ve­nti, bet ne­slė­pė vil­čių, jog, ka­rui sėk­min­gai pa­si­bai­gus ir Uk­rai­nai įsto­jus į ES, gy­ve­ni­mas ims ge­rė­ti.

Mo­te­ris at­si­sa­kė fo­tog­ra­fuo­tis ir net gąs­di­no ma­ne jo­kiu bū­du ne­fo­tog­ra­fuo­ti nei pre­zi­den­to tė­vų na­mo, nei jo lan­ky­tos mo­kyk­los ir cent­ri­nio tur­gaus, nes ga­liu bū­ti įtar­tas šni­pi­nė­jan­tis oku­pan­tams ir suim­tas.

Prie pre­zi­den­to na­mo už­kal­bin­ta 42 me­tų ne­kil­no­ja­mojo tur­to agen­tė Ol­ga Ki­pas­to pa­si­gy­rė, jog jos at­sto­vau­ja­ma fir­ma par­da­vė mi­nė­tą bu­tą V. Ze­lens­kio tė­vams. Jie čia per ka­rą ne­be­gy­ve­na, ta­čiau bu­tą te­be­sau­go po­li­ci­ja. Agen­tė gy­rė V. Ze­lens­kį už drą­są, kad ka­rui pra­si­dė­jus ne­pa­bė­go į už­sie­nį, o anks­tes­nių jo dar­bų ver­tin­ti ne­no­rė­jo, nes esą per trum­pai ša­lį val­dė.

Iki 95-osios gim­na­zi­jos, kurioje mo­kė­si V. Ze­lens­kis, nuo tė­vų na­mo yra vos ke­tu­ri šim­tai met­rų. Gim­na­zi­jo­je šiuo me­tu vyks­ta re­mon­tas, to­dėl ap­žiū­rė­ti pre­zi­den­tui skir­to mi­ni mu­zie­jaus ne­te­ko.

Vos už ke­lio­li­kos met­rų nuo gim­na­zi­jos sto­vi cerk­vė, ki­to­je gat­vės pu­sė­je – pre­ky­bos cent­ras, ne­to­li bib­lio­te­ka, po­lik­li­ni­ka, cent­ri­nis mies­to tur­gus, o ša­lia tė­vų na­mo – uni­ver­si­te­tas.

V. Ze­lens­kiui pa­si­se­kė, jog ša­lia na­mų bu­vo to­kie svar­būs sta­ti­niai, nes Kryvyj Ri­has yra keis­tas mies­tas – siau­ras ir nu­si­tę­sęs net 126 km. Šia­me vie­na­me il­giau­sių Eu­ro­pos mies­tų gy­ve­na 0,6 mln. gy­ven­to­jų, aš­tun­tas Uk­rai­no­je.

Kol kas Kryvyj Ri­he są­ly­gi­nai ra­mu, ta­čiau iki fron­to li­ni­jos tik 100 ki­lo­met­rų, o Mask­va ne­sle­pia no­ro jį už­val­dy­ti. Kryvyj Rihas – ge­le­žies rū­dos ka­syk­lų ir me­ta­lo lie­jyk­lų ka­ra­lys­tė.

Bū­tent at­ras­ti ge­le­žies rū­dos klo­dai į šią bu­vu­sią ne­di­de­lę, prieš 250 me­tų ka­zo­kų įkur­tą gy­ven­vie­tę XlX šimt­me­čio pa­bai­go­je pri­vi­lio­jo Ru­si­jos bei Va­ka­rų ša­lių in­ves­tuo­to­jus. Jie su­pra­to, kad ne­to­li­ma­me Don­ba­se esan­tys ang­lies klo­dai leis pi­giai per­ly­dy­ti į me­ta­lą ge­le­žies rū­dą, ir Kryvyj Ri­has ėmė stai­giai pūs­tis kaip mie­li­nė teš­la.

Da­bar­ti­nis Kryvyj Ri­has tam tik­ra pra­sme pri­me­na Lie­tu­vos Vi­sa­gi­ną, nes dėl į mies­tą so­viet­me­čiu su­kvies­tų ru­sa­kal­bių spe­cia­lis­tų uk­rai­nie­tiš­kos kal­bos gat­vė­je taip ir ne­pa­vy­ko iš­girs­ti. Mies­to pra­ra­di­mas Uk­rai­nos eko­no­mi­kai bū­tų la­bai skaus­min­gas, nors ar­chi­tek­tū­ri­niu po­žiū­riu ji­s nė­ra gra­žus.

Tai pra­mo­ni­nis fab­ri­kų ir ka­syk­lų mies­tas, ku­rio pa­grin­di­nę gat­vę ir aikš­tę juo­sia neaukš­ti sta­li­ni­niai gy­ve­na­mie­ji na­mai, o cent­ras nuo se­no yra va­di­na­mas „soc­go­ro­du“ – so­cia­lis­ti­niu mies­tu. Tu­ris­tus Kryvyj Rihas iki ka­ro ban­dė pri­vi­lio­ti ga­li­my­be nu­si­leis­ti į pa­čią gi­liau­sią ša­ly­je, net pu­sant­ro ki­lo­met­ro po že­me, esan­čią šach­tą.

Uni­ka­lia bu­vo va­di­na­ma ir ga­li­my­bė pa­va­žiuo­ti trau­ki­nio li­ni­ja, jun­gian­čia mies­te esan­čius fab­ri­kus. Dar­bi­nin­kų ge­le­žin­ke­lis. Vie­ti­niai di­džiuo­ja­si ir prie me­ri­jos esan­čiu pa­čiu di­džiau­siu pa­sau­ly­je vei­kian­čiu gė­lių laik­ro­džiu bei gi­gan­tiš­ku pa­mink­lu, įam­ži­nu­siu ta­ria­mą mies­to įkū­rė­ją ka­zo­ką Krei­vą Ra­gą.

