Naujausios
Nedrįsau jos ko nors daugiau klausinėti, nes moteris kartu su keliomis apsiverkusiomis kariūnėmis nuėjo į minios gilumą. Tą popietę Lvivo graikų katalikų šv. Petro ir Povilo garnizono kariuomenės bažnyčioje buvo renkamasi į mišias, skirtas fronte žuvusiam Tarasui Bobanyčiui.
33 metų vaikinas į frontą užsirašė savanoriu, ir kovojo jau devintus metus. Kovojo su Rusijos remiamais Donecko ir Luhansko separatistais, norinčiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar ir su Maskvos okupantais.
T. Bobanyčius vadovavo antrajam „Dešiniojo sektoriaus“ batalionui, ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto, Charkivo regione. Būtent ten pastarosiomis dienomis vyksta labai aršios kovos, nes maskoliai nori prasiveržti pro Iziumą ir apsupti Donecko regioną.
Kaip žuvo T. Bobanyčius neskelbiama. Teisę baigęs ir juristu dirbęs vaikinas prieš dešimtmetį įsijungė į patriotinės organizacijos Dešinysis sektorius veiklą.
Dešinysis sektorius išgarsėjo 2014 metais, kai jo nariai per Maidano revoliuciją Kyjive visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymą.
Nujausdami artėjančią revoliuciją „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai dar 2013 metais buvo surengę karinius mokymus, kuriems vadovauti paprašė Afganistano karo veteranus. Todėl per Maidano įvykius būtent šios organizacijos nariai buvo geriausiai susiorganizavę ir kovoje priekinėse barikadų linijose.
Dešiniojo sektoriaus kovotojams kaip ir dar kelioms kitoms patriotinėms organizacijoms buvo leista Ukrainos kariuomenės suformuoti savo atskirus batalionus.
T. Bobanyčius tapo vienu iš „Dešiniojo sektoriaus“ lyderių, ėmė vadovauti Lvivo regiono skyriui, o fronte tapo antrojo bataliono vadu.
Vaikinas buvo vedęs, tačiau su žmona vaikų dar nebuvo susilaukę. Žmoną bei žuvusiojo tėvus per laidotuves guodė kario bendražygiai, teigdami, jog jis buvo ir liks patriotizmo pavyzdžiui visai tautai.
Panašiai per mišias bei kapinėse kalbėjo ir dvasininkai. Žuvusiojo žmona kapinėse palinkėjo visiems ukrainiečiams ryžto guldyti galvą už tautos laisvę ir sušuko: „Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams“.
Jos žodžius garsiai pakartojo minia žmonių.
T. Bobanyčiaus laidotuvėse plevėsavo ir Lietuvos vėliavos. Jas nešė grupelė vilniečių.
Vilniečiai papasakojo, kad bičiuliaujasi su „Dešiniuoju sektoriumi“, o su T. Bobanyčiumi susipažino dar iki Maidano revoliucijos.
Lyčiakovo kapinėse vilniečiai išskleidė ilgą transparantą su užrašu: „Už mūsų ir jūsų laisvę“.
Į iškilmingas mišias žmonių minios su gėlėmis ėmė rinktis valandą prieš atvežant karstą.
Kario palaikus atvežusi mašina sustojo šimtą metrų toliau nuo bažnyčios, kad mirusiajam pagarbą galėtų atiduoti dvejose kelio pusėse išsirikiavę organizacijos bendražygiai, kariškiai, miestiečiai.
Prie bažnyčios karstą pasitiko dvasininkai, kurie toliau vadovavo eisenai. Į bažnyčią netilpo visi norintys, tad didžiulė žmonių minia klausėsi per megafonus transliuojamų mišių gatvėje.
Mišios nebuvo ilgos. Su gėlėmis ir be jų žmonės ėjo prie atidaryto karsto, atsiklaupdavo, paliesdavo ranka karstą, nulenkdavo galvą ir kažką mirusiajam pasakydavo ar prisiekdavo keršyti už jo mirtį.
Eisenai žengiant Lvivo gatvėmis į už dviejų kilometrų esančias kapines, raudoti imdavo ir kai kurios praeivės moterys, o dauguma vairuotojų išlipdavo iš mašinų ir atsistoję atiduodavo žuvusiajam pagarbą.
Kai kurie žmonės klaupėsi ant kelių, kai karstas buvo pranešamas pro juos.
Prieš 236 metus įkurtos ir tebeveikiančios Lyčiakovo kapinės yra seniausios Lvive ir vienos seniausių Europoje. Kapinėse palaidota daug šaliai nusipelniusių žmonių.
T. Bobanyčius palaidotas greta kapinių esančioje pievelėje, šalia kitų dešimties naujų kapų, supiltų žuvusiems dabartiniame kare.
...Prieš gedulingas mišias apžiūrėjau bažnyčios šoninėje navoje kabinamas žuvusių Ukrainos karių nuotraukas bei stendą su keletos vaikų, netekusių fronte tėčių, nuotraukomis.
Nuotraukos sukrėtė. Daug jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų paguldė galvas gindami tėvynę nuo niekingo priešo. Ypač graudu buvo žiūrėti į dvidešimtmečių vaikinų nuotraukas, jei ne karas jie juk būtų džiaugęsi pavasariu, gyvenimu, studijavę, mylėję, dirbę.
„Tėtis danguje. Mylimas tėti, kur tu? Noriu apkabinti tave, noriu pas tave!“ – taip sako trejų metukų Maria Oschepkova.
Šešerių metų Zakharas Buslajevas mamai pasakė: „Svajoju nutiesti tramvajaus liniją iki debesies, ant kurio gyvena tėtis“.
