Naujausios
Vyriškis paprašė neminėti jo pavardės, mat maskolių okupuotame Enerhodare liko gyventi jo žmona, o Zaporižės AE vieno skyriaus vadovu liko dirbti metais jaunesnis jo brolis.
Iki karo Vitalijus su žmona gyveno Kamenkos kaime, esančiame Enerhodaro prieigose. Penkiasdešimt tūkstančių gyventojų turintis Enerhodaras yra savotiškas Visagino atitikmuo Lietuvoje.
Visaginas buvo įkurtas tam, kad jame galėtų gyventi Ignalinos atominę elektrinę statę ir aptarnavę specialistai. Lygiai dėl tokių pat priežasčių stepių dykynėje prieš penkiasdešimt metų iškilo Enerhodaras.
Šio miesto gyventojams buvo lemta aptarnauti ne vieną, o dvi elektrines – Zaporižės hidroelektrinę ir Zaporižės AE. Nors abi elektrinės iškilo Energodaro pašonėje, joms kažkodėl buvo suteiktas už 120 kilometrų esančio regiono sostinės Zaporižės vardas.
Prieš statant hidrolektrinę buvo užtvenkta Dnipro upė, o užtvankos vanduo vėliau pradėtas naudoti aušinti atominės elektrinės reaktorius.
„Zaporižės AE, turinti šešis reaktorius, yra keleriopai galingesnė, nei Čornobylio AE, kurioje įvykusi avarija sukrėtė pasaulį; Zaporižės AE reaktoriai yra kitokio tipo, modernesni ir saugesni, tačiau tai, ką dabar joje išdarinėja okupantai visiems specialistams kelia šiurpą“, – pareiškė Vitalijus.
„Nors nesu fizikas ar chemikas, tačiau apie elektrines išmanau daug, nes mano visas gyvenimas yra susijęs su jų statymu ir remontu; vadovaudamas suvirintojų montuotojų brigadai tokius darbus vykdžiau 74 valstybėse“, – sakė Vitalijus.
Vyriškis teigia, jog niekas Energodare netikėjo, kad miesto šturmo metu rusų tankai ims šaudyti į elektrinę, juolab, kad Enerhodarą gynė nedidelis karių būrys. Vitalijus pasakoja, kad vasario 24 dieną Rusijos kariams įsiveržus į Ukrainą ir artėjant link Enerhodaro, miesto gyventojai nuskubėjo padėti kariams kasti apkasus.
Visą savaitę kovos vyko miesto prieigose, bet elektrinei jokios grėsmės nebuvo. Kovo ketvirtą maskoliai ėmė pulti Enerhodarą, ir vienas tanko sviedinys pataikė į elektrinės administracinį pastatą, sukeldamas jame gaisrą.
„Mes tik vėliau sužinojome, kad, nuspėjant rusų šturmą, specialiai buvo sustabdyti du iš šešių elektrinės energoblokų; kadangi prieš tai planiniam remontui buvo sustabdyti dar du, tad veikė vos du energoblokai, bet pavojus buvo rimtas, nes gaisras galėjo išplisti“, –- pasakojo Vitalijus.
Persigandę dėl gaisro jį gesinti puolė patys okupantai, numetę į šonus visus ginklus. Tai esą sukėlė kuriozinę situaciją, nes patalpų valytoja, radusi viename koridoriuje išmėtytus ginklus, visus juos sunešė į sandėliuką, o okupantai pagalvojo, kad juos kažkas pavogė.
„Situacija Energodare nėra gera, dalis žmonių su šeimomis pabėgo prieš įsiveržiant okupantams, ir AE trūksta darbuotojų; okupantai veža talkininkus iš Krymo, tačiau jie neturi reikiamos kvalifikacijos, nemoka ukrainiečių kalbos, be to, elektrinėje dirba keliasdešimt tūkstančių žmonių, o tiek neįmanoma privežti“, – teigia Vitalijus.
Okupantai bandė priversti visus AE darbuotojus pasirašyti, kad pereina dirbti į Maskvos energetikos įmonę „Rosatom“, gąsdindami, kad priešingu atveju atleis. Ukrainiečiams masiškai atsisakant tuos dokumentus pasirašyti Kremlius paliko juos ramybėje, nes išsigando, kad nebus kam dirbti.
Baimė dėl galimos avarijos ir sprogimo elektrinėje neišnyko, mat Ukrainos karinės pajėgos perėjo į puolimą ir ėmė artėti link Enerhodaro. Tai matydami okupantai savo karinę techniką ėmė vežti į elektrinės teritoriją, tuo esą norėdami išgąsdinti ukrainiečius, kad jų nepultų, jei nenori sukelti atominės katastrofos.