Pa­gal vie­tos le­gen­dą mies­tą įkū­rė ka­zo­kas var­du Rihas (lie­tu­viš­kai „ra­gas“). Ka­dan­gi ka­zo­kas mū­šy­je bu­vo pra­ra­dęs vie­ną akį, jį ap­lin­ki­niai va­di­no žvai­ruo­ju ar­ba krei­vuo­ju Ryihu, o toks pa­va­di­ni­mas esą pri­gi­jo ir jo įkur­tai gy­ven­vie­tei.

Moks­li­nin­kai spė­ja, kad var­do kil­mę nu­lė­mė tai, jog Sak­sa­ga­no upė da­ro to­je vie­to­je stai­gų krei­vą lan­ką. Ta­čiau le­gen­da apie ka­zo­ką yra po­pu­lia­res­nė.

Ta­čiau mies­tui la­biau už mi­nė­tą ka­zo­ką yra nu­si­pel­nęs pa­sku­ti­nis Za­po­rižės se­čės ka­zo­kų ata­ma­nas Pet­ro Kal­ni­ševs­kis. 1690 me­tais gi­męs ir nuo aš­tuo­ne­rių me­tų ka­ry­bos me­no mo­kę­sis P. Kal­ni­ševs­kis kar­je­ros laip­tais ko­pė la­bai pa­leng­va ir vi­sų ka­zo­kų va­du ta­po bū­da­mas 72 me­tų.

1762 me­tais ka­zo­kų ta­ry­ba jį pa­sky­rė ei­ti ki­šo ata­ma­no pa­rei­gas. Tiur­kų kal­bos žo­dis „ki­šas“ reiš­kia va­do bu­vei­nę, o ka­zo­kų ta­ry­ba tu­rė­jo pa­pro­tį ūki­niams rei­ka­lams va­do­vau­ti iš­si­rink­ti vie­ną as­me­nį, va­di­na­mą ki­šo ata­ma­nu.

Per lai­ką pa­sta­ro­jo ata­ma­no vaid­muo di­dė­jo, ir ji­s ta­po svar­biau­siu as­me­niu ka­zo­kų vals­ty­bė­je. Pas­ku­ti­niu ki­šo ata­ma­nu bu­vęs P. Kal­ni­ševs­kis sa­vo tvir­to­vę įren­gė Kryvyj Riho apy­lin­kė­je, o 1775 me­tais ca­ro val­džios pa­pra­šė čia įsteig­ti pa­što pa­sta­tą, apie ku­rį ir ėmė kur­tis mies­te­lis.

P. Kal­ni­ševs­kio li­ki­mas bu­vo tra­giš­kas. Nors už ka­zo­kų pa­ra­mą ca­ri­nei Ru­si­jai ko­vo­je su Tur­ki­ja jam bu­vo su­teik­tas ge­ne­ro­lo laips­nis, 1776 me­tais Mask­va jį areš­ta­vo ir iki pat mir­ties iš­lai­kė ka­lė­ji­me.

P. Kal­ni­ševs­kis mi­rė 1803 me­tais, bū­da­mas 113 me­tų, o Krem­lius jį spe­cia­liai pa­lai­do­jo ne­ži­no­mo­je vie­to­je, kad ka­zo­kai neiš­si­kas­tų jo kū­no ir ne­gar­bin­tų.

Ka­zo­kų tvir­to­vės bu­vo su­griau­tos ir vi­suo­me­nės ly­de­riai suim­ti tuo me­tu, kai vy­rai ne­bu­vo grį­žę iš Ru­si­jos ka­ro su Tur­ki­ja, o sto­vyk­lo­se do­mi­na­vo mo­te­rys, vai­kai bei se­no­liai.

Du šim­tus me­tų pla­čio­se ste­pė­se eg­zis­ta­vu­si ka­ri­nė ka­zo­kų vals­ty­bė Za­po­ri­žės se­čė („se­čė“ – la­ge­ris, sto­vyk­la) žlu­go. Pir­mo­ji se­čė 1552 me­tais įsi­kū­rė Chor­ti­cės sa­lo­je da­bar­ti­nio Za­po­ri­žės mies­to pa­kraš­ty­je, bet vė­liau va­da­vie­tės kė­lė­si į ki­tas sep­ty­nias vie­to­ves.
Pas­ku­ti­nė se­čė va­di­no­si Nau­ją­ja se­če ir jos va­da­vie­tė bu­vo da­bar­ti­nio Kry­vyj Ri­ho mies­to te­ri­to­ri­jo­je.

Praė­jus 247 me­tams po Za­po­ri­žės ka­zo­kų vals­ty­bės su­nai­ki­ni­mo, Krem­lius šie­met už­si­mo­jo su­nai­kin­ti ir da­bar­ti­nę Uk­rai­ną. 1775 me­tais ka­zo­kų va­dui, ki­šo ata­ma­nui P. Kal­ni­ševs­kiui į pa­gal­bą nea­tė­jo jo­kia vals­ty­bė, o da­bar­ti­nio Uk­rai­nos pre­zi­den­to V. Ze­lens­kio pra­šy­mui pa­sau­lis ne­li­ko kur­čias.

Tai su­tei­kia vil­tį tiek uk­rai­nie­čiams, tiek Va­ka­rams, kad gro­buo­niš­kos ca­ri­nės Krem­liaus už­ma­čios bus su­tram­dy­tos, o V. Ze­lens­kis va­do­vaus per­ga­lės pa­ra­dui ir dės gė­les ant sim­bo­li­nio P. Kal­ni­ševs­kio ka­po.