Naujausios
Net pačiose nulinėse zonose (fronte) kovoja savanoriai, kurie nėra sudarę jokių sutarčių su Ukrainos krašto apsaugos ministerija ir nepriklauso jokiai Ukrainos ginkluotojų pajėgų (ZSU) struktūrai, todėl jokios pagalbos iš jų negauna. Jie išgyvena tokių kaip mes, rėmėjų, dėka.
Savanorių padalinį, pasivadinusį skambiu „Kraken“ vardu mes ir sutikome nulinėje zonoje už Charkivo, garsiojoje Ruskaja Lozovaja gyvenvietėje, iš kurios vos prieš kelias dienas buvo išmušti Luhansko separatistai. Kadangi šiame padalinyje sutikome ir merginų, tai joms perdavėme Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos moksleivių nupirktas vaistinėles su laiškais bei palinkėjimais Ukrainos kariams.
Mūsų bendražygiui, Ukrainos kazokų sąjungos vadui Jurko Katrith tarpininkaujant ir todėl, kad esame lietuviai, kariškiai veteranai, buvome įleisti į nulinę (fronto) zoną. Jurko mums parodė visoje gyvenvietėje išslapstytus tankus, šarvuočius ir paaiškino, kad jie laukia puolimo, nes ką tik iš ten „išmušti“ separatistai pažadėjo grįžti. Pastaruosius rašistai naudoja kaip patrankų mėsą, nes jų atsitraukiančių neįsileidžia į savo teritoriją. Į puolimus pirmiausia siunčiami separatistai, o po to, kai Ukrainos pajėgos juos „sumala“, o tai darydamos išsiduoda, kur išdėstyti jų ugnies taškai, okupantai pajungia artileriją ir siunčia tankus.
Ukrainos – Rusijos pasienyje separatistai lindėjo tolumos miške, kuris buvo Ukrainos teritorijoje, o už jo, jau priešo teritorijoje, buvo dislokuotos agresorių pajėgos, kurios nuolat apšaudė ukrainiečių išvaduotą gyvenvietę. Taigi, vadinamoji „patrankų mėsa“ buvo tarp dviejų ugnių.
Mūsų atvykimas ir pasivaikščiojimas po gyvenvietę ir dar su juodomis uniformomis rusų dronų buvo užfiksuotas, todėl, važiuodami Lisaja Gora aukštuma, sulaukėme dviejų 80 mm kalibro patrankos smūgių. Buvo visiškai nejuokinga, bet po to Jurko juokavo, kad, pagaliau, rusai išvydo tikrus fašistus, o išvažiuodamas iš pasienio zonos pasieniečiams mestelėjo: „...tie lietuviai tokie pat išprotėję kaip ir mes...“
Tik mums išvykus rusai iš savo teritorijos artilerija pradėjo intensyvų Ruskaja Lozovaja apšaudymą ir privertė miške lindėjusius separatistus atakuoti. Aišku, jie buvo „sumalti“, neteko apie 800 rusofašistų. Dabar Ruskaja Lozovaja gyvenvietėje voliojasi šimtai separatistų kūnų ir maitina benamius šunis, kurie labai agresyviai gina savo „racioną“. Tuo mes įsitikinome ir patys.
Tokiais provokaciniais Černigovo, Sumų ir Charkivo puolimais okupantų armija stengiasi šiose apskrityse esančias ZSU ir teritorinės gynybos struktūras laikyti nuolatinėje įtampoje, kad jos negalėtų visas pajėgas mesti prieš pagrindines priešo ordas Donbase.
Ši kelionė, kuri daugeliui išliks atmintyje visam gyvenimui, prasidėjo labai sunkiai ir nemaloniai.
Vos tik ankstų gegužės 13-osios rytą pasiekėme lenkų pasieniečius, jie pareiškė, kad mes, nors ir turime įrodymus, leidžiančius važiuoti be eiIės, nes vežame paramą į frontą, nebūsime įleisti, nes mūsų visi trys automobiliai su tranzitiniais numeriais. Tokius numerius tradiciškai išsiimame išregistruodami automobilius „Regitroje“.