Nerimą dėl nesaugios situacijos Zaporižės AE šią savaitę išsakė ir Tarptautinė atominės energijos agentūra TATENA. Agentūra paviešino, jog Maskva neduoda leidimo jos inspektoriams atvykti į elektrinę, be to, įtariama, kad įmonės teritorijoje yra dislokuojami ginklai ir vyksta konfliktai tarp darbuotojų bei Rusijos karių.
Vitalijaus teigimu, okupantai darosi nervingi, nes Enerhodare bei apylinkėse stiprėja partizaninis ukrainiečių judėjimas. Partizanai iškabino afišas, kad žudys okupantus ir baus jiems talkinančius asmenis.
Tai nėra tušti žodžiai, nes jau buvo nušauti keli gatves patruliuojantys kariškiai, o neseniai buvo susprogdintos trys kovinės rusų mašinos, stovėjusios prie okupantų gyvenamo viešbučio.
Sužlugo ir maskolių reklamuota rusiškų pasų įteikimo šventė, nes juos gauti panoro vos keliasdešimt žmonių. Pajuoka esą tapo ir gegužės devintosios paradas, nes jam surengti autobusais buvo suvežti žmonės iš Krymo, prie kurių prisijungė vos keli šimtai vietos pensininkų.
„Maskoliams ramybės Enerhodare bei visame Zaporižės regione nebus, bet tuo pačiu neramu, kad AE neįvyktų sprogimas; reaktorių aušinimui reikalingas ne tik vanduo bet ir elektra, kuri yra tiekiama iš hidrolektrinės, o jei ši bus pažeista per sprogimus, tai išves iš rikiuotės ir visą aušinimo sistemą.“
Vitalijus iki karo gyveno Kamenkos kaime, tačiau įsiveržus maskoliams pabėgo į Zaporižę, o vėliau į Dniprą. „Nemaniau bėgti, tačiau vieną dieną, kai garaže tvarkiau mašiną, į namus užsukę manęs ėmė klausinėti rusų policininkai, supratau, kad galiu būti suimtas“
Vieną jo kaimyną okupantai išsivežė tardymui ir šis daugiau nebegrįžo, o kitas kaimynas, buvęs kariškis, nepanoro būti suimtas ir, ėmęs atsišaudyti, buvo nukautas.
Vitalijus apgailestavo, kad nedidelė dalis Enerhodaro gyventojų ėmė tarnauti okupantams, tapo tautiečių išdavikais ir padeda maskoliams sudaryti nepatikimų žmonių sąrašus. Tokius suėmę okupantai pradžioje išveždavo apklausai į Krymą, tačiau dabar juos tardo čia atvykę policininkai ir saugumiečiai iš Rusijos.
Vykstant 120 kilometrų iki regiono sostinės Zaporižės Vitalijus privalėjo kirsti net 36 okupantų kontrolės punktus. Kad pravažiuotų vyriškis kyšiams išleido apie pusantro tūkstančio eurų.
Kyšius duoti esą šantažavo rusų kareiviai, ėmę priekabiauti prie dokumentų, gąsdinę nepraleisti arba tiesiogiai klausę, ką duos už galimybę pravažiuoti.
Zaporižėje Vitalijus išbuvo tik savaitę, nes žmona nerimavo dėl dažno miesto apšaudymo, ir maldavo vykti toliau. Vyriškis Dnipre, nutolusiame 215 kilometrų nuo Zaporižės, laikinai įsidarbino taksistu, bet nervinasi, kad dėl menko klientų kiekio mažai uždirba.
Pikta jam ir dėl gendančio derliaus namų ūkyje, mat su žmona augino plantaciją pomidorų ir agurkų, o, maskoliams uždraudus juos vežti parduoti į Ukrainos rinką, derlių tenka mesti lauk.
„Jei žmona būtų paklausiusi manęs ir pripirkusi paršiukų, tai pomidorus ir agurkus būtų galėjusi šiems sušerti, o dabar teks viską išmesti, nes Enerhodare yra daržovių perteklius“, – apgailestavo vyriškis.
„Aš turiu tris pasus, mat jei dirbi kai kuriose šalyse, tai vėliau su tokia paso atžyma nebūsi įleistas į kaimynines valstybes ar JAV; pernai tarpininkaujant lietuviams dirbau tris mėnėsius JAV, o šiemet turėjau ten važiuoti metams, tačiau karas sužlugdė išvyką.“
Vyrą mintys apie galimą incidentą Zaporižės AE jį neramina ir todėl, nes Čornobylio katastrofos likvidavime dalyvavęs jo dėdė susirgo ir po metų mirė.