Pasirodo, Ukrainoje suklestėjo automobilių perpardavinėtojai. Todėl gegužės 3 d. Ukrainos vyriausybė priėmė sprendimą automobilių su tranzitiniais numeriais neįsileisti. Bet kažkodėl lenkų pasieniečiai šį nutarimą taikė tik mums, lietuviams, vežantiems paramą į frontą, o jų piliečiai judėjo pro mus be jokių kliūčių.
Į Ukrainą bandėme patekti per kitus pasienio postus, bet vėl ir vėl atsimušdavome į pikdžiugiškas lenkų pasieniečių šypsenas. Ir kai nusprendėme grįžti į Lietuvą dar kartą paskambinome Jurko atsisveikinimui. Jis tuomet mums pacitavo kario sakinį, tapusį šio pasakojimo rubrika: „...pagalvokite, apie „Azovo“ vyrus”. Mus tie žodžiai dar kartą mobilizavo „kovai“ su lenkų pasieniečiais, nes žinojome, kad pikapą Mitsubisi L 200 su sumontuotu ant jo kulkosvaidžiu 92-oji Charkivo brigada planuoja nukreipti Mariupolio link.
Jau buvo vakaras. Vėl stojome į eilę. Šį kartą lenkai ,,pasigailėjo” ir mus pastatė į „fūrų“ eilės galą. Mums bandė padėti ukrainiečiai vairuotojai, užleisdami vietą, bet, kai jų dėka priartėjome prie pasienio posto, lenkų pasieniečiai ir vėl mus pastatė į eilės galą. Taip pasienyje, išstovėję 16 valandų, mes patekome į Ukrainą.
Neslėpsiu, kad ne kartą save keikėme, kodėl taip vargstame, nes Ukrainos vyriausybė vietoj to, kad mums bent netrukdytų, daro tokius neapgalvotus sprendimus, kuriais naudojasi korumpuoti abiejų valstybių pareigūnai. O Charkive Ukrainos kariai tiesiai šviesiai pasakė, kad lenkams labai nepatinka toks lietuvių atsidavimas ir Ukrainos palaikymas, mat jie visam pasauliui nori pasirodyti išskirtiniais Ukrainos globėjais.
Tačiau visą nusivylimą po tolimos 2200 km kelionės nuplovė Ukrainos karių nuoširdus rankų paspaudimai, vyriškas bendražygių apkabinimas ir spindinčios akys. Neapsimestiną pagalbos reikalingumą pajutome tuomet, kai jie parodė savo „autoparką” – savo žuvusių bendražygių snaiperių automobilį.
Jau nuspręsta, kad mūsų atvežti dronai ir visi trys automobiliai po specialaus paruošimo skirtingoms užduotims keliaus į Luhansko ir Mariupolio frontus, kur kaunasi Poltavos ypatingasis policijos batalionas ir 92-oji Charkivo brigada.
Prieš grįžtant į Lietuvą mus pasiekė 92 – osios brigados kovotojų padėka. Ją norėčiau peradresuoti Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos Lietuvos ukrainiečių asociacijai „Karpatai“. Pastarosios sąskaitoje LT317300010140362281, AB SWEDBANK, b/k 7300, SWIFT/BIC HABALT22. (Paskirtis: „Kariai – kariams“) buvo sukauptos aukos mūsų trečiajam konvojui.
Kviečiame visus ir toliau aukoti ZSU (Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms), nes dabar ties Sjeverodonecku sprendžiasi likimas, kam atiteks Luhansko ir Donecko sritys. Jūsų visa parama: džipai (pikapai), dronai ir antidronai – atiteks TRO (teritorinės gynybos batalionams), einantiems į pagalbą ten besikaunančios ZSU brigadoms.
Kviečiame visus, norinčius kartu vykti Rytų Ukrainą ir patiems įteikti paramą kariams tiesiai į rankas.
